Liūdna
sukaktis
Eidamas pro Nežinomo kario kapą
Karo muziejaus sodelyje, nusilenkiu jam, visada pagalvoju, kas
jis, iš kur. Aišku, tokių nežinomų karių, kurie mirė dėl tėvynės,
buvo šimtai, o gal ir tūkstančiai.
Praėjo žiaurios raudonųjų komunistų ir rudųjų nacių okupacijos,
nusinešdamos tūkstančius aukų. Vieni buvo nukankinti Sibiro platybėse,
kiti sušaudyti kalėjimuose. Naciai žudė specialiai įrengtuose
fabrikuose - koncentracijos lageriuose. Amžinos atminties Adolfas
Damušis tvirtino: Nacių koncentracijos lageriuose žuvo 17000
lietuvių.
1943 metais, pravėręs Štuthofo koncentracijos lagerio vartus,
pagalvojau: kas buvo tas pirmas lietuvis, peržengęs šio lagerio
slenkstį, iš kur jis, už ką jis čia nukankintas; kas jis - darbininkas,
o gal žymus politikas, visuomenininkas, tėvynės mylėtojas? Jo
sudeginto lavono pelenai gal buvo išblaškyti nuo jūros atklydusio
nemalonaus vėjo ar išvežti į aplinkinių ūkininkų daržus - kaip
trąša, o gal, susimaišę su kitų sudegintųjų pelenais, ilsisi didžiuliame
pelenų kalne. Išrūko pirmojo kankinio, kaip ir daugelio kitų lietuvių,
vardai, pavardės, jų gyvenimo kančia su aitriais krematoriumo
dūmais.
Prieš 60 metų, 1943 m. kovo 16-17 d., pro Štuthofo vartus buvo
įstumta Lietuvos miestuose nacių surinkta 46 žymių inteligentų
grupė: keli profesoriai, generaliniai tarėjai, karininkai, teisininkai,
mokyklų direktoriai, kunigai, studentai ir pora ūkininkų. Buvo
kalbama, jog Vokietijos naciai keršija už tai, kad Lietuvos jaunimas,
jų paveiktas, nestoja į vokiečių organizuojamus SS ir kitus dalinius.