Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Portretas
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Dienos su šventais paveikslais

Janina SEMAŠKAITĖ

Alfonsas Lukšys turi daug ką papasakoti apie praeitį Viktoro KAMINSKO nuotrauka

(Tęsinys.
Pradžia Nr.1, 3, 5, 7,
10, 12, 14, 16)

– Su nerimu savaitgaliais brolis Vytautas iš Trakų mokytojų seminarijos, aš iš Aukštadvario progimnazijos skubėdavome namo. Atsimenu, – pasakoja Alfonsas Lukšys, – vieną 1943 metų pavasario vakarą. Į mūsų namus susirinko aplinkinių kaimų jauni vyrai, atėjo ir mokytojai. Ilgai šnekėjosi, tarėsi. Vienas savigynos būrys susikūrė mūsų kaime. Tada sukrutom visi: brolis iš sudegusio rusiško tanko pargabeno priešlėktuvinį kulkosvaidį. Išardėm, nušveitėm, išmirkėm tepaluose vidaus mechanizmus ir nudžiugom: veikia!

Iš visų palėpių kaimo vaikai sunešė nuo tėvų paslėptus ginklus. Nuo tada pagal nustatytą grafiką mūsų namuose net ir naktimis iš eilės budėdavom. Kaime apsiginklavo visos šeimos, kuriose dar buvo likę gyvų vyrų. Rudenėjant tolimas giminaitis nuo Valkininkų, sutikęs tėvą, įspėjo, kad mūsų namus žada aplankyti „nekviesti svečiai“ – raudonieji partizanai. Aišku, jie lauks tamsesnių naktų. Ruošėmės deramai sutikti „svečius“...

Pamatykime skaudžiausius įvykius brolių akimis. Tą dieną buvo sudaužytas gražus vaikų pasaulis ir tikėjimas žmonėmis. Tą dieną jie neteko namų, šiltos užuovėjos, taip reikalingos bręstančiam paaugliui. Baisioji naktis su dūmais, ugnies atšvaitais ir Kūčių vakaro tragedija liko atmintyje iki šiol.

Gaisrų pašvaistės Kūčių naktį

Tėvas su sūnumis slapta ruošėsi galimam raudonųjų partizanų užpuolimui, nors niekas nežinojo dienos, kada jie ateis.

Vyresnysis brolis Vytautas su Alfonsu iš namo kasė požeminį išėjimą į bunkerį bei sodyboje išlikusią ledainę, kurią pavertė gilia duobe. Iškastą smėlį pylė apink pamatus. Tą pastebėjęs vis dažniau ėmė lankytis nekviestas kaimynas Jonas Virganavičius ir smalsiai klausinėti, kodėl taip aukštai apkasami namo pamatai. Tėvas paaiškino, jog pranašaujama būsiant šaltą žiemą, ir kaimynui patarė šitaip apšildyti savo trobą. Atrodo, kaimynas patikėjo, liovėsi smalsauti ir ėmėsi darbo savo sodyboje. Mat Jonas Virganavičius buvo ne tik didelis plepys: galėjo už pinigus ir velniui sielą parduoti.

Motina išrinko stipriausias marškas ir jomis, smarkiai įtempus, nakčiai buvo užkalti langai. Tėvas vienintelis žinojo, ko sulauksim, vaikai tik nujautė nelaimę. Tą 1943-iųjų šventą Kūčių vakarą vaikai grįžo namo dar su šviesa. Skubėjo visi susirinkti Kūčių vakarienei, pabūti tėviškėje, pamatyti stebuklų naktį, kada tau kalba visa, kas gyva aplinkui. Nieko labiau už Kūčių vakarą nelaukdavo vaikai: tai būdavo stebuklingos šeimos artumo minutės, lydimos gerų linkėjimų, dvelkiančios šventa dangaus tolių paslaptimi.

Namai vaikus pasitiko su kvepiančiais mamos kepiniais. Kūčių vakarienės skanėstai jau buvo sudėti ant didelio balta staltiese padengto stalo. Mamos akyse švietė džiaugsmas ir viltis: visi gyvi ir sveiki! Tik apsiginklavęs tėvas pakvietė vyresniuosius sūnus ir išėjo į kiemą apsižvalgyti. Po sočios ir skanios Kūčių vakarienės aplankė gyvulėlius, pasiklausė tyliausios metų nakties ir susiruošė miegoti. Buvo ramu. Svaiginamai migdė šventiškai mamos paklota lova, gaiva ir vėju kvepianti patalynė. Vos šeima spėjo užmigti, ėmė smarkiai loti vilkinis šuo, ištikimas namų sargas. Tėvas, pirmasis pakilęs, davė ženklą nedegti šviesos. Visi skubiai apsirengė, sugriebė ginklus ir puolė į slėptuvę. Alfonsui nesisekė, nespėjo apsiauti batų ir liko slėptuvėje basas. Vyriausieji sūnūs Albinas ir Vytautas su tėvu liko laukti kambaryje. Greit pasigirdo beldimas į duris, įsakymas atidaryti. Albinas paklausė: „Kas ten?“ Atsakymas – spyris į duris. Į namus veržėsi visa gauja. Pasigirdo šūviai, aplink namus ėmė sproginėti granatos. Atrodė, tuoj pakils ir užsidegs stogas. Užpuolikai išlaužė duris. Tada šeimos vyrai sulindo į požemį. Žudikų į langą sviestos granatos dėl įtemptų marškų atšokdavo atgal. Šito plėšikai nesitikėjo ir iškart nesuprato, kas vyksta. Atšokusios granatos sproginėjo prie pat užpuolikų kojų, ir jie kuriam laikui atsitraukė.

Apsidairę pro langų plyšius broliai pamatė, jog namas apsuptas. Prigludę prie kamienų, pasislėpę už medžių, juodavo įsibrovėlių siluetai. Jų būta daug. Tėvas suprato, kad vienas su vaikais neapsigins. Reikėjo kaip nors plėšikus suklaidinti. Broliai Albinas ir Vytautas apsimūturiavo paklodėmis ir, nešini kulkosvaidžiu, per požemį nuslinko į ledainės duobę toli už namo. Alfonsas su automatu grįžo į virtuvę, o tėvas saugojo bunkerio angas. Šeimos vyrai į užpuolėjus, pasislėpusius už sodo medžių, šaudė tiksliai nusitaikę, ilgomis kulkosvaidžio serijomis. Iš ledainės duobės į raudonuosius plėšikus pradėjo šaudyti iš kulkosvaidžio tėvas. Pasigirdo rusiškos komandos ir keiksmai. Priešas laikinai pasitraukė. Tada tėvas pasakė, kad plėšikai – raudonieji partizanai ir netrukus sugrįš. Toli, nuo kelio pusės, pasigirdo sunkiojo kulkosvaidžio kalenimas. Paskui viskas nutilo. Tėvas suprato, kad rusai nepasitrauks. Požemine perėja į namą sugrįžo ir abu vyresnieji broliai, sveiki, nesužeisti. Tėvas liepė taupyti šovinius, šaudyti tik gerai matant taikinį. Liepė stebėti, kad nepadegtų namo, sekti, kas vyksta parke. Nutilę šeimos vyrai laukė antro antpuolio. Neilgai truko mirtina tyla. Priešas sugrįžo.

Su degančių šiaudų gniūžte rusai bėgo prie šalia esančio negyvenamo pastato ir bandė jį uždegti. Kiti taikėsi į gyvenamąjį namą. Tada Vytautas nušliaužė prie durų, atstūmė jas ir granatos sprogimu užgesino degančius šiaudus. Rusai pastebėjo bunkerio angą ir nukreipė automatus tiesiai į tėvą. Tėvas parkrito. Alfonsas nusitaikė į lakstančius aplink namą plėšikus. Atrodo, kažkurį sužeidė. Ir vėl viskas trumpam nutilo. Laimė, tėvą tik lengvai kliudė kulka. Kai su kulkosvaidžiu atskubėjo Albinas, plėšikai iš kautynių lauko jau tempė savo sužeistuosius. Jie traukėsi. Nespėjo šeimos vyrai lengviau atsidusti, kai išvydo gaisro liepsną: degė kluonas. Rusai atidarė tvarto duris ir išleido gyvulius. Raudonieji traukėsi kartu varydamiesi gyvulius į mišką ir slėpdamiesi už jų. Sugavę šeimos berniukų mylimą eržilą irgi vedėsi miško pusėn. Tik bandos negalėjo suvaldyti. Mat karvės pasuko tiesiai į upelį, kur vasarą buvo girdomos, ir ten sustojo, o po kurio laiko sugrįžo namo.

Šeimos vyrams šaudmenų dar užteko, tačiau vytis rusus nebuvo prasmės. Du suaugę vyrai ir du jaunuoliai nepajėgtų išgąsdinti tų, kurie planingai šeimininkavo grobdami ūkininkų galvijus ir maistą, degino namus.

Alfonsui tai buvo pirmasis krikštas. Tomis grumtynių akimirkomis gimė dar didesnė panieka okupantui. Kai po kautynių visi grįžo į namą, išvydo klaikų vaizdą: ant grindų ištaškyti mamos kepti pyragai, išpiltame kisieliuje mirko saldumynai, voliojosi sušaudyta duona. Aitrus sprogusių granatų kvapas ir dūmai smaugė gerklę. Tik dabar Alfonsas pajuto šaltį ir pamatė, jog tebėra basas. Susirado batus: vienas buvo sušaudytas, nuplėštas aulas. Apsiavė. Tylėjo, nė vienas neprašneko. Sakoma, jog tokią akimirką viršum mūsų praskrenda mirties angelas. Tylėjo šeima: suprato, jog namų jau nebeturi. Raudonieji jų nepaliks ramybėje. Netrukus vėl ateis. Tie, kurių tikslas žudyti, gyvų nepalieka. Po šių kautynių tapo aišku, kad ir kaimynais pasikliauti negalima. Niekas, išgirdęs šūvius, į pagalbą neatskubėjo. Gal ir jiems teko sprukti iš namų?

Išaušus aptvarkė namus, surinko nesprogusias granatas ir sumetė į ežero gelmę. Tėvas užkalė langus, duris. Ir šeima, pasikinkiusi likusį arkliuką, patraukė į Aukštadvarį.

Tą patį rytą Lukšių šeima sužinojo, kad naktį buvo sudeginta ir kaimynų Matonių sodyba šalia esančiame Babraunykų kaime. Ten kartu gyveno sesuo ir du broliai. Matonytę, iš uždegto namo šokančią per langą, nušovė rusų partizanai, o broliai, prisidengę dūmais, atsišaudydami ištrūko iš apsupties. Pas Matonis buvo apsigyvenusi rusų karo pabėgėlių šeima. Išgirdę šūvius, jie pirmieji išbėgo pro duris ir ėmė rusiškai šaukti: „Ką jūs darote! Čia – savi! Nešaudykit!“ Niekas jų šauksmo nepaisė. Kitą dieną likę gyvi kaimo gyventojai laidojo Matonytę Babraunykų kapinaitėse.

Sutikti kaimynai pranešė, jog po Lukšių užpuolimo tarp nukautų plėšikų buvę ir du žydai. Kaimynai stebėjosi ir tėvo klausė: „Už ką jus užpuolė?“ Ir dar priminė: „Jūs Albino uošvijoje, Sprindžiuose, globojote, saugojote nuo vokiečių dvi žydes iš Kauno, maitinote, davėte pastogę, kol jos galėjo sugrįžti į savo namus. Žydės dėkojo, net atsilyginti žadėjo, ir še tau! Atsilygino. Jūs jas gelbėjote, o žydeliai jūsų namus padegė, galvijus išsivarė!“ Dar po kurio laiko tėvas sužinojo, kad į rusų partizanų būrius, Genriko Zimano globojami, buvo nusiųsti iš geto pabėgę žydai – komunistai. Gal tie žydeliai, plėšikavę Dzūkijos kaimuose kartu su raudonaisiais partizanais, buvo vietiniai, susidėję su komunistais? Niekas to nežinojo, tik kasnakt degė kaimai aplinkui. Motina krikščioniškai paaiškino: „Mes padėjome geroms moterims, juk ne jos atėjo šaudyti į mus ir deginti namų“.

Keturiolikmečiui Alfonsui tyliausią šventą Kūčių naktį pirmą kartą teko paėmus ginklą nusitaikyti į žmogų. Nereikia klausti, ar to norėjo vaikinas, vos įžengęs į paauglystę? Reikėjo šaudyti, kad nežūtum pats ir apgintum kitus. Jis daug ką norėjo užmiršti, bet atmintyje visam laikui liko sužvėrėję nuo karo rusų partizanai ir jų balsai už durų: „Atidarykit, fašistai!“ Ir nuo tada lietuviai, kurie nuėjo su komunistais, jam tebuvo tik valkatos vardo teverti. Reikia dėkoti likimui, kad kas naktį matyti gaisrai ir degančios sodybos, nužudytųjų laidotuvės nepavertė jaunuolio širdies akmeniu.

– Viena už kitą baisesnės žinios sukrėsdavo kaimo žmones, – prisimena Alfonsas. – Dar 1943 metų vasaros pradžioje trylika raudonųjų partizanų užėjo į Rūdiškių kaimą, kur vienkiemyje gyveno Gramauskų šeima. Raudonieji šeimos tėvą automatu prirėmė prie sienos, užlaužė rankas, žmoną išprievartavo. Visi! Pasikeisdami. „Palikit mus gyvus, – prašė vyras. – Vaikai nedideli... Už ką mus kankinte?“ – „Tylėt, fašiste!“ Vėl smūgis į galvą. „Išliksiu gyvas – atkeršysiu“, – mintyse pažadėjo vyras. – Pirmiausia savus – išdavikus nudėsiu!“ Nespėjo žmogus sau duoto žodžio išlaikyti. Ilgai teko gydyti žmoną psichoneurologijos ligoninėje. Rusams antrąkart sugrįžus visą Gramauskų šeimą ištrėmė į Sibirą. Komunistų valdžia labai bijojo, kad tik neišaiškėtų raudonųjų partizanų niekšybės.

Nesistebėkime, mes jiems buvome tik... fašistai.

Kad ir kaip buvo slepiami okupantų įvykdyti nusikaltimai, vis tiek žmonės sužinojo tiesą. Sužinojo ir senasis Lukšys, kad komunistų lyderio Zimano nurodymu buvo sudaryti sąrašai, kuriuos žmones reikia likviduoti. Sušaudyti, sudeginti kartu su sodybomis, net vaikų nepalikti. Pirmiausia komunistai stengėsi sunaikinti kaimo šviesuolius – mokytojus, kunigus, Nepriklausomos Lietuvos tarnautojus. Tuose sąrašuose buvo įrašyta ir Lukšių šeima.

– Vaikystė ir nerūpestinga paauglystė paliko mus staiga, nė pasidžiaugti nespėjus. Per vieną kruviną Kūčių naktį mes tarsi subrendome stipriam ir amžinam dvasiniam pasipriešinimui prieš smurtą, okupaciją ir mums primestą svetimą komunizmo ideologiją. Išmokom tylėti, slėpti savo jausmus ir mintis, nors širdyje liko panieka bet kokiam okupantui. Pasipriešinti buvome per silpni. Prisitaikėme? Galbūt… Reikėjo išgyventi.

Pasakoja žilo plauko sulaukęs meniškos sielos žmogus apie savo vaikystės įspūdžius ir nuoskaudas, o aš klausiu: dėl ko, už ką jiems teko tokia sunki bausmė? Nieko neįžeidę, nenuskriaudę vaikai perėjo tikrą Golgotos kelią. Be kaltės kalti, pasmerkti pražūčiai nepilnamečiai buvo priversti pamatyti okupantų žiaurumą. Į juos buvo šaudoma, juos vijosi, persekiojo ne tik rusų partizanų, bet ir savų išdavikų kulkos. Jie buvo pasmerkti visą gyvenimą slėpti panieką ir neapykantą užkariautojams, niekada garsiai nepasakyti to, kas degte degė mažose karštose širdelėse. Neužtenka žodžių tai prievartai ir pažeminimui išsakyti.

– 1944 metų pradžioje, po šitiek matytų siaubingų reginių, nekaltų žmonių žudymo, šaudymo, persekiojimo, mes jau nieko kito negalėjome tikėtis iš komunistų valdžios.

1944 metų vasarą, artėjant frontui, nuo Onuškio pusės pasirodė lietuvių savisaugos dalinys ir laikinai užėmė mokyklos patalpas. Vėliau pamatėme ir Vietinės rinktinės kareivėlius, išvargintus, dulkėtus. Norėjome juos pamaitinti, bet vokiečiai neleido. Gaudė plechavičiukus ir, susodinę į sunkvežimius, išveždavo. Prisimenu, susirinko vyrai ir nutarė užpulti vokiečius, išvaduoti mūsų karius. Tačiau apie tai sužinojęs klebonas atšaldė vyrų aistras, pasakęs, jog dėl kelių nukautų vokiečių bus sušaudytas visas miestelis… Vis dažniau naktimis ėmė skraidyti rusų lėktuvai, kur pakliuvo mėtydami bombas. Miestelis tuštėjo, po turgaus aikštę skraidė išbarstyti įstaigų popieriai. Kas tik suspėjo, stengėsi pasitraukti iš Onuškio. Buvo nejauku, vėl pradėjome krautis daiktus į vežimą. Ginklų irgi neužmiršome. Artėjant neramiam vakarui išvažiavome į nežinią. Tarp Stakliškių ir Jiezno užklupo naktis. Pirmą kartą tėvui nebuvo aišku, kur pasukti?

Žvaigždėtą naktį miegojome sugulę aplink vežimą. Rusų lėktuvai maurojo vis arčiau, iš visų pusių girdėjom sprogstant bombas. Neramiai aplinkui klaidžiojo namų numylėtinis šuo Vilkis. Saulei patekėjus pailsėję vėl visi jautėmės žvalūs. Tėvas niekada nestokojo optimizmo ir bet kokiai negandai ištikus sugebėdavo iš bėdų išbristi sveikas.

© 2007 „XXI amžius“