Per Motiną Mariją mes gauname
antgamtinę gyvybę
Dievas Tėvas iš begalinės meilės
mus išsirinko dar prieš pasaulio sukūrimą (plg. Ef 1, 4). Kai
mes dar neegzistavome, Jis jau nuo amžių mus buvo numatęs iš nebūties
pašaukti į buvimą. Šitoks Viešpaties numatymas tam tikra prasme
yra adekvatus atliekamam veiksmui, nes jei jau Dievas ką nors
nutaria, tuomet Jis anksčiau ar vėliau vienaip ar kitaip tai įgyvendina.
Panašiai kaip žmonijos priešistorėje Kūrėjas pasakė: Tebūna
šviesa! Ir šviesa pasirodė (Pr 1, 3). Paskui Jis tarė: Padarykime
žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą
Tuomet Viešpats Dievas
padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą.
Taip žmogus tapo gyva būtybe (Pr 1, 26; 2, 7).
Būdamas Visagalis, Dievas, kaip besilaukianti vaiko motina, savo
širdyje išnešiojo visų laikų žmoniją. Kai atėjo nuostabus malonės
metas Dievui gimdyti žmonijos pirmagimius, Jis troško, kad jie,
sukurti rojuje, laisvai viešpatautų visai Edeno sodo kūrinijai,
nes ir visiems gyviams Jis suteikė gyvybės alsavimą (Pr 1, 30).
Pirmieji žmonės Kūrėjo buvo apdovanoti ypatinga proto šviesa,
kurios dėka jie suvokė, kad visi kūriniai vykdo mūsų nurodymus,
kurie garantuoja dievišką tvarką rojuje, panašiai ir mūsų besąlygiškas
ir laisvas Dievo valios vykdymas yra nuolatinis šventumo, kuris
laiduoja vis gilesnį Dievo pažinimą ir su Juo artimesnį bičiulystės
ryšį, augimas.
Tačiau Aukščiausiojo kūrimo viršūnė Adomas ir Ieva - neilgai
džiaugėsi Viešpaties teikiama antgamtine laime, nes jie neišlaikė
laisvo Jam klusnumo egzamino. Puikiai žinodami, kad jų paklusnumas
Jam neturi nė menkiausio vergystės pančių šešėlio, dargi priešingai
šitoks palaimingas tarnavimas Dievui kaskart juos priartina
prie Jo širdies džiaugsmo gelmių, vis dėlto jie (dėl piktosios
dvasios vilionių) buvo sugundyti, suvedžioti ir patys numarino
neįkainojamą su Švenčiausiąja Trejybe meilės artumą. Čia dera
paaiškinti, jog Šventasis Raštas mini angelus, kurie visiškai
sąmoningai ir neatšaukiamai dar prieš pirmųjų žmonių atsiradimą
žemėje, išsigynę Dievo, tapo demoniškomis dvasiomis (plg. 2 Pt
2, 4). Vienos jų ir sugundė pirmuosius mūsų tėvus. Beje, jų padaryta
gimtoji nuodėmė jokiu būdu nėra medaus skonio obuoliuko suvalgymas
(kaip dar kartais primityviai suvokiamas rojaus gero bei pikto
medžio vaisių valgymas), bet tiesioginis kėsinimasis į Visagalio
Dievo tvarką, tai yra Jo neįkainojamos dovanos savo laisvės
panaudojimas blogiui siekti, kuris (tai labai gerai žinojo Adomas
ir Ieva) veda tiesiai į mirtį (plg. Pr 2, 17).
Didžiajai gyvybės ir gyvenimo priešininkei mirčiai (dėl pirmapradės
nuodėmės padarinių) užsidegė žalia šviesa. Nuo to momento, kai
žmogus Edeno sode po nuopolio, slėpdamasis nuo visur reginčiojo
Dievo žvilgsnio, sutraukė ontologinius dieviškos priklausomybės
nuo Aukščiausiojo saitus, jis pasijuto begėdiškai nuogas (plg.
Pr 3, 10). Nuogas ne vien dėl to, kad dar nespėjo prisidengti
figos lapu ar pasisiūti kelnių, bet visiško apsinuoginimo gėdą
jis patyrė savo širdyje, vis labiau pradėdamas suprasti, kad suklysdamas
prarado dieviškos karalystės viešpataujančią kūrinijai galią ir
kad tikrasis begėdiškumas yra priklausomybė nuodėmei, nes visur
ir visada galioja dieviška tvarka: žmogus negali tarnauti dviem
šeimininkams, nes jis vieno nekęs, o kitą mylės (plg. Mt 6, 24).
Nors pirmųjų tėvų tarnystė nuodėmei amžiams užvėrė jiems rojaus
vartus, bet Kūrėjo gailestingumo saulė per siųstąjį mylimąjį Sūnų
Jėzų Kristų nusišypsojo visiems gimtosios kaltės pažeistiems žmonėms
(plg. Rom 5, 18). Švč. M. Marija, nuolankiai sutikdama tapti pasaulio
Išganytojo Motina, pagimdė Dievo Žodį, per kurį visa atsirado,
nes Jis yra dieviškosios gyvybės šviesa, pajėgianti spindėti net
tamsoje (plg. Jn 1, 1 5). Kaip Marija, pasak šv. Augustino,
yra laiminga ne todėl, kad priėmė Dievą savo kūne, bet todėl,
kad pirmiausia priėmė Jį savo širdyje, taip panašiai ir visos
krikščionės motinos tesuvokia: ne vien dėl to yra laimingos, kad
per jas ateina į pasaulį krykštaujantys kūdikėliai, bet jos todėl
yra laimingiausios, kad pirmiausia į savo širdis priėmė Viešpatį
Jėzų, kuris kiekvieną naujagimį (per savo kryžiaus auką ir šlovingą
prisikėlimą iš numirusių) yra nuo amžių numatęs apdovanoti antgamtinės
gyvybės pilnatve danguje.
Motinos dienos proga sveikinome ir pagerbėme visas gimdytojas,
tačiau ypač tos mūsų motinos nusipelno gražiausių žydinčių gėlių
puokščių, kurios savo vaikams teikia dvasinę gyvybę kasdien
už juos ir drauge sau jais pasimeldžia, sekmadieniais su visais
namiškiais dalyvauja Eucharistijos šventime, sumaniai stengiasi
savo atžalas įtraukti į namų ruošos darbus, tai yra, jos stengiasi,
kad nuo mažens vaikams įskiepytas pamaldumas vienus jų paskatintų
kurti tvirtas, krikščioniškas šeimas, o kitus Dievo malonė nuvestų
į kunigystės aukštumas.
O kad nesibaigiančioje Velykų simfonijoje būtų kuo daugiau Dievo
Trejybės šlovintojų, Kristus Gerasis Ganytojas (kaip mini ateinančio
sekmadienio Evangelija), už visas avis guldydamas gyvybę (plg.
Jn 10, 15), trokšta ir mūsų laikais veikti per savo pašauktuosius
dvasininkus ir visus aktyvius krikščionis. Jis nepailsta mus kviesti:
Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį
(Mt 9, 38).
Viešpatie, meldžiame: padėk sąmoningiausiems tėvams taip krikščioniškai
auklėti savo atžalas, kad kai kurie iš jų, išgirdę Gerojo Ganytojo
kvietimą: Sek mane!, ryžtingai atsisakytų pasaulio tuštybių
ir, iki širdies gelmių persiėmę Evangelijos tiesomis, taptų Kristaus
vynmedžio vaisingomis šakelėmis, kurios aplinkiniams duoda gyvo
tikėjimo, vilties ir meilės gausių vaisių.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2003 "XXI amžius"