|
Apie pasaulinę konfederaciją
Toliau spausdiname ištrauką iš naujos knygos.
Pradžia 2010 m. Nr. 46,
55,
59,
67,
76,
93,
2011 m. Nr.
5, 9
Dr. Petras Ironis Jokubka
Petras I, Didysis
Petras Didysis tapo caru 1682 metais, sulaukęs vos 10 metų. Už jį iš pradžių valdė sesuo Sofija. Būdamas 21 metų, paėmė valdžią į savo rankas. Jis žavėjosi Vakarų Europos kultūra ir ėmėsi ją kopijuoti. Jo pirmas tikslas buvo kirsti langą į Vakarų Europą ir plačiau prieiti prie Baltijos jūros ir ten pasistatyti neužšąlantį uostą.
Baltijos jūros rytinius krantus valdė Lietuva-Lenkija ir Švedija. Šios valstybės sąmoningai trukdė Rusijai susisiekti su Vakarų Europa. Petras I skubiai griebėsi stiprinti karines pajėgas ir statyti karinį laivyną.
Kitas Petro I planas buvo prieiti prie Juodosios jūros. Tą pasiekti jam trukdė Turkija. Dėl to 1695 metais Petras I paskelbė Turkijai karą ir paėmė Dono upės žiotyse esančią Azovo tvirtovę ir ją pavertė laivyno baze. Po to jis keliavo po Europą, siekdamas sudaryti sąjungą prieš Turkiją. Keliaudamas po Europos valstybes, jis domėjosi jų apsiginklavimo technika ir pasikvietė ginkluotės specialistų į Rusiją. Grįžęs iš kelionės po Europą, jis skubiai ėmėsi europinti Rusiją, keisdamas rusų papročius bei apsirengimą. Jis taip pat modernizavo ir kariuomenę.
Pasirašęs taikos sutartį su Turkija Petras I vėl nukreipė dėmesį į Baltijos jūrą. Čia jam kelią pastojo Švedija, kurios valdžioje dabar buvo Suomija, Estija ir dalis Latvijos. Sudaręs sutartį su Danija ir Saksonija, 1700 metais Petras I užpuolė Estiją, kurią valdė švedai. Prie Narvos upės švedai smarkiai sumušė rusų kariuomenę ir, užuot persekioję rusus, įsiveržė į Lietuvą, kur įklimpo net septyneriems metams. Petras I išnaudojo tą progą: puolė švedus ir nukariavo jų žemes prie Ladogos ežero. Nevos upės žiotyse Petras I pradėjo statyti miestą, kurį pavadino Petrapiliu, ir pradėjo planuoti į jį perkelti Rusijos sostinę.
1705 metais rusai užpuolė Lietuvą ir paėmė Vilnių, Kauną ir Gardiną. Kitais metais jie užpuolė Lenkiją ir didelę jos dalį okupavo. Lietuvai į pagalbą atėjo švedai. Jie išvarė rusus iš Lenkijos ir dalinai iš Lietuvos ir veržėsi į Rusiją. Rusams pavyko juos sulaikyti, o 1709 metais prie Poltavos ir smarkiai sumušti. Po šio laimėjimo rusai užpuolė Baltijos valstybes ir paėmė Rygą ir Taliną.
Rusams nuolat kariaujant su Lietuva-Lenkija ir Švedija, padėtimi pasinaudoti panoro ir Turkija. 1710 metais ji užpuolė Rusiją. Rusai pralaimėjo ir turėjo turkams grąžinti Azovą.
1721 metais Petras I gavo imperatoriaus titulą ir pavadino Rusijos valstybę imperija. Sostinę iš Maskvos jis perkėlė į Petrapilį. Siekdamas prilygti Vakarų Europai, jis modernizavo Rusiją.
Caro Petro Didžiojo reformos
Petras I įvedė bajorams privalomą karinę prievolę. Įsteigė daug specialių mokyklų, kurios turėjo parengti įvairių pramonės ir prekybos sričių specialistus. Karininkams įsteigė karo mokyklas. Karininkai buvo paaukštinami pagal ištarnautą laiką ir gabumus.
Petras I suteikė miestams savivaldos teises ir pasiskelbė Stačiatikių Bažnyčios galva, o jai prižiūrėti įkūrė šventąjį sinodą. Jis pertvarkė mokesčių sistemą ir kėlė švietimą. Reformos buvo įvedamos ne įstatymais, bet jo įsakymais.
Petras I buvo žiauraus būdo. Jo reformomis buvo nepatenkinti kai kurie bajorai. Jiems pritarė ir Petro I sūnus Aleksiejus. Už nepaklusnumą Petras I jam skyrė mirties bausmę. Kalėjime Aleksiejus mirė nukankintas.
1722 metais Petras I laimėjo karą prieš Persiją ir įsigalėjo prie Kaspijos jūros. Caras mirė 1725 metais.
Rusija Petro Didžiojo laiku
Petro I laikais Rusijoje gyveno apie 17 milijonų gyventojų, iš kurių apie 13 milijonų rusų. Administracijoje ir kariuomenėje vadovaujančius postus užėmė aukštasis luomas. Eiliniais tarnavo žemės ūkio darbininkai ir miestiečiai. Kariuomenė buvo gerai išlavinta ir ginkluota. Baltijos jūros laivynas turėjo 44 laivus.
Kotryna II
Petras I mirė nepalikęs įpėdinio. Jam mirus, nuo 1725 metų per 37 metus valdė net septyni carai. Juos skyrė ir vertė rūmų gvardija. Rusijoje reiškėsi vokiečių ir prancūzų įtaka. Pagaliau vokiečių įtaka laimėjo ir jie išsaugojo dominavimą iki 1917 metų revoliucijos.
Romanovų giminė per vedybinius ryšius buvo susigiminiavusi su Holstein-Gotterpų šeima. Kai 1762 metais caro rūmų karininkai nužudė Kotrynos vyrą carą Petrą III, ji sugebėjo prie žudikų prisitaikyti ir jie ją paskyrė imperatore.
Kotryna, kuri dabar vadinasi Jekaterina II Didžioji (17621796), atsidėkodama karininkams jiems suteikė daugiau teisių valdyti baudžiauninkus. Kotryna buvo Petro I politikos tęsėja ir imperijos plėtėja. Būdama vokietė, ji sugebėjo prisitaikyti prie Rusijos gyvenimo ir papročių. Į aukštąsias valstybės vietas ji skyrė rusus. Naujais užkariavimais ji plėtė Rusijos teritoriją, buvo puikiai išsilavinusi ir atliko daug reformų pramonės ir žemės ūkio srityje. Ji suteikė daug privilegijų bajorams, bet pamiršo valstiečius. Kotryna, sutelkusi valdžią į savo rankas, padarė senatą patariamuoju organu. Ji padalijo valstybę į gubernijas ir pati skyrė gubernatorius. Tokiu būdu sustiprino savo valdžią ir suvienodino visos Rusijos administraciją. Ji padėjo sudaryti ir išleido naują įstatymų rinkinį. Jai valdant buvo statomos naujos ligoninės, mokyklos bajorams ir našlaičių prieglaudos, tačiau baudžiauninkai liko pamiršti.
Aleksandras I (18011825)
Jei Povilas I bandė atsiriboti nuo Kotrynos II politikos, tai jo sūnus Aleksandras pasišovė ją tęsti. Norėdamas pasirodyti liberaliu politiku, jis jau pirmaisiais valdymo mėnesiais politiniams kaliniams davė didesnę laisvę susisiekti su Vakarų Europa. Jis leido užsieniečiams pirkti Rusijoje nuosavybę ir uždraudė kankinti suimtuosius. Didelę įtaką Aleksandrui I darė intelektualas grafas M. Speranskis, kurio patarimu buvo įsteigta valstybės taryba.
Aleksandras pertvarkė administraciją, organizavo ministerijas. Ministeriai buvo atskaitingi tiesiogiai jam. Jis atstatė Petro I panaikintas bajorų privilegijas. Siekdamas palengvinti baudžiauninkų padėtį, ragino bajorus atleisti juos nuo kai kurių prievolių. Jis rūpinosi ir švietimo reikalais: steigė naujas mokyklas ir universitetus. Aleksandras I svarstė panaikinti baudžiavą ir suteikė Lenkijai autonomiją. Jo suteikti palengvinimai paskatino bajorus reikalauti didesnių teisių ir konstitucijos, kuri turėjo apriboti caro teises. Caras šį reikalavimą atmetė.
Bijodamas Napoleono įsigalėjimo, Aleksandras I 1801 metais sudarė taikos sutartį su Anglija ir Ispanija, o 1805 metais panašią sutartį su Austrija ir Švedija. Napoleonas jas nugalėjo ir 1807 metais su Aleksandru I sudarė Tilžės taiką, per kurią nutarė pasidalyti Europą į dvi įtakų zonas, kurių viena teko Prancūzijai, kita Rusijai. Pagal tą sutartį caras įgavo teises į Suomiją ir Turkiją.
Tarp Napoleono ir Aleksandro I santykiai pablogėjo, kai Napoleonas sugalvojo suteikti Lenkijai didesnę savivaldą. 1810 metų pabaigoje, kai Napoleonas pareikalavo Aleksandrą I nutraukti prekybos ryšius su Anglija, santykiai tapo dar labiau įtempti. Kai Aleksandras I tą daryti atsisakė, Napoleonas užpuolė Rusiją ir, sumušęs ją prie Borodino, įžengė į Maskvą. Rusai, vadovaujami generolo Kutuzovo, sudegino Maskvą ir pasitraukė. Napoleono didelei kariuomenei šeimininkaujant sudegintoje Maskvoje, prasidėjo šalta žiema. Menkai apsirengę Napoleono kariai šalo ir badavo. Teko trauktis. Besitraukiančią prancūzų kariuomenę persekiojo raiti rusų kazokai. Tik labai maža dalis Napoleono puikiosios kariuomenės grįžo į Prancūziją. Toliau Rusija kariavo, kol Napoleoną visiškai sutriuškino.
18141815 metais Vienos kongrese Aleksandras I vaidino didžiausią vaidmenį. Vidaus politikoje Aleksandras I bandė duoti demokratinių teisių baudžiauninkams. Jis įvedė kažką panašaus į parlamentą. Buvo leista kantanuose rinkti atstovus į distriktus, distriktuose į provincijas. Provincijos atstovai buvo siunčiami į Dūmą.
Mikalojus I (18251855)
Jauniausias caro Povilo I sūnus Mikalojus perėmė sostą iš savo vyriausio brolio Aleksandro I. Mikalojus, nebūdamas tiesioginiu sosto įpėdiniu, buvo ruošiamas karinei tarnybai. Kariuomenėje jis buvo griežtas, todėl nemėgiamas. Toks jis buvo ir tapęs caru.
Jei Aleksandras I buvo liberalesnis, tai Mikalojus I grįžo į konservatizmą ir stabdė liberalizmo plitimą. Administraciją jis tvarkė karišku principu. Beveik visi jo ministeriai buvo generolai. Kriminalinė policija buvo sutelkta karininkų rankose. Kariuomenė buvo naudojama gaudyti nusikaltėlius ir apsaugoti viešuosius pastatus. Saugumo policija taip pat buvo kariškių rankose. Mikalojaus I valdymo metais miestai neturėjo savivaldybės teisių. 1833 metais buvo sudarytas įstatymų kodeksas, o 1845 buvo išleistas naujas baudžiamasis kodeksas, tačiau ir toliau jame liko įteisinta baudžiava.
Mikalojus I rūpinosi pagerinti susisiekimą. Jis tiesė naujus geležinkelius ir kelius, nutiesė geležinkelį tarp Maskvos ir Petrapilio. 1828 metais jis įvedė griežtą spaudos cenzūrą ir kontroliavo Bažnyčią ir švietimą.
Lietuvoje Mikalojus I vykdė griežtą rusifikaciją, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos kunigaikščiai valdomose rusų žemėse vedė rusišką politiką, priėmė pravoslavų tikėjimą ir vartojo rusų kalbą. Rusai net vengė minėti Lietuvos vardą. Vilniaus ir Kauno gubernijas pavadino šiaurės Rusijos kraštu, tačiau Lietuvos Statutas vis dėlto dar galiojo.
Rusai paliko šiek tiek laisvės karinėje srityje: liko veikti lietuviška armija, sudaryta Aleksandro I. Kariuomenės vadu Mikalojus I paskyrė savo brolį Konstantiną. Dalis karininkų buvo rusai, kiti Lietuvos ir Lenkijos bajorai. Kareiviai buvo daugiausia lietuviai, šauktiniai. Vėliavoje tebebuvo Vytis, tačiau armiją kontroliavo rusai ir ji buvo dislokuota Rusijoje. Mokyklos buvo rusinamos, buvo siekiama surusinti ir Vilniaus universitetą. Universiteto rektorius Jonas Sniadeckis buvo pašalintas ir į jo vietą buvo paskirtas rusams artimesnis Mikalojus Novosilcovas. Kanceliarijoje vietoj lenkų kalbos buvo įvesta rusų kalba, uždarytos studentų organizacijos.
Po 1831 metų sukilimo Rusija paskelbė karo padėtį. Iš bajorų, dalyvavusių sukilime, buvo atimti dvarai, o jie patys išsiųsti į Sibirą. Buvo uždarytos žemaičių, Padubysio ir Kolainių mokyklos. 1832 metais buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Laikinai buvo palikta veikti dvasinė akademija ir medicinos fakultetas. Dvasinė akademija buvo perkelta į Petrapilį. Gimnazijos buvo rusinamos: į jas buvo skiriami rusų mokytojai ir rusų kalba padaryta dėstomąja. 1840 metais panaikintas Lietuvos Statutas, o 1841 metais buvo konfiskuoti bažnyčių dvarai. Žandarai uoliai sekė kunigų veiklą. Vyskupo Motiejaus Valančiaus lietuvybės veikla buvo sekama ir varžoma. Taip pat buvo varžoma unitų veikla. Išpažinėjai buvo verčiami grįžti į stačiatikių tikybą. Tie Lietuvos bajorai, kurie nedalyvavo sukilime, buvo verčiami tarnauti rusų kariuomenėje. Mikalojus I kišosi į kitų valstybių reikalus ir todėl buvo vadinamas Europos žandaru.
Stabilizuoti Europai 1833 metais Berlyne tarp Rusijos, Austrijos ir Prancūzijos buvo sudaryta Šventoji sąjunga. Rusija siekė įsigalėti Balkanuose, Juodojoje jūroje ir Turkijoje. Ji iš Turkijos gavo teisę plaukioti po Dardanelų sąsiaurį. Be to, praplėtė savo įtaką į Moldaviją ir Valakiją. Serbijai Rusija suteikė autonomiją. Taip Balkanuose sustiprėjo blokas prieš Turkiją. Nežiūrint į tai, caras Mikalojus I siekė palaikyti su Turkija draugiškus santykius. 1833 metais jis pasirašė su turkais sutartį, pagal kurią turkai Rusijai suteikė teisę naudotis Bosforo ir Dardanelų sąsiauriais.
Rusijos suartėjimas su Turkija nepatiko Anglijai ir Prancūzijai ir jos ėmė spausti Turkiją. Rusijos ekspansijai stabdyti, Anglijai ir Prancūzijai vadovaujant, 1841 metais buvo sudaryta tarptautinė konvencija, kurią pasirašė Anglija, Prancūzija, Austrija ir Prūsija. Šia konvencija buvo nutarta uždrausti karo laivams plaukti per Dardanelus. Sąjunga turėjo pristabdyti ir Rusijos galybę. Kilo religiniai ginčai. Vakarų valstybės rėmė Jeruzalės katalikus, o rusai pravoslavus. Jiems besiginčijant, 1853 metais kilo Krymo karas. Dėl tokio palyginti menko dalyko kilęs karas laikinai palaužė Rusijos galybę. Ambicingasis caras Mikalojus I mirė 1855 metais, dar karui nesibaigus.
Aleksandras II (18551881)
Mikalojui I mirus, Rusijos sostą paveldėjo jo sūnus Aleksandras II. Jis sostą perėmė dar tebevykstant Krymo karui. Karas baigėsi Rusijos pralaimėjimu. 1856 metais buvo pasirašyta Paryžiaus taika. Nežiūrint pralaimėjimo, rusai netrukus atsigavo ir pasiekė didelių laimėjimų rytuose. 1858 metais jie aneksavo Amūrą, o 1864 metais jie sėkmingai baigė Kaukazo karą ir užėmė Turkestaną. Buvo įkurtas Vladivostokas.
Karui pasibaigus aktualesnėmis tapo vidaus problemos. Teko spręsti baudžiavos klausimus. Aleksandras II baudžiavą panaikino 1851 metais. Žemė iš dvarų buvo konfiskuota ir padalyta dirbantiesiems. Baudžiauninkai, gavę žemę, turėjo už ją atsilyginti valdžiai, kasmet mokėdami nustatytą mokestį, kuris turėjo būti išmokėtas per 50 metų. Buvo perorganizuoti teismai, sudarytos apylinkės, apygardos, teismo rūmai ir kasacijos teismai, išleisti civilinio ir baudžiamojo proceso kodeksai.
18641874 metais buvo įvesta visuotinė karinė prievolė. Caras Aleksandras II toliau tęsė nukariavimus. 18631864 metais buvo užkariautas visas Kaukazas. Per karą su Kinija Rusija gavo teritoriją Amūro upės srityje. 1863 metais, numalšinus Lietuvos-Lenkijos sukilimą, prasidėjo šių kraštų rusifikacija. Sukilimui numalšinti Aleksandras II paskyrė žiaurų gubernatorių M. Muravjovą, kuris skaudžiai baudė sukilusius bajorus: trėmė juos į Sibirą, konfiskavo jų dvarus ir dalino ateiviams rusams. Buvo uždrausta lietuviška spauda ir rusinamos lietuviškos mokyklos. Buvo trukdoma lietuviams pirkti ūkius.
Po Krymo karo Rusija siekė atnaujinti gerus santykius su Vakarų Europos valstybėmis. 1872 metais Rusija sudarė su Austrija ir Vokietija Trilypę Sąjungą, bet ta sąjunga nustojo galios, kai 1877 metais Rusija įsivėlė į karą su Turkija.
Rusijoje augo pasipriešinimas prieš caro valdžią: buvo žudomi aukšti valdininkai ir ruošiami atentatai prieš carą. 1881 metais caras Aleksandras II buvo nužudytas.
Spaudai parengė Stasys POVILAITIS
© 2011 XXI amžius
|