Tikra molinių puodų ir
puodynių karalystė
|
Judita Leitaitė yra ne tik koncertavusi
Vytauto Valiušio (kairėje) keramikos muziejuje, bet ir
pati nužiedusi keletą puodų
Audronės Driskiuvienės nuotrauka
|
Utenos rajono Leliūnų
miestelyje, senojoje mokykloje, statytoje praėjusio amžiaus pradžioje,
prieš dvejus metus duris atvėrė Vytauto Valiušio keramikos muziejus.
Idėjai steigti muziejų pritarė ir Utenos rajono savivaldybė. Jos
dėka senosios mokyklos patalpos pagal panaudos sutartį buvo neterminuotam
laikui perduotos Utenos kraštotyros muziejui. Taip V.Valiušio
keramikos muziejus tapo Utenos kraštotyros muziejaus filialu.
Viso gyvenimo kolekciją
dovanojo muziejui
Kada beužsuktum į puodžiaus V.Valiušio
dirbtuves Leliūnuose, visada rasi jį beplušantį prie žiedimo staklių,
degimo krosnių ar minkantį molį. Nors molėtas nuo galvos iki kojų,
nors pavargęs, bet visada linksmas ir patenkintas gyvenimu jis
su pasididžiavimu išrodo visus naujus puodus ir puodynėles, o
molinį ąsotį pakelia į viršų, pabarškina jį pirštais ir liepia
klausytis skambesio. Tas stebuklingas molinio indo virpesys puodžiui
yra pati subtiliausia muzika, nes į ją sudėta jo širdies dalelė,
jo rankų šiluma, svajonės, idėjos, kūryba ir gimtosios Lietuvos
žemelės, jos laukų ir miškų, kelių ir takelių, gėlių ir žolynų
paslaptys.
Daugiau kaip dvidešimt metų visoje Rytų Aukštaitijoje tautodailininkas
ir verslininkas, save vadinantis amatininku, rinko senuosius keramikos
ir lietuvių buities eksponatus. Rinko ir kaupė savo namuose. Pats
vienas pasidžiaugdavo, apglostydavo, pasigėrėdavo. Beveik kiekvienas
daiktas atėjo į V.Valiušio rankas ne šiaip sau, o su savo istorija,
su savo pasakojimu, su savo praeitimi.
Prieš porą metų kambariuose ir palėpėse glaudėsi 730 tokių eksponatų,
kuriuos pats Vytautas įvertino 50 tūkstančių litų. Dabar tokių
vertingų eksponatų jau yra per 1500 vienetų. Į šį skaičių neįeina
dar keli šimtai paties tautodailininko žiestų puodų, vazonų, vazelių,
žvakidžių, dekoratyvinių pano. Reikia pamatyti - išties įspūdinga
kolekcija! Tačiau ji jau nebepriklauso Vytautui. 2001 m. vasario
2 d. dovanojimo aktu visa kolekcija perduota Utenos kraštotyros
muziejui. Iš pradžių eksponatai užėmė tik dalį antrojo mokyklos
aukšto, kurį, beje, Vytautas suremontavo už savo asmenines santaupas.
Dabar muziejus išsiplėtė ir nusileido į pirmąjį aukštą, kuriame,
be parodų salių, dar bus ir mokomosios dirbtuvės, vadinamos amatų
klase. Joje žiesti puodą galės pamėginti visi muziejaus lankytojai.
Tampa traukos centru
V.Valiušis renka ir dar vieną
kolekciją - žinomų dailininkų bei tautodailininkų darbus puodžiaus
tema. Tarp daugelio paveikslų, dekoratyvinių medžio skulptūrų
galima išvysti net patį Dievą, lipdantį puodą.
Per dvejus muziejaus veiklos metus jame apsilankė per aštuonis
tūkstančius žmonių iš įvairiausių Lietuvos kampelių ir užsienio
šalių. Leliūnų keramikos muziejuje V.Valiušis organizavo tautodailininkų
ir dailininkų profesionalų darbų parodas, poezijos ir muzikos
vakarus. Tradiciniu renginiu tapo jau dukart tarp gyvybe dvelkiančių
puodų skambėjęs Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistės Juditos
Leitaitės rečitalis. Asmeninėse tautodailininko dirbtuvėse praktiką
atliko Dailės akademijos studentai, į simpoziumą buvo atvykę moksleiviai
iš Čekijos, atostogavo ir kūrė žymus dailininkas Vaidotas Žukas
Darbai veja darbus, o pačiam muziejaus sumanytojui ir steigėjui
nėra kada ilsėtis. Tikėsite ar ne, bet, atidaręs muziejų, praradau
daug draugų. Gal pavydi, o gal mano, jog aitvarai man turtus neša?
Kol kas iš savo darbo, būtent iš šio muziejaus, neturėjau jokios
materialinės naudos. Vis nešu čia viską iš namų, o ne atvirkščiai.
Bet nesigraužiu dėl to, - sako puodžius. - Didžiausia laimė man
yra žinoti, kad vienoje erdvėje kalbasi iš visos Lietuvos surinkti
senųjų amatininkų puodai, kurie yra neatskiriama mano gyvenimo
dalis. Suprantu, kitiems atrodo, kad savo pinigus galėčiau išleisti
protingiau - nuvažiuoti į kurortus, papramogauti, paūžti su draugais.
Bet savo gyvenime esu nemažai praleidęs tuščių ir beprasmių valandų.
Dabar noriu grąžinti skolą ir sau, ir žmonėms.
Lėšų remontui skyrė ir
rajono savivaldybė
Utenos kraštotyros muziejaus
direktorė Lilija Jovarienė iš karto kreipėsi į Utenos rajono savivaldybę,
prašydama lėšų pastato remontui - elektros instaliacijai pakeisti,
priešgaisrinei signalizacijai įrengti, šildymo krosnims suremontuoti,
dūmtraukiams išvalyti ir kitoms reikmėms. Rajono valdžia neliko
abejinga, tiems darbams iš rajono biudžeto skyrė 50 tūkst. litų.
Remontas baigtas sausio pabaigoje. Dabar V.Valiušis pertvarko
ekspoziciją taip, kad, pasak jo, puodai joje skambėtų nuo žemės
ir žmogaus rankų šilumos.
Nori sukurti traukos
centrą
Dažnai Vytautas, negailėdamas
nei laiko, nei paties savęs, plūkiasi muziejuje molėtas nuo galvos
iki kojų. Jis tiesiog dega idėja įrengti muziejuje amatų klasę
su žiedimo staklėmis ir degimo krosnimi, nuolat veikiančią parodų
ekspoziciją, o lauke, aplink visą senąją Leliūnų mokyklą, turėtų
driektis skulptūrų parkas. Tautodailininkas tikisi, jog bent kas
dvejus ar trejus metus muziejuje vyks simpoziumai ir seminarai.
Ir apie Leliūnų poezijos teatrą svajoja
Žinoma, visoms idėjoms įgyvendinti vien entuziazmo nepakanka,
bet tie, kurie pažįsta Vytautą, puikiai žino, kad jis tuščiai
kalbėti nemėgsta. Tereikia tik aplinkinių supratimo ir sutarimo
su Leliūnų miestelio kultūros darbuotojais, pedagogais, seniūnija.
Bendri muziejaus ir miestelio bendruomenės projektai kultūros
srityje praturtintų visus, nes kultūros, ypač šiandieniniame kaime,
nėra per daug.
Greitai į V.Valiušio keramikos muziejų plūstelės lankytojų grupės
iš visos Lietuvos. Ir suskambės, sušils molio puodai nuo žmonių
klegesio, nuo jų susižavėjimo ir mokėjimo džiaugtis grožiu.
Rūta JONUŠKIENĖ
Leliūnai, Utenos rajonas
© 2003 "XXI amžius"