XXI amžius

Grįžo pelenai ir gera valia

Juozas Ručys

Gegužės 3 dieną Panevėžyje giminės palaidojo Juozo Ručio pelenus, kiek anksčiau parskraidintus iš San Francisko. J. Ručys ten gyveno ir mirė pernai, gruodžio mėnesį, viengungis, tad susikaupusį per 1,4 milijonų dolerių vertės turtą, įskaitant ir namą, paliko Lietuvos kultūrai, lituanistinėms studijoms remti. Tuo tikslu Lietuvių fonde pagal velionio valią bus įsteigtas specialus Juozo Ručio fondas.
Gimęs 1911 metais Balbieriškyje, ūkininko ir siuvėjo Antano Ručio šeimoje, Juozas baigė amatų mokyklą, dirbo “Paramos” kooperatyve, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, studijavo Kaune ir Austrijoje. Karo metu buvo kelių urmo prekybos įmonių viršininkas, vėliau dirbo nukentėjusiųjų nuo karo šelpimo organizacijoje. Po karo Vokietijoje toliau mokėsi techninių profesijų, gavo automobilių mechaniko diplomą, dalyvavo lietuviškoje veikloje ir Jungtinių Tautų Organizacijoje pabėgėliams remti (UNRRA). Atvykęs į Jungtines Valstijas, įgijo lėktuvų mechaniko specialybę, 25 metus dirbo “Pan American” lėktuvų bendrovėje, bet visą gyvenimą išlaikė Lietuvos pilietybę. Dirbdamas lėktuvų mechaniku, vakarais, laisvalaikiu, J. Ručys, beveik vien tik savo rankomis pasistatė gražų namą ant kalno pačiame San Francisko mieste. Neturėdamas jokios patirties, jis lankė įvairius kursus - mokėsi statyti, įvesti elektrą, atlikti kitus darbus. Tame name išgyveno iki pat mirties. Po Nepriklausomybės atkūrimo, J. Ručys keletą kartų lankėsi Lietuvoje, rėmė Tremtinių grįžimo fondą, finansavo knygos apie Sūduvos krašto partizanų kovas leidybą. Svajojo persikelti į Lietuvą, mėgino atgauti savo tėvų žemę, bet vietoj žemės rado tik nusivylimą Lietuvos valdžia ir valdininkais. Šalia savo lovos visą laiką saugojo maišelį su sauja Lietuvos žemės, paimtos nuo brolio Vytauto kapo. Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioje šeštadienį aukotos šv. Mišios, ir Juozo pelenai atgulė senosiose kapinėse, šalia seniai mirusio brolio Vytauto.

V. K.