Atnaujintas 2003 m. gegužės 9 d.
Nr.36
(1140)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Aktualijos
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Atmintis
Istorijos vingiai
Gimtas kraštas
Rinka
Ūkis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Mažo triušio didelė nauda

Poreikis didėja

Apie 20 metų Lietuvoje gyvuoja draugija, vienijanti triušių augintojus. Daugiau nei prieš dešimtmetį ji buvo perregistruota į dabar veikiančią, tačiau tikslai išliko tie patys ir dar platesni - auginti triušius, gerinti jų savybes, kurti veislines bei pramonines fermas ir kt.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad auginti šiuos gyvulėlius nėra itin sudėtinga, nes dažnoje kaimo sodyboje regime juos straksint, rupšnojant žolę, ir šeimininkai nesiskundžia dideliais auginimo sudėtingumais. Bet, norint išauginti daugiau ir vertingesnių veislių triušių, kaip kiekviename darbe, taip ir triušininkystėje, reikia nemažai pastangų, triūso, nusimanymo.
Apie šiuos ir kitus triušininkystės reikalus savo draugijos susirinkime kalbėjo triušių augintojai. Draugija vienija daugiau nei pusšimtį narių. Tai nėra daug, palyginti su kai kuriomis kitomis draugijomis bei asociacijomis. Tačiau, kaip sakė draugijos vadovas Edmundas Kubilius, draugijos nariai išaugina apie pusę turimų ir realizuojamų triušių. Tiesa, tik apytikriai galima pasakyti, kiek triušių yra Lietuvoje – gal apie 100 tūkst., gal kiek daugiau. Mat triušiai neskaičiuojami kaip, tarkime, galvijai, avys, kiti gyvuliai, o žiūrima, kiek yra veislinių patelių. Vienos jų atsiveda jauniklių keturiskart per metus, kitos – tris ar dar mažiau. Šią tvarką prižiūri šeimininkai. Be to, ne draugijos nariai neveda tikslios savo triušelių apskaitos, tad apie ją galima tik spėlioti.
Tačiau visiems svarbu turėti sveikų, įmitusių, puraus kailiuko gyvulėlių. Tam pirmiausia reikia daug žinių. Štai Kaune, Lietuvos veterinarijos akademijoje, buvo surengti triušių augintojų kursai, kuriuos baigė 38 žmonės, jiems išduoti sertifikacijos pažymėjimai. Pavyzdžiui, kai kuriose užsienio šalyse be tokių dokumentų draudžiama verstis triušininkyste, šio verslo žmonės privalo turėti pakankamai žinių, išprusimo. Nors pas mus tokių griežtų reikalavimų kol kas nėra, tačiau savo kvalifikaciją kelti reikės, nes reikalavimai didės.
Jau gyvuoja ir steigiamos veislinės, verslinės, ekologinės fermos su savo specifika. Pavyzdžiui, 1998 metais šalyje buvo įregistruotos keturios veislinės fermos, kurioms keliami itin dideli reikalavimai. Dabar tokių jau yra vienuolika. Verslinės fermos triušius augina mėsai, kailiukų pramonei. Prieš penkerius metus už kilogramą triušienos mūsų rinkoje buvo mokama po aštuonis litus, o dabar jau – po 15 Lt. “Vilniaus prekybos” vadybininkai pasiūlė už kilogramą šios delikatesinės mėsytės mokėti po 17 –18 Lt, bet su sąlyga, kad kas savaitę būtų patiekta nors po 600 kilogramų. Aišku, kad vienas triušių augintojas kas mėnesį išauginti apie pustrečios tonos mėsos kol kas nepajėgs. Tad vėl iškyla ta pati ir kitose žemės ūkio produktų gamybos srityse gyvuojanti, sunkiai sprendžiama problema – maži pavieniai tų produktų kiekiai. Išeitis gali būti vienintelė – sutelkti pajėgas ir drauge ieškoti rinkos savo produkcijai realizuoti. Danijos aukcionai imtų iš mūsų triušių kailiukus, bet vienos jų partijos patikrinimas kainuoja 500 litų. Tiesa, mums įstojus į Europos Sąjungą, šie mokesčiai ženkliai sumažės, bet ir šiam palankiam atvejui dera iš anksto rengtis ir jį išnaudoti, o ne vien guostis atsiveriančia galimybe.
Perspektyvą turi ir ekologinė triušininkystė. Tokių sektinų pavyzdžių yra Vokietijoje, Suomijoje, kitur. Ten, be kita ko, paisoma vadinamųjų išlikusių instinktų - gyvulėliai neturi būti laikomi narveliuose, o voljeruose, kad galėtų laisviau judėti. Ekologinei mėsai gauti reikia ir ekologinių pašarų - grūdų, mišinių, kitko.

Kaimynų patirtis

Triušių augintojai Eugenijus Gudavičius, Aloyzas Mitrikevičius kalbėjo apie triušių auginimo patirtį netolimoje Vokietijoje. Čia triušininkystei skiriama itin daug dėmesio, veikia ne vienas tūkstantis smulkių įvairios krypties fermų, realizuojama daug mėsos, kailiukų, veikia triušienos produktų gamybos cechai, atliekamas platus veislinis, kiti darbai. Netgi yra Triušių augintojų asociacija, kuriami nauji standartai, dirba nemažas mokslininkų būrys. Mums belieka kolegoms vokiečiams bičiuliškai pavydėti, semtis iš jų patirties ir mokytis. Beje, įdomu, kad Vokietijoje triušininkystė yra ne vien verslas, profesinis užsiėmimas, bet ir pomėgis. Ne vieno triušių auginimo entuziasto noras – dalyvauti parodose, jose laimėti diplomus, medalius ir jais džiaugtis bei didžiuotis. (Bet gal už parodose apdovanotų triušių palikuonis mokami nemaži pinigai?)
Pasitarimo dalyviai vieni kitus ragino aktyviau dalyvauti įvairiose parodose. Ne vienoje dalyvauta ir dar ketinama pabūti, pasirodyti. Tiesa, tokios išvykos jautriems gyvulėliams kai kada gali sukelti stresines situacijas – buvo atvejis, kai dėl per aukštos temperatūros parodoje pora mažylių nugaišo... Tad ekspozicijos sąlygomis reikia geriau pasirūpinti. Bet dalyvauti parodose reikia, sakė triušių augintojai.
Beje, šioji triušių augintojų draugija yra Žemės ūkio rūmų narė. Tai gerai, o drauge ir... kelia rūpestį. Nes jei iki neseniai įvykusio Rūmų suvažiavimo metinis nario mokestis buvo 120 litų, tai šiemet – 500 Lt, kitąmet bus 2000 Lt. O tą dieną draugijos kasoje buvo 180 litų... “Ieškosime išeities”, – sakė triušių augintojai.

Benjaminas ŽULYS
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija