Pirmasis puslapis
Ora et labora
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Atmintis
Istorijos vingiai
Gimtas kraštas
Rinka
Ūkis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ganytojų laiškas Motinos dienai

Pirmąjį gegužės sekmadienį šventėme Motinos dieną Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotrauka

Motinos dieną, gegužės 4-ąją, Lietuvos bažnyčiose buvo skaitomas Lietuvos kardinolo Audrio Juozo Bačkio ir Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus Laiškas Motinos dienai. Kreipdamiesi į Lietuvos vaikų motinas ir močiutes, Lietuvos ganytojai sakė:
„Mylimos mūsų Motinos! Mūsų Močiutės, Senelės, Bobutės – kokiais mielais vardais jus bevadina vaikaičiai!
Ant jūsų rankų jūsų nemigo naktimis išsūpuotas kiekvienas, kuris šiandien stato ir rašo, piešia ir dainuoja, aria žemę ir kelia prie altoriaus Ostiją. Jūsų „vargo raukšlės šviečia kaip žvaigždžių keliai“, – sakė dainius. Jūsų maldomis, jūsų rožiniais, giesmėmis ir litanijomis atmelsti paklydimai, nuslydimai, apsileidimai visų tų, kuriuos labiausiai mylite. Jūsų prašantis žvilgsnis, pakeltas į Švenčiausiąją Aušros Vartų ir Šiluvos Dievo Motiną, jos užtarimo skraiste apglobia visą Lietuvą.

Per Motiną Mariją mes gauname antgamtinę gyvybę

Dievas Tėvas iš begalinės meilės mus išsirinko dar prieš pasaulio sukūrimą (plg. Ef 1, 4). Kai mes dar neegzistavome, Jis jau nuo amžių mus buvo numatęs iš nebūties pašaukti į buvimą. Šitoks Viešpaties numatymas tam tikra prasme yra adekvatus atliekamam veiksmui, nes jei jau Dievas ką nors nutaria, tuomet Jis anksčiau ar vėliau vienaip ar kitaip tai įgyvendina. Panašiai kaip žmonijos priešistorėje Kūrėjas pasakė: „‚Tebūna šviesa!‘ Ir šviesa pasirodė“ (Pr 1, 3). Paskui Jis tarė: „‚Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą‘… Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 1, 26; 2, 7).
Būdamas Visagalis, Dievas, kaip besilaukianti vaiko motina, savo širdyje „išnešiojo“ visų laikų žmoniją. Kai atėjo nuostabus malonės metas Dievui „gimdyti“ žmonijos pirmagimius, Jis troško, kad jie, sukurti rojuje, laisvai viešpatautų visai Edeno sodo kūrinijai, nes ir visiems gyviams Jis suteikė „gyvybės alsavimą“ (Pr 1, 30). Pirmieji žmonės Kūrėjo buvo apdovanoti ypatinga proto šviesa, kurios dėka jie suvokė, kad visi kūriniai vykdo mūsų nurodymus, kurie garantuoja dievišką tvarką rojuje, panašiai ir mūsų besąlygiškas ir laisvas Dievo valios vykdymas yra nuolatinis šventumo, kuris laiduoja vis gilesnį Dievo pažinimą ir su Juo artimesnį bičiulystės ryšį, augimas.

Dalytis šiluma ir duona

Rodos, dar taip neseniai žemė šventė savo pabudimą. Aidėjo džiaugsmingas Velykų „Aleliuja“, skelbdamas Prisikėlusiojo pergalę. Tokią pavasarišką dieną džiaugiamės visi: jauni, pagyvenę, sveiki ir negalios kamuojami žmonės.
Balandžio 23 dieną Kauno aklųjų įmonės kultūros namuose įvyko neįgaliųjų vakaronė. Malonu čia ateiti, kada su džiaugsmu ir puikia nuotaika tave sutinka žmonės, suprantantys ir atjaučiantys kiekvieną, kamuojamą negalios. Žmogui reikia žmogaus, reikia bendravimo. Tą dieną salė buvo pilnutėlė neįgaliųjų su savo palydovais. G.Sidaravičienė pasveikino juos Velykų proga, linkėjo, kad šis bendravimas taptų gerumo, meilės ir šviesos srautu. Ji pristatė mielą svečią - kun. Ramutį Janšauską, kuris palaimino šventinį vaišių stalą, priminė Velykų - Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventės prasmę. Kvietė prisikelti visus iš nevilties, pykčio ir visokio blogio, kuris gundo mus kasdieną, tam, kad gyventume, kad mylėtume vieni kitus taip, kaip darė Jėzus, gyvendamas žemėje. Jėzus sakė: „Ateikite visi pas mane, kas vargstate ir alkstate, aš jus atgaivinsiu…“

Atvirų durų diena kunigų seminarijoje

Balandžio 5 dieną Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijoje surengta atvirų durų diena. Ji prasidėjo vidurdienį seminarijos koplyčioje šv.Mišiomis, kurioms vadovavo ir pamokslą pasakė rektorius kan. Kęstutis Žemaitis. Per pamokslą rektorius kalbėjo apie kunigystę kaip apie savitą pašaukimą, kuris teikia džiaugsmą, bet kartu reikalauja ir aukos, ištikimybės. Būsimam kunigui svarbu turėti gerą pagrindinių žmogiškųjų vertybių pamatą, kuris pradeda formuotis nuo pat kūdikystės. Ant šio pamato toliau statomas dvasinis ir intelektualinis klieriko ugdymas.