Atnaujintas 2003 m. gegužės 9 d.
Nr.36
(1140)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Atmintis
Istorijos vingiai
Gimtas kraštas
Rinka
Ūkis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Dalyvaukime referendume!

Ištikimieji Laisvės kovotojai: partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai, išeiviai ir Lietuvos patriotai, kurie davėte kovotojams duonos ar savo trobose leidote įsirengti slėptuves, nors gerai žinojote, kad tai gresia mirtimi ar Sibiru, visi, kurie mylite Lietuvą: Tėvynė ir Bažnyčia pavojuje!
Bolševikai daro viską, kad Lietuva būtų sugrąžinta į aną kruviną okupaciją. Prieš mus yra tik du keliai: pirmyn į Europą arba atgal į raudonųjų vergiją. Gegužės referendumas apspręs ne tik mūsų tėvynės rytdieną, bet ir tautos likimą. Vokietijos užsienio reikalų ministras, tik ką viešėjęs Vilniuje, pasakė: „Jei Lietuva nepasinaudos demokratijos teikiamomis galimybėmis, bus tragiška“.


Į Vakarus ar į Maskvą?

Naktimis neužmiegu ir dienomis vaikščioju, kartais pritrenktas iš džiaugsmo, kartais - iš gėdos. Iš džiaugsmo, kad mūsų Lietuva vėl atgavo laisvę. Ne veltui mes išeivijoje varstėme duris, kurios tik buvo atviros, ir vis tvirtinome, kad Lietuva yra gyva, tik raudonieji okupantai ją išbraukė iš pasaulio žemėlapio. Po raudonųjų smogikų, puolusių tankais beginklę minią prie Televizijos bokšto, atakos, pasaulio spauda atrado herojų tautą. Žurnalas „Life“ paskyrė net trylika puslapių Lietuvai su antrašte „The singing Revolution“ („Dainuojanti revoliucija“). Iš džiaugsmo plyšo širdis, kad štai jau pasaulis žino apie Lietuvą ir jos herojišką kovą su raudonuoju slibinu. Žuvo tas slibinas, kurį paguldė beginklė Lietuva, ir ji pati atsikėlė iš kraujo ir ašarų upelių.


Penktoji kolona rikiuojasi žygiui per Lietuvą

Kas gali paneigti, kad ne taip seniai per visas televizijas parodytas „intelektualų“ iš „polutorkos“ (Stalino laikų pusantratonio sunkvežimio) vairuotojų pasiskolintas šampanu laistymosi „vaizdelis“ buvo ne kas kita, kaip nuoroda pratęsti „žygį“ toliau sujaukiant mūsų vargano rinkėjo sąmonę. Atrodo, kad, pasitelkus demokratiją, toliau bus žygiuojama net nenusivalius per laisvės dešimtmetį ant kerzinių (sovietinės „odos“) batų nusėdusių maskuotės dulkių ir visiškai atvirai demonstruojant šimtasiūlių ilgesį. Už svetimos valstybės pinigus nupirkta politine demagogija ir su neįvykdomų pažadų potekste mums jau kalama: „Tu nieko neišmanai, tu esi tikras kvailys. Tokių kaip tu darbu sukurtų pinigų pagalba aš tau įkalsiu į tavo sugniuždytą sąmonę, jog tu be manęs esi niekas“.


Ar galima agitacija?

Girdėjome vyskupus padarius pareiškimą, kad jie remia Lietuvos narystę ES, nors ir šituo atveju galėtų sakytis nesą aiškiaregiai ir negalį patarti, nes gal ir nebus toje ES labai gerai. Šįsyk taip nedaro ir nepalieka Lietuvos ateities spręsti Lenuškos tipo aiškiaregiams. Taip sutvarkyta, kad ir aiškiaregystės neturėdami privalome daryti sprendimus, todėl gerai, kad vyskupai padeda tą daryti – pripažįsta Dievo duotą tikrovę.


Talka

Lietuvos televizijos balandžio 16 dienos laidoje „Spaudos klubas“ dėl Lietuvos jungimosi į Europos Sąjungą (ES) ir artėjančio referendumo Vytautas Landsbergis ištarė žodį TALKA, jį itin akcentavo.
Talka - telktinis darbas, nemokama pagalba, padėjimas dirbti, pagelbėjimas. Nuo seno Lietuvoje, ypač kaime, sunkesnius, pavieniui neįveikiamus darbus atlikdavo talkomis. Tai - kūlimo, linarautės, kelių tiesimo talkos. Tačiau talkomis buvo atliekami ne tik ūkio, bet ir tautos bei jos valstybės kūrybos, gynybos darbai. Ar ne talkos buvo knygnešystė, savanorystė, partizaninis pasipriešinimas, Sąjūdis, Sausio 13-osios ypatinga, stebuklui prilyginta talka?