|
Gyvenimo vingiuose Juozas Keliuotis apie Juozą Albiną Herbačiauską
(Tęsinys. Pradžia Nr. 18,
20, 22,
25, 27,
29)
Jubiliatui pagerbti entuziastiškas kalbas pasakė tokie to meto visuomenės autoritetai kaip J. Tumas-Vaižgantas, tada Rašytojų draugijos pirmininkas, ir prof. M. Romeris, VD universiteto rektorius. J. Tumas-Vaižgantas apibūdino jį kaip romantiką, didelį legendos adoratorių, kėlusį Lietuvoje didžios Europos masto literatūros pasiilgimą ir kai kuriais atžvilgiais esantį panašų į jį patį J. Tumą-Vaižgantą. Prof. M. Romeris pasisakė esąs J. A. Herbačiausko kūrinys, nes jis, o ne kas kitas, pažadinęs jame sąmoningą lietuvį ir iš viso jis turėjęs nemažos įtakos Krokuvoje studijuojantiems sulenkėjusiems lietuviams.
Kalbėjo ir keli studentai. Plačiai ir originaliai kalbėjo ir pats jubiliatas, nušviesdamas savo ideologijos ir savo kūrybos raidos kelią. Pirmiausiai jis pagarbino savo motiną, kurios ypatumus jis paveldėjęs. Paskui prisipažino prieš karą buvęs lietuvių ir lenkų vienybės šalininkas, nes abi tautos turėjusios bendrai kovoti prieš carizmą, o dabar esąs Lietuvos nepriklausomybės šalininkas. Esąs daugiau širdies, jausmų ir vaizduotės žmogus, jam protas turįs antraeilės reikšmės; iš pašaukimo jis esąs muzikas ir jo literatūriniai kūriniai ateities muzikams būsią įkvėpimo šaltinis. Jis mylįs tik demoniškas moteris, kurios žadinančios vyrus prie didelių darbų ir žygių. Jis esąs toji audra, kurios visi bijo ir kurios visi ilgisi, kai ji praeina. Jeigu toji audra ko nors stebuklingo ir nepadaro, tai nors šviežią orą palieka.
Jo ši kalba buvo nuolat pertraukiama audringomis ovacijomis. Šio jubiliejaus proga ir aš Naujosios Romuvos 1932 m. kovo 20 d. nr. 12 (64) paskelbiau su J. A. Herbačiausku platesnį pasikalbėjimą, kur jis sintetiškai apibūdino savo praeitį ir pasisakė aktualiausiais tų dienų klausimais. J. A. Herbačiauskas buvo pagerbtas Naujosios Romuvos klubo posėdy (1932 m. kovo 7 d). Čia jam buvo Nepriklausomųjų dailininkų sąjungos ir Naujosios Romuvos vardu įteikta daili monografija apie dailininką Pablą Pikasą su visais klubo narių autografais. Beveik visi tada ėję Lietuvoje laikraščiai plačiai paminėjo šią J. A. Herbačiausko sukaktį.
J. A. Herbačiauskas pirmąsyk savo gyvenime dabar pasijuto gerbiamas, o ne ujamas ir niekinamas. Bet neilgai truko ši laimė. Kai kurie kolegos smarkiai jam to pavydėjo ir tykojo progos vėl pradėti jį persekioti. Ir ši proga greitai pasitaikė. Jau tų pačių metų balandžio mėnesį aš daugiausia už J. A. Herbačiausko straipsnius ministrų tarybos buvau nubaustas 500 litų arba vienu mėnesiu kalėjimo (apie tai buvo anksčiau plačiai rašyta).
1932 m. balandžio 17 d. Naujosios Romuvos (Nr. 16 (68)) paskelbiau jo ilgą straipsnį Mūsų teatro opiausiuoju klausimu, kur jis suglausta forma iškėlė beveik visas to meto teatro negeroves ir nurodė kelius, kaip jas pašalinti. Šio straipsnio pradžioj jo buvo parašyti šie reikšmingi sakiniai: Keistu tabu jau virto mūsų teatras, o ypač jo vadovybė: kas išdrįs jo skverno prisiliesti, stips prakeiktas! Ar ne baisu bailiams? Sruogizmu ginkluoti mūsų teatro garbės gynėjai honoluliškai gąsdina visus kritikus keistai mistiška (mano įtaka aiški!) bausme: boa - smauglio būt pasmaugtam pavojum! Ir čia pat išnašoj paaškino: Sruogizmas manija anonimiškai apsidirbti su priešu, pirma gerokai jį apšmeižus! Aš iš karto pajutau, jog ši išnaša sukels skandalą, dėl kurio jos autorius gali skaudžiai nukentėti ir todėl ją nubraukiau, net nesiklausdamas autoriaus, nes žinojau, jog jis su tuo niekad nesutiks. Patį straipsnį įdėjau vedamuoju. Bet Naujosios Romuvos redakcijos sekretorius, tikrindamas to numerio korektūrą, šiuo atveju jau manęs nesiklausdamas šią išnašą vėl grąžino ir ji buvo atspausdinta. Sekretorius man pasiaiškino, jog jo nuomone, ši išnaša labai esanti įdomi ir reikšminga, ji šiam N. R. numeriui duosianti daug aktualumo, todėl jisai ją savavališkai grąžinęs. Buvo jau įvykęs faktas, jau nebebuvo kas bedaryti, reikėjo tik kantriai laukti jo pasėkų.
Tikrai šis J. A. Herbačiausko straipsnis visuomenėj sukėlė didžiulį susidomėjimą. Naujosios Romuvos numeriai buvo grobstyte grobstomi. J. A. Herbačiauskas triumfavo: jam pasisekė sukelti audrą, kurios jis visada ilgėjosi. Bet ši audra jos autorių išmetė iš universiteto ir net išbloškė jį iš Lietuvos į Lenkiją.
Straipsniui pasirodžius, prof. B. Sruoga tuojau prisipažino, kad čia jis turima galvoj (visuomenei tada buvo žinomi keturi Sruogos), ir per humanitarinių mokslų dekaną prof. V. Krėvę pareikalavo, kad J. A. Herbačiauskas atšauktų šį sruogizmą. J. A. Herbačiauskas atsisakė tai padaryti, motyvuodamas tuo, kad šio termino prasmė pagrįsta tikrais faktais, kurių tikrumą jis galįs įrodyti universiteto teisme, ir dekaną raštu paprašė šią bylą perduoti universiteto teismui, bet pasiūlė kilusį konfliktą likviduoti trečiųjų teismo keliu. Bet trečiųjų teismo nepavyko sudaryti. Tada 1932 m. balandžio 29 dieną šis tarp dviejų dėstytojų kilęs konfliktas buvo apsvarstytas Humanitarinių mokslų fakulteto taryboje. Fakulteto taryba stengėsi būti objektyvi: ji apkaltino ir įspėjo abu savo fakulteto dėstytojus ir abiem raštu nusiuntė savo kaltinimus ir įspėjimus.
Prof. Balį Sruogą fakulteto taryba apkaltino, jog jis polemikoj naudojasi anonimatu ir polemizuodamas su savo idėjiniais ir asmeniniais priešais besinaudojąs neleistinomis polemikos priemonėmis ir jį įspėjo, kad daugiau nevartotų anonimato ir kad spaudoj ginčytųsi kaip dera profesoriui. Iš tiesų, Balys Sruoga polemizuodamas naudodavosi įvairiausiais pseudonimais, o kartais net išgirdavo ar sukritikuodavo savo paties anonimiškai paskelbtus straipsnius. Tad J. A. Herbačiausko sukurtas sruogizmo terminas turėjo neginčijamai realų ir visems žinomą pagrindą. Todėl jis ir sukėlė tokią audrą. Štai B. Sruoga, būdamas Meno kūrėjų draugijos pirmininku, po vienu pseudonimu pasislėpęs pats save sukritikavo ir išpeikė kaip pirmininką. Bet užtat tučtuojau po kelių dienų kitame laikraštyje ir jau kitu pseudonimu smarkiausiai užsipuolė tą neva anoniminį B. Sruogos kritiką, jį visiškai suniekino ir B. Sruogos veiklą iškėlė ligi padangių. Arba pavartodavo dar tokius triukus. Po pseudonimu pasislėpęs, rodos, Ryte begaliniai iškėlė kompozitoriaus Stasio Šimkaus kūrybinius nuopelnus, bet neužilgo jau kitu pseudonimu ir jau kitame dienraštyje (Lietuvos žiniose) suniekino tą Šimkaus garbintoją ir visiškai paneigė Šimkaus nuopelnus. Šie visi jo triukai greitai iškildavo aikštėn ir visuomenėj sukeldavo ir juoko, ir pasipiktinimo. Sruogos stilius buvo per daug jau individualus ir lengvai iššifruojamas, neatsižvelgiant į tai, kokių pseudonimų jis besugalvotų. Tada jis net bandydavo pasirašinėti gyvų konkrečių asmenų pavardėmis, bet ir šis sruogizmo metodas sukeldavo dar daugiau juoko ir pasipiktinimo. Arba štai tais pačiais 1932 metais, kilus aštriai polemikai tarp Naujosios Romuvos ir Vinco Krėvės ir Balio Sruogos redaguojamo žurnalo Skynimai, kuriame B. Sruoga, naudodamasis daugybe pseudonimų negirdėta ligi šiol demagogija puolė Naująją Romuvą ir jos bendradarbius, iškilo aikštėn dar naujas, neįprastas B. Sruogos triukas. Finansų ministerija turėjo savo propagandos skyrių, kuris ruošdavo propagandinius buržuazinės ekonomikos straipsnis ir juos skelbdavo Lietuvos aide, Amerikos lietuvių laikraščiuose. Pasirodė, jog už daugelį šių straipsnių nemažą honorarą yra paėmęs B. Sruoga. Aš gavęs šių jo sąskaitų fotografines nuotraukas ir surinkęs visus jo ekonominius straipsnius parašiau straipsnį Balio Sruogos ekonominės pažiūros ir pagrasinau jį paskelbti Naujojoje Romuvoje. Be to, Faustas Kirša man patiekė rusų teatrologo Gvozdiovo atspausdintą studiją apie teatro sroves, o panaši studija prieš kelerius metus buvo paskelbta Židiny, po kuria pasirašė Balys Sruoga. Pagaliau buvo kalbama, jog ir už kai kurias Ministrų tarybos pirmininko ir finansų ministro J. Tūbelio kalbas B. Sruogai buvo sumokėtas nemažas honoraras. Jei ir toliau būtų vykusi kova tarp Skynimų ir N. Romuvos, tai ši visa medžiaga būtų buvusi paskelbta N. Romuvoje ir būtų kilęs dar didesnis skandalas negu dėl sruogizmo.
Jis, be abejo, B. Sruogai būtų pasibaigęs katastrofa. Bet nuo jos jį išgelbėjo jo tada geriausias ir ištikimiausias draugas Vincas Krėvė. Jis vadovaudamasis kitais motyvais pats konfiskavo savo redaguojamo Skynimų žurnalo tretįjį numerį, parsivežė jį pas save į butą, sunaikino ir per Paulių Galaunę apie tai man parašė ir pareiškė norįs su manimi susitaikinti. Aš atsakiau nenorįs su niekuo be reikalo pyktis, jei didžiai gerbiami rašytojai pasiryžę daugiau neteisingai nebeužsipuldinėti N. Romuvos ir manęs, jei jie patys uždaro savo žurnalą, kas, mano nuomone, yra visiškai nereikalinga, tai aš mielai sutinku taikintis.
Pasimatymas su Vincu Krėve įvyko pas P. Galaunę prie kavos puodelio ir likerio taurelių. Lengvai ir draugiškai buvo susitarta visais klausimais. Vincas Krėvė pats jautė, jog Naujoji Romuva buvo per daug jau neteisingai užpulta. V. Krėvė pažadėjo toliau nebetęsti su N. Romuva jokios polemikos, o aš pažadėjau nepaskelbti apie B. Sruogą visos tos aukščiau minėtos medžiagos, daugiau nebeliesti ir nebeminėti kilusio konflikto tarp N. Romuvos ir Skynimų. Dar daugiau. V. Krėvė pasižadėjo bendradarbiauti N. Romuvoje. Aš su pačiu B. Sruoga asmeniškai susitaikiau tik po keliolikos mėnesių, kai mudu abu buvome išrinkti į Rašytojų draugijos valdybą. Tada B. Sruoga per Kazį Binkį man pranešė, kad jis norįs, kad pirmasis šios valdybos posėdis įvyktų jo bute, kur jis paruošęs vaišes, kad aš ateičiau pas jį į šį posėdį ir kad tuo be jokių tarpusavio pasiaiškinimų laikysime šį konfliktą baigtu, niekad jo nebeprisiminsime. Aš su tuo sutikau ir neužilgo ir V. Krėvė, ir B. Sruoga tapo N. Romuvos bendradarbiais ir aš nuolat su jais susitikdavau Metropolio kavinėje. Žinoma, J. A. Herbačiauskas tada jau buvo išvykęs į Varšuvą.
Kodėl B. Sruoga, toks originalus ir talentingas rašytojas, naudodavosi anonimatu ir tokiais triukais, sunku suglaustai atsakyti. Gal iš dalies tuo čia pasireiškė jo kaip dramaturgo talentas: tuo metu nerašydamas pjesių, jis mėgo įsikūnyti įvairiuose personažuose ir organizuoti tarp jų konfliktus. Iš dalies tuo jis maskuodavo ir savo pavydo jausmą, nuo kurio nebuvo laisvas. Be to, buvo nuotaikos ir jausmų žmogus, tad mėgdavo greitai reaguoti, o paskui atvėsęs pats išsigąsdavo savo reagavimo būdo. O anonimatas tada padėdavo jam išsipainioti iš nemalonios ir kvailos būklės.
O tuos ekonominius straipsnius turbūt rašydavo jo brolis Kazys Sruoga, kuris buvo ekonomistas ir Finansų ministerijoj vienas jos direktorių. Matyt, būdavo patogiau savo brolio, netarnaujančio ministerijoj, vardu gauti honorarą.
Bet, žinoma, šie visi psichologiniai paaiškinimai ir spėliojimai nėra galutinis jo išteisinimas, bet tik gali padėti tiksliau ir teisingiau įvertinti B. Sruogos turtingą asmenybę.
B. Sruoga, nors piktai puolė J. A. Herbačiauską už sruogizmo termino išradimą, bet nesijautė teisus ir žinojo savo pozicijos pavojingumą, jis savo vietą universitete labiau brangino negu savo jausmų šėlimą; kovodamas niekad nepamiršo ir savo praktiškų interesų, tad ramiai sutiko su fakulteto tarybos kaltinimais ir tyliai priėmė jos įspėjimus. Ir V. Krėvė, kaip jo artimas draugas, puikiai žinojo visus jo triukus ir jautė jų pavojingumą, tad jis ir nesutiko šios bylos perduoti universiteto senato teismui, ką primygtinai reikalavo J. A. Herbačiauskas, ir viešai spaudoj skelbė galįs teisme pilnai įrodyti visus savo teiginius, kuriais pagrįstas sruogizmo terminas.
Fakulteto taryba savo rašte J. A. Herbačiauską apkaltino, kad spaudoje pasirodą jo straipsniai ir pareiškimai turį neleistiną toną, kad jis įvairiems žmonėms siuntinėjąs įžeidžiančius laiškus, kad jo viešose paskaitose pasitaiką vulgariškų posakių ir kad tuo visu jis neigiamai veikiąs mokslus einančią jaunuomenę.
Raštas baigėsi įspėjimu, kad jei tokie dalykai pasikartotų, tai fakulteto dekanas yra šiuo nutarimu įgaliotas pasiūlyti universiteto rektoriui atleisti jį nuo lenkų kalbos lektoriaus pareigų.
Iš tiesų J. A. Herbačiauskui čia mesti kaltinimai turėjo kai kurio, nors ir labai reliatyvaus, pagrindo. J. A. Herbačiausko straipsniai iš tiesų išsiskyrė iš kitų savo dinamiškumu, originalumu ir nežabotu individualizmu. Bet ar fakulteto taryba turėjo teisę už tai jį pasmerkti ir apkaltinti? Turėti savo individualų stilių kiekvieno rašytojo švenčiausia teisė. Žinoma, buvo faktas, kad jis mėgo įvairiems aukštiems asmenims siuntinėti karštus laiškus, dėl kurių šie galėjo ir įsižeisti. Bet tai buvo aštri jo idėjinės kovos priemonė. Tiesa, jis viename universiteto mitinge, skaudžiai įžeistas ir netekęs bet kokios pusiausvyros, pavartojo vulgarų posakį, kokių Lietuvoje nebuvo įprasta vartoti. Bet tas incidentas buvo sekančią dieną rektoriaus likviduotas: buvo pasiaiškinta, atsiprašyta ir jau pamiršta.
© 2008 XXI amžius
|