|
Gyvenimo vingiuose Juozas Keliuotis apie Vincą Mykolaitį-Putiną
(Tęsinys. Pradžia Nr. 2,
4, 6,
8, 10,
12, 14)
Pokalbio su V. Mykolaičiu-Putinu metu aš nieko neužsirašinėjau, nes tas būtų pašnekovą varžęs ir jis nebūtų galėjęs visiškai laisvai kalbėtis ir pokalbis būtų per daug oficialus, per daug dalykiškas ir nuobodus. Aš buvau susidaręs specialų metodą daryti interviu su intelektualais ir jo griežtai laikiaus. Žmogus tik visiškai laisvai kalbėdamas gali pasakyti naujų, originalių, iš jo gelmenų išplaukiančių minčių. Tokiais pokalbiais aš pirmiausia suvokdavau, kokiais klausimais mano pašnekovas gali pasakyti įdomiausių ir vertingiausių minčių. O kitą pokalbį jau ir sutelkdavau prie tų klausimų. Tokiu būdu išvengdavau būdingo tokiems pasikalbėjimams lėkštumo, plepumo ir nereikšmingumo. Vadovaujantis šiuo metodu man pasisekė iš V. Mykolaičio-Putino ištraukti tai, kas reikalingiausia, reikšmingiausia. Po kelių tokių pokalbių aš savo namuose vienas sau suformulavau visus klausimus ir atsakymus, nors iš tiesų tokia tvarka mes niekad nebuvome kalbėjęsi. Surašęs tokį pasikalbėjimą jam nunešiau aprobuoti. Jis atidžiai perskaito, kai kuriuos mano sakinius truputį kitaip suformuluodamas.
Tokį pasikalbėjimą Naujoje Romuvoje paskelbiau vedamuoju, o jo paties nuotrauką iš Nicos įdėjau ant viršelio. Tai buvo pirmas ir sėkmingas impulsas Altorių šešėly romano populiarumui ir susidomėjimui sukelti.
Šiuo pasikalbėjimu jis buvo labai patenkintas. Ir jį atspausdinus mudu pas jį labai draugiškoje atmosferoje prie kavos ir likerio praleidome visą vakarą. Atspausdinus romano pirmuosius du tomus, aš parašiau apie jį platų kritikos straipsnį, kuriame padariau ir keliolika kritiškų pastabų. Jį taip pat paskelbiau vedamuoju.
Tada autorius sirgo, bet ir vėliau mudviem niekad neteko pasikeisti nuomonėmis dėl šio mano straipsnio.
1934 metais aš sušaukiau pirmąjį Lietuvoje lietuviškos kultūros kongresą, kuris turėjo milžinišką pasisekimą. V. Mykolaitis-Putinas jame paskaitė didelę paskaitą Šių dienų lietuvių literatūros problemos. Ši paskaita ištisai buvo atspausdinta Naujoje Romuvoje. Tais metais mano santykiai su V. Mykolaičiu-Putinu iš tiesų buvo ne tik labai draugiški, bet ir dalykiški.
Atrodė, jog dirbame toje pačioje plotmėje ir siekiame tų pačių tautinių ir kultūrinių tikslų. Tik aš visą laiką pastebėdavau jo nesugebėjimą atsispirti ir negeistinom įtakom. Štai kažkas sumanė vieną aferistą, dirbusį ir literatūros darbą, išgelbėti nuo pelnytos bausmės. Tam buvo sukelta didžiulė reklama, skelbianti, jog tai yra vienas iš didžiausių mūsų rašytojų. V. Mykolaitis-Putinas norom ar nenorom prisideda prie šios dirbtinės reklamos ir šaukia iškilmingą rašytojų posėdį šio didelio rašytojo kažkokiam jubiliejui paminėti.
Štai teismui kelis suvalkiečius ūkininkus nuteisus mirti, aš Rašytojų valdybos posėdyje iškeliu reikalą, kad Rašytojų draugija pas respublikos prezidentą nusiųstų delegaciją su atitinkamu memorandumu ir paprašytų, kad tie nuteistieji suvalkiečiai ūkininkai būtų amnestuoti. Visi pritaria šiai minčiai ir man paveda parašyti tą memorandumą. Bet man jį dar rašant, jau nežinia kieno paragintas V. Mykolaitis-Putinas be manęs (rodos, su Binkiu ir Grušu) aplanko prezidentą ir amnestijos klausimo neiškelia. Ir tas memorandumas nebuvo įteiktas, ir ūkininkai buvo sušaudyti. Gal juos būtų sušaudę ir memorandumą įteikus, bet vis dėlto bandyti buvo galima.
Būdinga V. Mykolaičiui-Putinui buvo ir nedrąsa. Štai vieną šeštadienio vakarą jis manęs telefonu paklausia, ar aš eisiu į neolituanų studentų ruošiamą didelį balių. Aš atsakau teigiamai. Tada jis paprašo užeiti pirma pas jį, drauge pavakarieniauti ir drauge su juo nueiti į tą balių. Aš mielai sutinku. Bet jau drabužinėje jis kažkur dingsta.
Ir aš viso baliaus metu turiu globoti jo žmoną, su kuria jis nieku būdu nedrįso viešai tarp studentų pasirodyti. Tik besiruošiant grįžti į namus, jis atsiranda drabužinėje. Visi žinojo, jog jis jau vedęs, o vis dėlto jis neturėjo drąsos viešai su žmona pasirodyti studentų baliuje. Žinoma, tai buvo laikoma dideliu taktiškumu ir geru išauklėjimu.
V. Mykolaitis-Putinas, paskatintas pasisekimo, dar parašė naują romaną Krizė, kuris tuojau atkarpomis buvo atspausdintas Lietuvos aido dienraštyje. Bet šis romanas neturėjo jokio pasisekimo. Jis autoriui nepasisekė.
Bet Altorių šešėly pasiliks mūsų literatūroje kaip vienas geriausių jos šedevrų. Jį galima gretinti su Vaižganto Pragiedruliais, Vinco Krėvės Dangaus ir Žemės sūnūs, A. Vienuolio-Žukausko Prieš dieną, J. Lindės-Dobilo Blūdas.
Nors autoriui rašant romaną knietėjo iškelti ir pavaizduoti jo gyvenimui labai artimas dvi problemas kunigavimo ir poezijos kūrybos santykį, ir dėl to jam grėsė virsti teziniu veikalu, kuriame norima šį tą įrodyti, šį tą paskelbti. Bet jį berašant, jo literatūrinis instinktas padiktavo iškilti aukščiau šių tezių ir problemų ir todėl buvo sukurtas tikras šedevras. Atsitiko panašiai kaip su Servantesu, kuris savo Don Kichotu norėjo tik išjuokti klajojančius riterius ir jų žygius aprašančius romanus, o iš tiesų sukūrė nemirtingą literatūros šedevrą ir davė neužmirštamą epochos vaizdą. Taip ir V. Mykolaitis-Putinas sukūrė ištisą galeriją puikių personažų, davė puikų Lietuvos vaizdą iš prieškarinės carinės epochos ir neblogai pavaizdavo kai kuriuos Seimų laikų aspektus. Žinoma, šiame romane nerasime jokių naujojo romano prašmatnybių, pasigesime ir tikrai beletristinio stiliaus jame kiekvienas sakinys beveik vis naujas intelektualinis sprendimas.
Bet pavaizduota platesnei visuomenei visai nežinoma kunigų seminarijos atmosfera ir Liudo Vasario jaunystė, patiekta taiklių kaimo ir provincijos kunigų gyvenimo vaizdų, sukurta daugybė vykusių personažų kaip Liudas Vasaris, Liucė, baronienė, Plaučiūnas, Stripaitis, Varnėnas, Glaudžiūnas, vyskupas, ir geriausiai vykę tie personažai, kurie turi savo prototipus: jie įtikinami ir tipingi epochai.
Bet grynai literatūriniai, sugalvoti ar pasiskolinti personažai mus mažiau įtikina. Atrodo, jog šis romanas yra beveik kaip atsiminimai, parašyti beletristine forma. Ir mums vertingiausi ir įdomiausi tie elementai, kurie arčiau atsiminimų, arčiau tikrovės. Nutolimai nuo šios tikrovės jau mus neįtikina, jie jau kvepia dirbtinumu, išgalvojimu, apologetika, norinčia apginti žinomas autoriaus tezes.
Štai Vasario gyvenimo Paryžiuje pavaizdavimas lėkštas, neįdomus. Bet turbūt jis būtų visiškai kitoks, jei Vasaris būtų pavaizduotas Friburgo katalikų universitete. Ir Auksės personažas truputį dirbtinis. Sugalvotas, ne visiškai įtikinantis, o jos tėvo dar labiau lėkštas. Bet labiausiai autoriui pasisekė sukurti Liudo Vasario personažą. Autobiografiškumas jam ne tik niekuo nekenkia, bet daro jį labiau įtikinamą, daugiau įdomų, daugiau nuoširdų. Dvilypis jo gyvenimas suformavo ir dvilypę jo asmenybę.
Be jokio pašaukimo, gal net ir be gyvo tikėjimo įstojęs į kunigų seminariją, čia išmoksta veidmainiauti, tobulai prisitaikinti prie aplinkybių, vykusiai laviruoti tarp jam svetimų elementų.
Čia pasidaro turinčiu pasisekimą konformistu. Tėvai irgi nuo mažens jį pastūmėja konformizmo keliu: skatina būti kunigu, o jis tam nesipriešina. Nepasipriešina jis ir sulenkėjusiai kunigų seminarijos vadovybei, nors pats jaučiasi susipratęs lietuvis ir priklauso slaptai lietuvių kuopelei.
Bet jo konformizmas tik išorinis, savo viduje jis maištauja ir prieš tėvų norus, ir prieš sulenkėjusių sudogmatėjusią, seminarijos vadovybę. Bet jis pasyvios prigimties: jo maištavimas neprasiveržia į viršų, nes tai pakenktų jo kunigiškai karjerai, sėkmingam jo gyvenimui.
Jis ne herojus, jis ne didvyris, jis ne sakalas, bet tik paprasta žemės dulkė, tik slaptai svajojanti apie didelius žygius. Jis normalus jaunuolis ir tetrokšta meilės, bet dėl jos nekovoja, nes tai kai kuriais atžvilgiais jam ir kitiems pakenktų. Tik Auksės ryžtingumas paskatino ir jį ryžtis drąsesniam žygiui. Ir Liudas Vasaris ligi galo išlieka dvilypis, palaužtas, beveik su suskilusia asmenybe: žinoma, jis dėl to kankinasi, griaužiasi, bet neturi jėgų ryžtis drąsiam žygiui, kuris ir jo gyvenimui, ir jo asmenybei suteiktų vieningumo, harmonijos pobūdį. Atrodo, jog jis visą savo gyvenimą pasiliks dvilypis, išoriškiau konformistas, kartais net ir oportunistas, o tik savo viduje maištaus ir prieš save, ir prieš jam svetimą išorinį pasaulį. Ir maištaus tiek, kiek tas nekenks jo pasisekimui. Ir dauguma žmonių ne herojai, ne didvyriai, ne sakalai: jie jį puikiai supras, visada jį užjaus ir jį šlovins kaip labai kentėjusį, bet ir turėjusį pasisekimą žmogų.
Jie net ir mokinsis iš jo, kaip tauriai, nieko nenuskriaudžiant, nenusidedant aukštiems idealams, daryti karjerą, turėti pasisekimo ir žemės laimės trupinių.
Kovo mėnesį pradėsime spausdinti Juozo Keliuočio
prisiminimus apie poetą Juozapą Albiną Herbačiauską.
© 2008 XXI amžius
|