Liūdna sukaktis

Eidamas pro Nežinomo kario kapą Karo muziejaus sodelyje, nusilenkiu jam, visada pagalvoju, kas jis, iš kur. Aišku, tokių nežinomų karių, kurie mirė dėl tėvynės, buvo šimtai, o gal ir tūkstančiai.
Praėjo žiaurios raudonųjų komunistų ir rudųjų nacių okupacijos, nusinešdamos tūkstančius aukų. Vieni buvo nukankinti Sibiro platybėse, kiti sušaudyti kalėjimuose. Naciai žudė specialiai įrengtuose „fabrikuose“ - koncentracijos lageriuose. Amžinos atminties Adolfas Damušis tvirtino: „Nacių koncentracijos lageriuose žuvo 17000 lietuvių“.
1943 metais, pravėręs Štuthofo koncentracijos lagerio vartus, pagalvojau: kas buvo tas pirmas lietuvis, peržengęs šio lagerio slenkstį, iš kur jis, už ką jis čia nukankintas; kas jis - darbininkas, o gal žymus politikas, visuomenininkas, tėvynės mylėtojas? Jo sudeginto lavono pelenai gal buvo išblaškyti nuo jūros atklydusio nemalonaus vėjo ar išvežti į aplinkinių ūkininkų daržus - kaip trąša, o gal, susimaišę su kitų sudegintųjų pelenais, ilsisi didžiuliame pelenų kalne. Išrūko pirmojo kankinio, kaip ir daugelio kitų lietuvių, vardai, pavardės, jų gyvenimo kančia su aitriais krematoriumo dūmais.
Prieš 60 metų, 1943 m. kovo 16-17 d., pro Štuthofo vartus buvo įstumta Lietuvos miestuose nacių surinkta 46 žymių inteligentų grupė: keli profesoriai, generaliniai tarėjai, karininkai, teisininkai, mokyklų direktoriai, kunigai, studentai ir pora ūkininkų. Buvo kalbama, jog Vokietijos naciai keršija už tai, kad Lietuvos jaunimas, jų paveiktas, nestoja į vokiečių organizuojamus SS ir kitus dalinius.
Gausi pogrindinė spauda dar labiau suaktyvėjo, garsindama nedorus nacių darbus. Pasipylė proklamacijos, atsišaukimai ir laikraštėliai. Populiarumu ir aktualumu išsiskyrė dideliu tiražu dukart per mėnesį leidžiamas laikraštėlis „Į laisvę“. Vienas jo leidėjų, spausdintojų bei platintojų buvau ir aš.
Pogrindinės spaudos darbuotojams naciai rengėsi suduoti mirtiną smūgį. 1943 m. balandžio 29 d. Kaune ir Vilniuje suėmė 16 žurnalistų bei spaudos darbuotojų. Tarp jų buvo ir atsargos karininkas (kapitonas), inžinierius, direktorius, Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas, policijos intendantas, trys linotipininkai ir aš, „Žaibo“ spaustuvės administratorius. Visi buvome kaltinami pogrindinės literatūros spausdinimu, platinimu, popieriaus tiekimu. Visi buvome nuvežti pirmosios grupės pramintu keliu į Štuthofo koncentracijos lagerį.
Jeigu šiandien imčiau pasakoti, ką teko mums pamatyti ir išgyventi šiame mirties „fabrike“, daug kas, ypač jaunimas, nepatikėtų, su šypsenėle numotų ranka. Tikrai sunku žmogui patikėti, kad čia patekusiam buvo skirta gyventi dvi tris savaites, gal mėnesį, o tolesnis jo kelias - į krematoriumo krosnį ir į pelenų kalną šalia krematoriumo, vėliau - į ūkininkų dirvas.
Jei kriminaliniai nusikaltėliai, paskirti viršininkais-kapais, jų pavaduotojais, blokavi, jų pavaduotojai, šreiberiai, duonos dalytojai ir kita šunauja tavęs neužmuš lazda, kastuvu ar tuo, kas jiems po ranka pakliuvo, ar nuteistas esesininkų nebūsi pakartas, tai pakratysi kojas nuo bado, sunkių darbų, žūsi nuo čia siaučiančių įvairių ligų - flegmonų, plaučių uždegimo, džiovos ir baisiosios „lagerio karalienės“ „sračkos“. Prakiurs viduriai, ims nesulaikomai iš žarnyno bėgti kraujas bei gleivės ir netrukus ištiesi kojas eilėje prie krematoriumo durų. Per ne visą mėnesį iš pirmosios inteligentų grupės devyni jau buvo išrūkę pro aukštą krematoriumo kaminą (vienas jų užmuštas lenta).
Kas rytą didžiulė platforma, kurios ratai beveik žmogaus dydžio, traukiama tų pačių kalinių klipatų, praslinkdavo pro barakus, surinkdavo prie jų lauko sienų sumestus negyvėlius - užmuštus, mirusius, sumesdavo ant jos ir, sunkiai vilkdama, tarsi didžiulį rąstų vežimą atridendavo prie koncentracijos lagerio tariamos ligoninės. Čia atvežtuosius išrengdavo iš katorgininko uniformos, dar rodančius gyvybės ženklą užmušdavo lazda ar kojų spyriais, replėmis išraudavo, jei kuris turėjo, auksinius dantis ir išrašydavo iš inventorizacijos knygų. Varganą savo kelionę jie baigdavo vienoje iš trijų įraudusių nuo karščio krosnių.
Iš nuolat lageryje gyvenančių 3500 mirtininkų kasdien šios krosnys, degančios dieną ir naktį, prarydavo 50-70 vos kojas pavelkančių, užmuštų ir mirusių klipatų. Į išrūkusiųjų pro kaminą vietą kasdien atvežami sugauti laisvėje arba iš kalėjimų suvargę, iškankinti kaliniai.
Krematoriumo darbuotojai (irgi kaliniai) dirbo sušilę, suprakaitavę, įraudę, dvoką užmušdami iš kažkur gaunamu „šamarlaku“. Didysis „darbymetis“ jiems buvo, kai į lagerį atveždavo dideles grupes žydų. Tą pačią dieną, neleisdami net atsisveikinti, išplėšdavo iš jų vaikus, senius, ligotus, netinkamus darbui, sukimšdavo į dujų kamerą, esančią čia pat prie krematoriumo, ir po apdorojimo ten susidarydavo kalnas lavonų, laukiančių eilės. Nudegus krosnyje lavonų odai ir raumenims, kaulai buvo ištraukiami, sumetami į specialius cementinius lovius ir kūjais sutrupinami, tada vėl pilami į krosnį, kur greit pavirsdavo pelenais.
Netrukus lagerio giltinė su dalgiu įsisuko ir į mūsų grupę, virstančią klipatomis. Pirmasis į krematoriumą pateko kapitonas Vladas Čekauskas, susirgęs flegmona ir patekęs į „ligoninę“. Ten sanitarais dirbantys lenkai, sužinoję, kad jis Lietuvos karininkas, jį užmušė.
Pašiurpome. Kieno dabar eilė? Kandidatas į ten buvau aš, susirgęs baisiąja „sračka“. Visiems buvo aišku, kad mano likimas - krematoriumas, nes nė vienas, susirgęs šia liga, nepasveiko. Pakilo aukšta temperatūra, iš vidurių ėmė veržtis kraujas ir gleivės. Miške rovėme kelmus. Negalėdamas pakelti kastuvo, kai akyse viskas aptemo, išsitiesiau prie kelmo ir laukiau ateinančio kapo, kuris lazda ar kastuvu užmuš. Mirtis nebuvo baisi, nes, sąmonei aptemus, apie ją neįstengiau galvoti. Kapas neatėjo, ir draugai po darbo leisgyvį ant savo pečių parnešė patikrinimui, o po to į baraką. Kitos dienos rytą mane, jau į nieką nereaguojantį, du draugai nuvilko prie „ligoninės“.
„Ligoninėje“ dirbusio profesoriaus gydytojo Antano Starkaus rūpesčiu buvau įtemptas į ją ir nuogas, su užrašytu kalinio numeriu ant nuogos krūtinės įmestas į triaukštį gultą ant keturių jau ten gulinčių nuogalių. Mane „gydė“ prof. A.Starkaus paskirtas gydytojas latvis, jo pavardės nežinojau, buvo visų vadinamas Gertneriu. Toje „palatoje“ tvyrojo neapsakomas dvokas ir drėgna šiluma tarsi pirtyje. Tik baksnojamas gyd. Gertnerio, praplėšęs akis pastebėjau, kad po mano pratrūkusia sėdyne, spjaudančia krauju ir gleivėmis, yra kito tokio pat ligonio galva. Pasirodė, kad buvome sumesti kaip rąstai - vieno galva, kito kojos - ir visi darėme tą patį, ką ir aš, niekuo nepridengti gulėjome kraujo ir gleivių „patale“. Supratau, kad iš čia niekas negali išeiti.
Bet įvyko stebuklas. Antrą dieną, ten gulėdamas, iš žmonos Danutės gavau pirmą maisto siuntinėlį. Jame, tarp kito maisto, radau lašinių. Parodžiau savo gydytojui ir jo nustatytais laiko tarpais po mažytę lašinių skiautelę čiulpiau. Jis atnešdavo medžio anglies ir dar kažkokių baltų tablečių. Čiulpiami lašiniai pastiprino mane - šiaip taip pakėlęs galvą, ėmiau žvalgytis. Palatoje sklido silpnas dejavimas, prislopinti balsai: kai kas prašė vandens, pasigirsdavo paskiri iš gultų ant grindų krentančių lavonų bumbsėjimai, juos išstumdavo stipresnieji ligoniai - atsikratydavo balasto, bet jų vietas greit užimdavo kiti tokie pat kandidatai į krematoriumą. Iš mūsų gulto stipriausias išrideno tris mirusius. Likome dviese, ir į mūsų gultą kitų neįmetė. Supratome, kad tai dėl mus gydančio gydytojo. Žinoma, dviem gulėti buvo geriau. Čiulpiami lašiniai, o vėliau ir kitas iš siuntinių paimtas maistas mane stiprino valandomis ir pamažu ėmė užsikimšti kunkuliuojantis „ugnikalnis“.
Prof. A.Starkaus, gyd. Gertnerio rūpinimasis, o svarbiausia, žmonos siuntinėliai pakėlė mane naujam gyvenimui, ir aš vėl patekau pas savo draugus į „valdkoloną“. Mano išėjimas iš „ligoninės“ nustebino ne tik mano draugus, bet ir kitus bloko kalinius, tai buvo pirmas toks atvejis, nes visi, šia liga susirgę, keliaudavo į krematoriumą.
Po mėnesio, kai atvežė į lagerį Lietuvos inteligentus, įvyko dar vienas koncentracijos lageryje negirdėtas stebuklas: pirmosios grupės lietuvius pakėlė į „garbės kalinius“. Davė atskiras patalpas, atleido nuo darbų, liepė iš savųjų išsirinkti blokavą, pagerino maistą, leido skaityti knygas iš gestapo bibliotekos, pakabino radijo imtuvą, jie galėjo rašyti laiškus kas savaitę, užsiimti kūryba, tik negalėjo išeiti iš lagerio.
Stebėjomės, kodėl mes (antroji grupė) esame išskirti. Mes kentėme sunkų badą, mušimą, dirbome vergišką darbą. Sklido gandai, kad tie „garbės kaliniai“ bus greit paleisti į laisvę, dabar juos norima „atpenėti“. Mus gelbėjo iš namų gaunami siuntinėliai, nors jie skaudžiai buvo apvagiami kalinių „viršininkų“.
Lagerio gyventojus, ypač mus, supurtė nauja nelaukta žinia: po dešimties mėnesių išgirdome, kad esame paleidžiami į laisvę. Buvome etapu vežami į Lietuvą. Ragainės kalėjime mirė nusilpęs, džiovos pakirstas mūsų draugas inžinierius Antanas Daniūnas, ir jį palikome Ragainės kalinių kapinėse amžinam poilsiui.
O stebukle! Iš Kauno kalėjimo 1944 m. kovo 15 d. mus paleidžia į laisvę. Kieno dėka? Vieni - „garbės kaliniai“, kiti laisvėje. Po poros savaičių, pakviestas kelių buvusios Lietuvos vyriausybės narių, atvirai papasakojau apie Štuthofo koncentracijos lagerio baisumas ir apie „garbės kalinius“.
Nepraėjo nė savaitė po to susitikimo, kai man, grįžusiam iš miesto, žmona pasakė: „Laimė, kad nebuvai namuose, buvo gestapininkai, ieškojo tavęs“. Suvokiau, jog suėmimas - tai kulka į pakaušį. Išleisdami jie įspėjo, kad daugiau nesusitiktume, nes naujas susitikimas baigsis kitaip. Draugai padarė pasą Vlado Lankaičio pavarde, ir aš palikau Kauną. Netrukus pas mane atvyko ir žmona su dukrele.
Užėjus antrajai raudonųjų okupacijai, pavardės neatkeičiau, nes dar 1941 m. sausio 10 d. buvau suimtas ir kankinamas saugumo rūmuose, po to Kauno kalėjime, ir birželio 23 dieną iš jo pabėgau. Supratau, kad, mane suėmus, mano, o gal ir šeimos kelias eis į Sibirą. Vėliau paaiškėjo, kad keli mūsų grupės draugai, paleisti iš vokiečių koncentracijos lagerio, pateko į raudonųjų budelių rankas ir klampojo po Sibiro sniegynus. Man pasirinkus savanorišką tremtį tėvynėje, pavyko išsigelbėti.
Iš mūsų šešiolikos žmonių grupės likau vienas, kiti jau iškeliavo Amžinybėn. Prieš šešiasdešimt metų patyriau, kad žemėje yra pragarų, gal net baisesnių už Dantės pavaizduotą pragarą.

Vladislovas TELKSNYS (LANKAITIS),
rezistentas, politinis kalinys, Vyčio kryžiaus kavalierius

© 2003 "XXI amžius"