XXI amžius

Į Vakarus ar į Maskvą?

Naktimis neužmiegu ir dienomis vaikščioju, kartais pritrenktas iš džiaugsmo, kartais - iš gėdos. Iš džiaugsmo, kad mūsų Lietuva vėl atgavo laisvę. Ne veltui mes išeivijoje varstėme duris, kurios tik buvo atviros, ir vis tvirtinome, kad Lietuva yra gyva, tik raudonieji okupantai ją išbraukė iš pasaulio žemėlapio. Po raudonųjų smogikų, puolusių tankais beginklę minią prie Televizijos bokšto, atakos, pasaulio spauda atrado herojų tautą. Žurnalas „Life“ paskyrė net trylika puslapių Lietuvai su antrašte „The singing Revolution“ („Dainuojanti revoliucija“). Iš džiaugsmo plyšo širdis, kad štai jau pasaulis žino apie Lietuvą ir jos herojišką kovą su raudonuoju slibinu. Žuvo tas slibinas, kurį paguldė beginklė Lietuva, ir ji pati atsikėlė iš kraujo ir ašarų upelių.
Laukėme, kada pakvies mus namo su mūsų santaupomis ir patirtimi, įgyta administracijose ir apskritai Vakarų pasaulio gyvenime. Deja, jau buvome praradę net pilietybę. Bet mes jos nepraradome. Iš mūsų ją atėmė persivilkę kitas sukneles buvę komunistai, leidę suprasti, kad Lietuvoje esame nereikalingi. Kiek burnų aušinta šiuo reikalu, kol buvome pripažinti Lietuvos piliečiais.
Štai Lietuvoje vyko Prezidento rinkimai. Balsavome, aišku, už V.Adamkų, nes šių laikų pasaulyje Prezidentas turi mokėti anglų ir kitas kalbas, jeigu nori, kad su juo kiti skaitytųsi, o nesišaipytų. Ką išsirinko lietuviai? Ogi jauną vyrą, kuris skraido lėktuvu, tai gerai, bet vedžiojasi čigonę patarėją, kuri irgi nemoka angliškai. Štai kodėl juokiasi pasaulis. Prezidentui išvažiavus į Graikiją, pritrūko pirštų susikalbėti. Moka pats pasirašyti? Jeigu taip, tai kodėl už jį pasirašė A.Brazauskas?
Rytoj ir poryt vyks referendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą. Dieve, apsaugok mane nuo tų žioplių, kurie dar balsuos prieš Lietuvos kelią į geresnį ir pelningesnį gyvenimą. Lietuva turi aiškiai pasisakyti, kur mes norime eiti - į Vakarus ar grįžti į Maskvą ir vėl „parsinešti saulę“?

Antanas V.KRAMILIUS
Sidnėjus, Australija