Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Literatūra
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Dienos su šventais paveikslais

Janina SEMAŠKAITĖ

Alfonsas Lukšys su sūnumi Rimvydu ir marčia Viktoro KAMINSKO nuotrauka

(Tęsinys.
Pradžia Nr.1, 3, 5, 7,
10, 12, 14, 16, 18)

Alfonsas Lukšys toliau pasakojo:

– Su pirmaisiais saulės spinduliais vėl patraukėme tolyn. Pavažiavę prie Verknės, sustojome pagirdyti arklį, visi užvalgė. Po pietų jau buvome Alytuje, prie Juozapavičiaus tilto. Ir tada pakliuvome į tikrą pragarą. Vienas kitą lenkdami lėkė vokiečių sunkvežimiai, būriais veržėsi per tiltą bėgliai. Teko stabtelėti...

– Neapsižiūrėjau, kada mūsų Vilkis pakliuvo po šarvuočio ratais, – sakė Alfonsas. – Pravirkau – nebėra Vilkio. Mano ištikimo draugužio, kuriam galėjau skriaudas išpasakoti, o jis viską suprasdavo, tik tyliai inkšdavo laižydamas man rankas. Dar vienas mano vaikystės skausmas...

Iš vieno pragaro ištrūkę, pasukome Alytaus-Simno vieškeliu ketindami sustoti tėvo brolio Juozo namuose, netoli geležinkelio. Mažas geležinkelio tarnautojo namukas, kaip ir karo vėtroje atsidūrusi Lietuva, atrodė liūdnas, pilkas, apgailėtinas. Tik mus, vaikus, džiugino geležinkelio bėgių dundesys ir žadino vaikiškas fantazijas. Šiltai mus apglėbė dėdė Juozas, džiaugėsi, kad dar esame gyvi ir sveiki!

Deja, ir čia labai greit pajutome, kad vokiečiai neskuba pasitraukti iš Lietuvos. Ruošėsi gynybai, visus, kurie gyvi ir dar kruta, net senukus, išvarė kasti apkasų. Suvažiavo galybė karinės technikos, Hitlerio armija rengėsi paskutiniam mūšiui.

– Neliko Lietuvoje ramesnės vietelės, – nusiminė mama.

– Taigi... Nebeliko... – pritarė tėvas.

Net mes, vaikai, supratome geležinę karo logiką: Lietuva jokių teisių nebeturi – mažos tautos privalėjo paklusti galingųjų godulio kumščiui.

– Ar kada nors bus lengviau ir teisingiau? – klausė mama.

– Kai viską iš žmonių atims ir suris, kai praras tūkstančius gyvybių ir išsilaižys žaizdas, vėl panorės grobti ir kariauti, – kalbėjo tėvas. – Šitie didieji ir galingieji negali gyventi be karo. Grobti lengviau nei ką nors sukurti savo rankomis...

O mes išplėtę akis klausėmės, žvalgėmės aplinkui ir laukėme tėvo, staiga išėjusio susitikti ir pasitarti „su kuo reikia“ Simne. Mat šeima nusprendė trauktis į Vakarus. „Prieš dviejų okupantų kariuomenę nepakariausim, – sakė tėvas. – Lietuvoje bus tik blogiau“.

Jam pritarė ir dėdė Juozas: „Daugelis ten traukiasi, bet... ar pavyks? Gal duos Dievas, pasiseks...“

Tačiau Simne tėvas susitiko su Lietuvos karininkais ir sugrįžo nusprendęs likti Lietuvoje, rengtis ginkluotam pasipriešinimui. Jis gavo ginklą – Lietuvos kariuomenės pistoletą su Gedimino stulpais. Dabar toks ginklas – retenybė, istorinė vertybė, o tada tai buvo ir kovos už laisvę simbolis. Tad nuspręsta: liekame Lietuvoje.

– Gal alkiui, gal skausmui ir vargui, bet savo Tėvynėje, – džiaugėsi mama, visai nesižavėdama tolima Amerika, kur pabuvusi ji nesijautė sava.

Per anksti nudžiugo mama, per anksti...

Tėvai nutarė, kad mums bus saugiausia Barčių kaime, prie Dusios ežero. Čia buvo Simno gimnazijos mokytojos Babrauskaitės tėviškė.

Iškeliavome ir sustojome prie Dusios ežero. Atrodė, jog čia bus ramu. Kur tau! Greit prasidėjo tikras pragaras. Atsidūrėme pačiame dviejų armijų viduryje. Iš abiejų pusių gaudė kanonados, naktimis sproginėjo bombos, gaisrų pašvaistės nušviesdavo ir mus priglaudusius namus. Brolis Albinas su žmona irgi liko su mumis nusprendę: „Kas bus – tebūnie! Gyvensime Lietuvoje“. O Juozas, įsidėjęs duonos kepalą, nė nespėjęs su visais atsisveikinti, sėdo ant dviračio ir nusistūmė į Vakarų pusę. Laiku suspėjo pasitraukti ir greit atsidūrė JAV, kur ir gyveno. Brolis Vytautas, nepasivijęs mūsų Aukštadvaryje, irgi dingo. Po ilgų varginančių klajonių jis pasiekė Kanadą. Tik mūsų mama, naktimis aplinkui sproginėjant bomboms, tarsi maldą kartojo: „Verčiau mirti, nei vėl atsidurti visai svetimame krašte... Vaikai, – sakė ji mums, – kas yra Tėvynė ir gimtieji namai, supranti tik visko netekęs.“ Ji drąsino mus, nors dar niekam nebuvo aišku, ar pasieksime tikslą sveiki, ar atrasime saugius savo namus. Vis dar kantriai laukėme Barčiuose – kas bus? Vos pasitraukdavo frontas kiek toliau, aš su broliais Adolfu ir Jonu eidavome rinkti vokiškų ginklų. Rasdavome daug nesprogusių granatų, numestų šautuvų, šovinių, net vokiškų faustpatronų. Nežinojome, kaip su jais elgtis, todėl atsargiai slėpdavome miške. Paskui tais ginklais pasinaudojo partizanai.

Frontui nutolus, radome ypač daug vokiškų kulkosvaidžių ir šovinių. Apsirūpinę ginkluote, važiuoti pasukome namų link. Jeigu to nori tėvas, vadinasi, taip reikia. Ginsimės savo namuose. Jeigu teks mirti, tai tik ant savo namų slenksčio. Brolis Albinas su žmona pasiliko Barčiuose, o tėvai su „pagrandukais“, kaip mus vis dar pavadino, patraukė į Grinkavą. Jau ne pirmą kartą – gimtinės link.

Tėvas apvilko mus ilgais plačiais marškiniais, apsivyniojome aplink liemenį vokiškų kulkosvaidžių šaudmenų juostas.

Išvažiavome. Vos priartėjus prie Nemuno, tėvas pamatė prie upės stovinčius rusų kareivius. Dėl maskuotės man apibintavo koją. Adolfui – ranką, gerai apkamšė vežimo šonus ir pasukome per pontoninį tiltą per Nemuną. Tiltą pervažiavome saugiai, niekas į mus dėmesio neatkreipė. Tačiau, nuvažiavus kelis kilometrus, vienoje kelių sankryžoje prikibo ruselis patrulis ir ėmė šaukti: „Kas tokie? Kur ir ko važiuojate? Nuo ko bėgate?“ Laimė, mus išgelbėjo tėvo kalbų mokslai. Jis gerai mokėjo rusų kalbą ir ramiai paaiškino: „Niekur nebėgame, buvome pasitraukę nuo fronto, o dabar grįžtame namo. Žemės darbai laukia!“ Ruselio būta protingesnio už tuos, kurie degino sodybas. Jis pasakė: „Važiuokit, dirbkit. Valstybei reikės duonos, daug duonos“. Liepė kitiems kariškiams mus praleisti. Kol tėvas kalbėjosi, mes sėdėjome išsigandę ant šieno, beveik apmirę iš baimės: juk po šienu vežėmės nemažai ginklų. Kas bus, jeigu vežimą iškratys? Nekratė! Išgelbėjo tėvuko santūrumas. Kiek pavažiavę, sustojome pas ūkininką netoli Varčios ir užkasėme ginklus didelėje spalių krūvoje. Vėliau tėtis juos pasiėmė. Mūsų tėvas buvo labai paslaptingas, kalbėdavo tik tiek, kiek reikia. Ir mums nuolat primindavo: „Nieko neplepėkit nei su pažįstamais, nei su svetimais, jokių draugysčių! Jokių ryšių su nežinomais žmonėmis. Mus pražudo plepėjimas“. Įsiminėme tas tiesas visam gyvenimui. Tai mus ne kartą ir išgelbėjo nuo tikrosios pražūties. Ypač artėjant prie Onuškio tėvas įspėjo, kad, bet ko paklausti ne lietuvių kalba, atsakytume tik vienu žodžiu: „Nesuprantu! Neponiat, neznaju!“ Apie Onuškį reikėjo labai saugotis lenkų, sulenkėjusių ir nutautėjusių lietuvių. Iš jų susilaukta labai daug išdavysčių. Neaiškindamas mums, kodėl taip reikia, tėvas mokė pažinti, pajusti kiekvieną sutiktą žmogų, nenusukti akių į šalį, bet viską vienu žvilgsniu pastebėti: kaip apsivilkęs, kaip kalba ar ginkluotas, nužvelgti visą nuo kepurės iki batų. Taip mokėmės saugotis, atskirti priešą nuo draugo.

Kuo arčiau, tuo labiau džiūgavo mama: „Jau netoli mūsų Grinkava, čia mus saugos šventos namų sienos!“ Tėtis ramiau atsiduso tik tada, kai pakeliui išslapstėme visus turimus ginklus.

Namučiai, namai! Važiuojant į Grinkavą, tėtis siaurame miško kelyje nudardeno į dešinę, o mes su mama, apsikarstę ryšulėliais, dar porą kilometrų iki namų ėjome pėsčiomis. Tik man smigtelėjo sunki mintis ir nedavė ramybės: kur, su kuo nueis tėvas? Ar dar sugrįš kada nors į namus gyvas ir sveikas?

Kuo arčiau namų, tuo stipriau plakė širdis ir labiau slėgė nelaimės nuojauta. Nutilome visi. Glaudėmės prie mamos. Pagaliau išvydome savo sodybą. Apleisti, sunykę namai, piktžolėmis apžėlęs gražus mamos gėlių darželis, kur kas rudenį žydėdavo ryškiaspalviai jurginai ir astrai. Pažvelgėme į mamą ir vėl – į namus. Mama nė žodžio neištarė, bet mes jutome, kad reikia bėgti kuo toliau nuo namų, kur akys mato. Lediniais žvilgsniais mus sutiko namo prižiūrėtojų Vaitkunskų šeima. „Tai sugrįžot... – sumurmėjo pro nosį. – O mes manėm – jūs jau toli... Tai... gyvi grįžot“.

– Mes parėjome į savo namus, – pasakė mama. – Į savo, ne į svetimus... – pakartojo.

Tiesą sakant, vietos mūsų namuose būtų užtekę visiems, bet Vaitkunskai, sulaukę mūsų gyvų, liko labai nelaimingi. Pradėjo mus šmeižti, skųsti stribams, ėmė sekti kiekvieną ne tik motinos, bet ir mūsų, vaikų, žingsnį. Ir vis klausdavo: „O kodėl tėvas negrįžta?“

– Sugrįš, – atsakydavo mama. – Jei dar gyvas – sugrįš, atsiras. Karas yra karas.

Žinojome, kad tėvas pas partizanus, su jais. Apie jį mums atnešdavo žinutę ryšininkė Giminaitė (toks buvo šitos jaunos, gražios aštuoniolikmetės merginos slapyvardis). Ji pasakydavo mamai, kur susitiks su tėvu, pranešdavo, kaip jis jaučiasi, kartais paprašydavo surinkti reikalingų žinių ar ištikus bėdai palikti sutartoje vietoje ženklą, kokį nors seną batą ar aplūžusį nereikalingą daiktą. Miškuose gausėjo partizanų, gausūs jų būriai susibūrė Daugų ir Onuškio apylinkėse. Jiems reikėjo maisto ir ginklų.

Aplinkiniais keliais, sumėtydami pėdas, palaikėme ryšius su tėvu. Akis į akį nesusitikdavome, tačiau visada žinojome, ko jiems reikia: rūbus, maistą, vaistus palikdavome sutartoje vietoje miške.

Nelengvos buvo dienos, ypač motinai...

Nesusimąstome, ką išgyveno Lietuvos vaikai, atsidūrę išdavysčių, prievartos ir žudynių laike. Ką iškentė stribų būstinėje paaugliai, matę niekinamą, sužvėrėjusių kagėbistų tardomą motiną, kruvinai sumuštą. Ar žino didieji karų ir okupacijų politikai, ką jie pasėjo ištisos kartos vaikų širdyse ir ko, nužudę tūkstančius vyrų miškuose, nepajėgė nužudyti? Tas laikas primins seną tiesą: jei nieko nesugebi sukurti, žmogau, jei išmokai tik atimti iš tų, kurie gyvena iš savo rankų darbo, tai tau iki išdavystės labai mažas žingsnelis...

Kaimynai Vaitkunskai, įsitvirtinę Lukšių sodyboje, vylėsi, kad šie niekada negrįš namo. Tačiau jie grįžo. Todėl Vaitkunskų priešais tapo net ir nepilnamečiai vaikai. Vos šeima spėjo pareiti į namus, vos pradėjo gyventi apsitvarkę, partizanai motiną įspėjo kad Vaitkunskas yra stribų parankinis. Išdavikas. Liepė saugotis. Ne veltui sakoma, kad išdaviko reikia ieškoti tarp tų, kurie labai arti tavęs... Tačiau sunkiausia buvo numatyti priešo klastą vaikams.

Aušo gražus rudens rytas. Vaitkunskienė, apsimetusi, kad nori padėti, pranešė vaikams: „Ateina stribai! Slėpkitės!“ Vaikai išsigando, bet kaimynė nuramino: „Į Verknės pakrantę bėkit, į krūmus“. Nespėjo broliai pasiekti krūmokšnių, kai į juos pradėjo šaudyti stribai. Mat Vaitkunskienė ir stribus „pamalonino“ pasakiusi, kad prie upės slepiasi partizanai. Broliai Alfonsas ir Adolfas atbėgo iki Verknės jau stribų apšaudomi. Adolfas gerai plaukė, todėl skubiai paniro į upę. Ir Alfonsas, pribėgęs prie brastos, jau krapštėsi į kitą krantą. Broliai išgirdo, kaip išbėgusi į kiemą motina šaukė stribams: „Nešaudykit, ten – vaikai!“ Vaikai motinos šauksmą girdėjo, stribai – ne. Jie šaudė į beginklius nepilnamečius berniukus.

Plaukiant įmirko Alfonso kailinukai ir ėmė jį tempti gelmėn. Jam pavyko įsikibti alksnio šaknies jau kitame krante ir, pasislėpęs po medžiais, stabtelėjęs karvių išmindžiotoje griovoje, jis kūnu pajuto šūvius – vieną, antrą... Laimė, tebuvo peršauti šlapi kailiniai. Jis nušliaužė į krūmus ir pasislėpė tankmėje. Kelios kulkos pavymui nukrito į vandenį. Kai šūviai aprimo, pakrūmėm nuslinko ir pasibeldė į pamiškėje gyvenusių kaimynų duris.

– Kas nutiko? Įkritai upėn? – sunerimo kaimynė, išvydusi nusigandusį vaiką.

– Į mus su broliu šaudė... Stribai.

– O kur brolis?

– Kai pradėjo šaudyti, mes pasimetėm...

Kaimynė nurengė šlapius drabužius, apgobė sausais, pagirdė šiltu pienu ir pasakė: „Palauk, niekur neik, kol išdžiūsi. Kai pritems, pareisi namo“. Berniukas veržėsi eiti, nes nežinojo, kas nutiko jaunesniajam broliui ir mamai. Gal nušovė? Gal jie jau negyvi?

– Kai šaudo į vaikus, tai jau ne karas, – pasakė kaimynė ir pažvelgė pro langą. – Tai ne karas, o žmogžudystė.

Sutemus šaudymų jau nebesigirdėjo, aplinkui buvo tylu. Stribai išsinešdino savais keliais. Kitų šaudyti, dar nesugautų gaudyti. Nešinas šlapiais, skylėtais kailinukais Alfonsas priėjo namus jau sutemus. Pažvelgė pro langą: mama sėdėjo apsikabinusi brolį Adolfą ir mažąjį Jonuką. Verkė.

Alfonsas atidarė duris. Motina verkdama puolė prie jo:

– Tu gyvas! O mes jau apraudojom tave. Ačiū Dievui – gyvas!

Nurimusi paėmė šlapius kailinukus. Pamačiusi kulkos suplėšytą skverną, surado adatą su storu lino siūlu ir, tarsi nieko nebūtų įvykę, pradėjo lopyti.

– Kailinukų dar prireiks, – pasakė.

„Stipri mano mama“, – mąstė bernelis ir žinojo, kad visada taip bus, kol mama šalia jų: visi pavojai, kulkos ir nuoskaudos pralėks pro šalį. Dar daug ko nežinojo šitas keturiolikto rudens sulaukęs bernelis. Sužinos, nes laikas tuo metu labai skubino, vyte vijo vaikystę iš šiltų tėvų namų.

© 2007 „XXI amžius“