Saleziečių misijos pradininkas
sugrįžo į savo gimtinę
|
Atidarius muziejaus ekspoziciją,
prie kun. A.Skelčio namelio kalba jauniausias jo sūnėnas
Stanislovas Eugenijus Poniškaitis. Kairėje knygos Gerumo
šviesa autorė E.BiliūtėAleknavičienė |
|
Saleziečių misijos Lietuvoje
pradininko kun. Antano Skelčio gimtinėje, Žalvėderių kaime,
šv. Mišias aukoja kun. Stasys Šileika, kun. dr. Arūnas Poniškaitis
ir kan. Vytautas Vaičiūnas |
Šv. kunigas Jonas Boskas Saleziečių
kongregacijos įsteigėjas. Jau įprasta, kad saleziečiai darbuojasi
su jaunimu, rūpinasi jų globa ir auklėjimu. Saleziečių misijos
pradininkas Lietuvoje yra kun. Antanas Skeltys. Jis gimė 1884
m. sausio 5 d. Šakių aps., Griškabūdžio parapijoje, Žalvėderių
kaime, gausioje aštuonių vaikų šeimoje. Mokėsi Griškabūdžio pradžios
mokykloje. Vėliau Marijampolės gimnazijoje. Nuo pat vaikystės
brandino savyje viltį siekti kunigystės. Šiam tikslui siekti buvo
kliūtis silpnas regėjimas.
Yra išlikęs pasakojimas, kaip Antanukas patyrė pirmąją Dievo Apvaizdą.
Vieną rytą gimnazistas Antanas, nuoširdžiai suklupęs, meldėsi
Marijampolės bažnyčioje. Jis taip buvo susikaupęs, kad net nepastebėjo,
kaip visi žmonės išsiskirstė. Į karštai besimeldžiantį jaunuolį
atkreipė dėmesį kunigas. Jis suprato, kad šį jaunuolį bus ištikusi
nelaimė
Kunigas nusprendė palaukti šventoriuje ir su juo pasikalbėti.
Antanukas atvirai papasakojo savo rūpesčius, viltis ir negalią
dėl silpno regėjimo. Kunigas jam patarė vykti į Italiją, pas Tėvus
saleziečius, kurie rūpinasi apleistais ar nelaimės ištiktais jaunuoliais.
Geraširdis kunigas pažadėjo jam padėti.
1902 m. spalio 16 d. padrąsintas ir nuramintas Skelčių Antanukas
ryžosi išvykti į tolimą, dar jam pačiam nežinomą kraštą saulėtąją
Italiją, pas šv. kun. J.Bosko saleziečius, ir ten pradėjo teologijos
studijas.
1905 m. spalio 28 d. iš šv. kun. J.Bosko pirmojo įpėdinio kun.
Mykolo Rua rankų gavo kunigišką rūbą. 1906 m. rugsėjo 29 d. įstojo
į Saleziečių kongregaciją. 1914 m. rugpjūčio 5 d. išsipildė jaunystės
svajonė gavo kunigystės šventimus. Ir šį kartą klierikas Antanas
patyrė ypatingą Dievo Apvaizdą. Nusilpęs regėjimas galėjo būti
rimta kliūtis gauti kunigystės šventimus. Seminarijos vadovybė
ryžosi padaryti išimtį dėl klieriko Antano išskirtinių dvasios
savybių pamaldumo, švelnumo, dvasinės ramybės.
1921 metais jis parvyksta į jau nepriklausomą Lietuvą. Gimtinėje
neberanda tėvelių šie jau atgulę amžinojo poilsio Žvirgždaičių
kapinėse. Po viešnagės gimtinėje kunigas Antanas vėl išvyko į
Italiją su viltimi grįžti į tėvynę. Kartu išsivežė keletą jaunuolių
kandidatų į Saleziečių kongregaciją.
1934 m. spalio 24 d. sugrįžta į Lietuvą jau visam laikui. Ir Vytėnuose
(Jurbarko r.), prie žilojo Nemuno krantų, įsteigia pirmąjį saleziečių
centrą, tampa šios įstaigos direktoriumi. Iš visos Lietuvos į
Vytėnus keliavo neturtingi jaunuoliai, norintys siekti mokslo
žinių. Vytėnus (buv. Zamkaus dvarą) jam padovanojo amerikietis
kunigas A.Petraitis. Buvo išlieti numatytos pastatyti Marijos
Krikščionių Pagalbos bažnyčios ir gimnazijos pamatai. Kiek daug
rūpesčių teko patirti kun. A.Skelčiui, besirūpinant vis gausėjančios
salezietiškos šeimynos reikalais. Juk tuo metu nebuvo tinkamų
susisiekimo priemonių. Arkliais kinkytu vežimu vis keliaudavo
per ūkininkų sodžius, ieškodamas paramos (maisto produktų, drabužių
ir pan.).
Prasidėjęs karas sužlugdė visus saleziečių misijos pradininko
planus. Pirmasis saleziečių židinys buvo nacionalizuotas.
Saleziečių bendradarbis, buvęs pedagogas Vytėnuose Jonas Stašaitis
1987-aisiais parašė prisiminimų knygą Vytėnai, saleziečių kongregacija
ir kunigas Antanas Skeltys. Šioje knygoje pateikta daug prisiminimų
iš bendravimo su kun. A.Skelčiu. Gaila, kad ši knyga dėl tuometinių
laiko aplinkybių ir lėšų stokos nebuvo išleista taip ir liko
mašinraščio puslapiuose
Šiam saleziečių bendradarbiui ypač atmintyje įstrigę direktoriaus
kun. A.Skelčio pabendravimai su savo auklėtiniais po vakarinių
šv. Mišių, vadinami labanakčiais. Šiuos labanakčius paįvairindavo
prisiminimais iš gyvenimo Italijoje, iš šv. kun. J.Bosko gyvenimo,
stengėsi išryškinti salezietiškojo pašaukimo esmę.
Aleksandras Jacevičius, kuriam buvo pavesta rūpintis įstaigos
reikalais ir tvarkyti visus reikalus su valdžios atstovais, pateikia
netikėtą priverstinio kun. A.Skelčio palikimo Vytėnus priežastį.
1947 metų vasarą, po trijų parų tardymo Vilniaus saugume, A.Jacevičius
suprato, kad rengiamasi suimti kun. A.Skeltį. Vykstant iš Kauno
garlaiviu, Plokščiuose į jį įlipo kun. A.Skeltys, kuris iš viešnagės
gimtinėje grįžo į Vytėnus. A.Jacevičius įspėjo kun. A.Skeltį ir
patarė jam nevykti į Vytėnus. Kun. A.Skeltys išlipo prie Kaniūkų
kaimo esančioje garlaivių stotelėje ir nuo čia jau prasidėjo jo,
kaip tremtinio, odisėja.
O Šilinėje A.Jacevičiaus jau laukė Raudonės garnizono viršininkas
su būriu kareivių. Jie pasiteiravo apie kun. A.Skeltį
Taip ir
prasidėjo kun. A.Skelčio tremtinio dalia nuo Vytėnų per Suvalkiją
(Kazlų Rūdą, Gudelius, Igliauką) į smėlėtąją Dzūkiją. Gerieji
Dzūkijos žmonės priglaudė Don Bosko idėjos sekėją, maitino jį
duona ir širdžių meile.
1951-ųjų gruodį kun. A.Skeltys buvo radęs prieglobstį Jurčiukonių
sodyboje Bagdanonių kaime. Į sodžių vakarop atvyko apylinkės pirmininkas
su būriu stribų. Įėję neprašyti svečiai pasiteiravo, ar nėra svetimų
žmonių, ir pradėjo tikrinti kambarius. Kun. A.Skeltys tuo metu
sėdėjo ant krosnies ir meldėsi. Jo kojos, apautos veltiniais,
buvo nuleistos žemyn. Pašvietę žibintuvėliais, stribai pamatė
tik veltinius ir atidžiau nepažvelgė
į ten sėdintį kun. A.Skeltį.
Paieška baigėsi laimingai.
1952-ųjų vasarą, būdamas pas Jurčiukonius, kun. A.Skeltys išėjo
aplankyti kaimynų. Pievoje buvo sukrautos šieno kupetos. Prie
vienos jų prisėdo pailsėti, pasigrožėti gamta. Užsnūdęs pramiegojo
stribų vykdomas paieškas. O jie aplankė visas kaimo sodybas, tikrino
dokumentus. Jurčiukoniai labai bijojo, kad jų vadinamasis dėdė
(kun. A.Skeltys) nesugrįžtų ar jo neužkluptų pas kaimynus, pas
kuriuos buvo išėjęs. Kai nubudo, jau buvo pavakarys ir pas kaimynus
eiti buvo vėlu. Sugrįžęs rado sutrikusius, o tuo pačiu ir nudžiugusius
šeimininkus, kurie teigė, kad dangus jį saugo. Kun. A.Skeltys
jautė Dievo Apvaizdą.
1954 metais, po Stalino mirties, pasibaigė kun. A.Skelčio aštuonerių
metų tremtinio odisėja. 1954-ųjų rugpjūtį kun. A.Skeltys Krikštonyse
buvo suimtas. Po mėnesio tardymų ir kankinimų Vilniuje, nieko
nepešę, saugumiečiai jį paleido. Rugsėjį buvo paleistas į laisvę.
1955-1960 metais darbavosi Leipalingio šventovėje. Besidarbuojant
Leipalingyje, sušlubavo kun. A.Skelčio sveikata. Jis nepasidavė
ligai, mėgino ją nuslėpti. O kai suklupo beaukodamas šv. Mišias,
tapo aišku, kad be ligoninės neapsieis. Kun. A.Skeltį ligoninėje
lankė daug jį pažinojusiųjų. Vienas jaunesnių lankytojų buvo Sigitas
Tamkevičius, sugrįžęs iš sovietinės kariuomenės. Vieną dieną kunigas
spustelėjo lankytojo ranką ir lėtu balsu ištarė: Važiuosiu namo,
Sigitėli
Ir per kun. A.Skelčio skruostus nuriedėjo ašaros
1960 m. liepos 28 d. negailestinga mirtis pašaukė saleziečių misijos
pradininką į Amžinybę. 1960 m. rugpjūčio 1 d. Don Bosko idėjų
sekėjas atgulė amžinojo poilsio gimtosios Griškabūdžio parapijos
šventoriuje.
Kun. A.Skelčio gimtinėje, Žalvėderių kaime, prieš daugelį metų
buvo pastatytas kryžius. Laiko negandų paveiktas šis kryžius suiro.
Kitas kryžius buvo pritvirtintas prie tuomet dar esančio alksnyno
medžio. Vykstant melioracijos darbams, kryžius ir alksnynas buvo
sunaikinti. Vis buvo puoselėjama viltis pastatyti gimtinėje koplytstulpį,
primenantį, kad čia yra Don Bosko idėjos sekėjo gimtinė.
Šių eilučių autorius ryžosi imtis šio sunkaus, bet prasmingo darbo.
Teko nukeliauti tūkstančius kilometrų ieškant rėmėjų. Minint kun.
A.Skelčio 41-ųjų mirties metinių sukaktį, 2001 m. rugpjūčio 25
d. įvyko koplytstulpio pašventinimo iškilmė. Į šią iškilmę atvyko
rėmėjai, giminės ir artimieji. Koplytstulpį pašventino Vilkaviškio
vyskupijos Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijos
Marijampolėje dvasios tėvas, teologijos mokslų daktaras kun. Arūnas
Poniškaitis.
Saleziečių misijos pradininko kun. A.Skelčio bendražygio kun.
Prano Gavėno rūpesčiu bei rašytojos E.Biliūtės-Aleknavičienės
ir saleziečių bendradarbio A.Vitkausko pastangomis Alytuje, prie
Marijos Krikščionių Pagalbos šventovės parapijos namų, 1996 m.
sausio 28 d. buvo įkurtas kun. A.Skelčio muziejus, kuriame buvo
daugiau kaip 120 surinktų eksponatų. Tačiau po kun. P.Gavėno mirties
(2000 02 07), kun. A.Skelčio muziejus Alytuje buvo panaikintas.
Ir tai buvo atlikta nesuderinus nei su muziejų įsteigusiais asmenimis,
nei su kun. A.Skelčio artimais giminaičiais, nei su Don Bosko
idėjos sekėjais saleziečiais
Kun. A.Skelčio muziejus panaikintas
monsinjoro Leono Jakimavičiaus (Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčios
klebono) iniciatyva. Buvę eksponatai sudeginti, sunaikinti ar
išgrobstyti. O į spintasvitrinas, kurios kun. P.Gavėno buvo užsakytos
pagaminti, buvo patalpinti medžio drožiniai, pagaminti paties
mons. L.Jakimavičiaus, bei eksponatai, neturintys išliekamos istorinės
vertės.
Atgauti spintasvitrinas, kurios buvo skirtos kun. A.Skelčio muziejui,
iš mons. L.Jakimavičiaus taip ir nepavyko. Tuo tikslu buvo kreiptasi
į saleziečius Palemone ir Vilniuje. Buvo kreiptasi ir prašyta
moralinės paramos aukštų Bažnyčios hierarchų: Kauno arkivyskupo
S.Tamkevičiaus ir Vilkaviškio vyskupo R.Norvilos. Deja, konkrečios
pagalbos taip ir nesulaukta.
Muziejaus panaikinimo priežastys pateikiamos vis kitokios: atseit
menkaverčiai eksponatai, susidėvėję seni drabužiai, patys saleziečiai
dalį jų išsivežę ir pan. O pasiteiravus tėvų saleziečių, tuo reikalu
patvirtinančių teiginių negauta. Tad kodėl reikėjo sudeginti sutaną
ar prieš karą leistų Saleziečių žinių žurnalus (45 egz.), kun.
A.Skelčio rašytus laiškus jį globojusiems dzūkams ar savo artimiems
giminaičiams? Kam reikėjo pasisavinti šv. Mišių taurę bei kitus
kun. A.Skelčio naudotus reikmenis?
Labdaringi kun. A.Skelčio koplytstulpio pastatymo jo gimtinėje
rėmėjai bei tolimesni geros valios giminaičiai vis puoselėjo viltį,
kad būtų prasminga perkelti iš Alytaus muziejaus likusius eksponatus
į jo gimtinės šimtametį namelį.
Tačiau istoriniam gimtinės nameliui būtinas kapitalinis remontas.
Būtina pakeisti susidėvėjusius sienojus, langus, pabetonuoti pamatus.
Namelis neturi būti pasmerktas sunykti. Jis turi būti išsaugotas
ateities kartoms kaip istorinis ir kultūrinis paveldas. Tuo tikslu
ir saleziečiai turėtų skirti daugiau dėmesio, kreiptis paramos
į Kultūros ministeriją, į rajonų (Jurbarko, Alytaus, Lazdijų,
Šakių) savivaldybes, kurių teritorijose yra palikęs pėdsakus Don
Bosko idėjos pradininkas Lietuvoje kun. A.Skeltys. Negalima likti
abejingiems žymių mūsų tautiečių atminimui. Išsaugokime bent tai,
kas dar neprarasta, juk iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia
.
Šakių rajono savivaldybės dėka pagaminta ir prie gimtinės namelio
pritvirtinta memorialinė lentelė, bylojanti, kad šioje sodyboje
1884 m. sausio 5 d. gimė ir gyveno saleziečių misijos pradininkas
kun. A.Skeltys. Prie kelelio, vedančio į kun. A.Skelčio gimtinę
(nuo pagrindinio kelio Griškabūdis Kudirkos Naumiestis), sumontuota
kelio rodyklė Kunigo A.Skelčio gimtinė 2,5. Kelio rodyklė įrengta
ir prie kelelio trumpos atšakos, vedančios pro koplytstulpį į
gimtinę. Suremontuota šio kelelio atšaka: padaryta sankasa, išpilta
smėliu, žvyru.
2002 m. rugpjūčio 17 d. kun. A.Skelčio gimtinėje įvyko jo iškeliavimo
į Amžinybę 42-ųjų ir koplytstulpio pastatymo pirmųjų metinių sukakčių
paminėjimas. Į šią iškilmę atvyko keturi kunigai (du iš jų saleziečiai),
dvi sesutės salezietės, koplytstulpio pastatymo rėmėjai, giminaičiai,
draugai. Buvo atidengta kelio rodyklė, vedanti nuo pagrindinio
kelio Griškabūdis Kudirkos Naumiestis į kun. A.Skelčio gimtinę.
Prie koplytstulpio buvo aukojamos šv. Mišios, kurių koncelebracijai
vadovavo Vilkaviškio vyskupijos Palaimintojo arkivyskupo Jurgio
Matulaičio kunigų seminarijos Marijampolėje dvasios tėvas kun.
dr. A.Poniškaitis. Pamokslą pasakė salezietis kun. Stasys Šileika.
Jis kalbėjo apie iškilią kun. A.Skelčio asmenybę, kuri nepaprasta
Dievo ir artimo meile paliko jam neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.
Kun. S.Šileika pasigėrėjo menišku pastatytu koplytstulpiu, padėkojo
visiems rėmėjams, prisidėjusiems prie jo pastatymo. Po to iškilmių
dalyviai susirinko prie kun. A.Skelčio gimtinės namelio, kur buvo
atidengta memorialinė lenta. Memorialinės lentos atidengimo ceremonijoje
dalyvavo saleziečių centro Palemone direktorius italas kun. Massimo
Bianco.
Namelio-muziejaus kambaryje padėta dar išlikusi pirmojo Alytuje
įsteigto muziejaus eksponatų inventorizacinė knyga. Iš jos lankytojai
gali sužinoti apie ten buvusius ir jau sunaikintus ar išgrobstytus
eksponatus.
Knygoje taip pat yra suregistruoti ir šiame gimtinės namelyje
įsteigtame muziejuje pateikti surinkti eksponatai. Taip pat užvesta
koplytstulpio pastatymo rėmėjų bei prisidėjusių prie jo pastatymo
darbų, aplinkos sutvarkymo, spaudos leidėjų, muziejaus ekspozicijos
įrengimo bei norinčiųjų prisidėti prie tolesnės jos išplėtimo
bei tobulinimo ir namelio būtino remonto asmenų vardinė knyga.
Lankytojų knygoje atsirado pirmieji prasmingi, jaudinantys atsiliepimai
apie Don Bosko idėjos sekėją.
Įėjus į nameliomuziejaus ekspozicijos kambarį, į lankytojus žvelgia
saleziečių kongregacijos įsteigėjo šv. kun. J.Bosko akys. Jo dešinėje
saleziečių misijos pradininko Lietuvoje kun. A.Skelčio paveikslas,
o iš kairės bendražygio ir Dievo bendradarbio kun. P.Gavėno
paveikslas. Ant stalo ir spintelės sudėta kun. A.Skelčio liturginių
eksponatų bei buities reikmenų: maža stula, liturginis maldynėlis,
kunigo kepurė, koloratkės, akiniai
Drabužių spinta, du foteliai
ir kėdė iš pirmojo saleziečių centro Vytėnų bei naudoti ten antspaudai.
Unikalus eksponatas lazdelė, kuria pasiramsčiuodamas kun. A.Skeltys
žingsniavo, tremtinio dalios kryželį nešdamas Dzūkijos žemėje;
didinamasis stiklas, kuriuo jis naudojosi per šv. Mišias ir stalo,
prie kurio slapta švęsdavo Eucharistiją sodžių kamarėlėse; užtiesalas
su išsiuvinėtais rožių žiedais. Ir 2001 m. rugsėjo 20 d. Prezidentūroje
gautas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimas kun. A.Skelčiui
(po mirties) už žydų tautybės asmenų gelbėjimą nuo nacių genocido.
Didesnę eksponatų dalį sudaro nuotraukų stendai: iš Vytėnų, iš
tremties Dzūkijos žemėje, iš paskutinės žemiškos kelionės laidotuvių
Leipalingio ir Griškabūdžio šventovėse, koplytstulpio pastatymo
darbų ir jo pašventinimo iškilmės gimtinėje, kun. A.Skelčio artimųjų
sesers Onutės, brolio Prano, mirusio Amerikoje, kitų jo bendražygių,
dirbusių svetur ir ten atgulusių amžinojo poilsio (kunigų J.Zeliausko
Italijoje, A.Sabaliausko Amerikoje), sesutės salezietės Barboros
Juškaitytės, gyvenusios Italijoje, nuotraukos. Čia rasime Saleziečių
žinių, išleistų dar prieš karą Lietuvoje, Saleziečių Balso,
pakeitusių Saleziečių žinias, pokario metais Italijoje ir jau
paskutiniu metu nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje leidžiamas
Saleziečių žinias. Spaudos skyrelį papildo knygos, išleistos
apie Don Bosko idėjos sekėją: E.Biliūtės-Aleknavičienės Gerumo
šviesa ir Kunigo Antano Skelčio muziejus, J.Stašaičio Vytėnai,
Saleziečių kongregacija ir kunigas Antanas Skeltys, lietuvių
saleziečių leidinys, gausiai iliustruotas, išleistas Brazilijoje
1978 metais Petras Perkumas lietuvių Domukas Savio ir t.t.
Taip pat vytėniškio mokytojo Petro Gudo 1998 metais parašyta istorinė
apžvalga Vytėnai saleziečių širdis. Šiame leidinyje apžvelgta
bendra saleziečių veikla Italijoje ir Lietuvoje, gausu nuotraukų
iš saleziečių gyvenimo bei Vytėnuose buvusių auklėtinių sąrašai.
Ateityje muziejaus ekspozicija turėtų būti dar išplėsta, papildyta
naujais eksponatais.
Kun. A.Skeltys nėra legendinė asmenybė. Jis yra tarsi Suvalkijos
lygumų gėlė, skleidžianti gerumo šviesą, gėrį ir meilę. Juk Dievas
jį buvo pašaukęs rūpintis jaunimu, mokyti ir parengti jį gyvenimui
ir laimingai Amžinybei.
Lietuvos saleziečiams, jų bendradarbiams ir rėmėjams, o kartu
ir visiems geros valios tautiečiams tikrai verta nuoširdžia malda
ir nuolankumu prašyti Gerąjį Dievą ir Mariją Krikščionių Pagalbą,
užtariant šv. kun. J.Boskui, kad ir antrasis Suvalkijos lygumų
sūnus, garbingas kun. A.Skeltys būtų iškeltas į dangaus švyturių
gretas ir šviestų mums ir mūsų tautos ateities žiedui jaunimui
palaimos ir gerumo spinduliais.
Stanislovas Eugenijus PONIŠKAITIS
Vilkaviškis Griškabūdis Žalvėderiai
© 2003 "XXI amžius"