|
Apie pasaulinę konfederaciją
Toliau spausdiname ištrauką iš naujos knygos.
Pradžia 2010 m. Nr. 46,
55,
59,
67,
76,
93
Dr. Petras Ironis Jokubka
Jungtinių Tautų komisijos
Buvo sudarytos šios komisijos: Politikos, saugumo ir nusiginklavimo; Ekonomikos ir finansų; Socialinių ir kultūros; Valdymo; Administravimo ir biudžeto; Teisės; Narių bendrųjų reikalų komisijos (jos nustato visuotinio susirinkimo dienotvarkę ir padeda pirmininkui); Kredencialų komisijos; Nuolatinės ekspertų komisijos; Administracinio biudžeto patariamosios komisijos; Įmokų komisijos; Patariamosios komisijos (Tarptautinės teisės, Taikos ir stebėjimo, Korėjos sujungimo ir Palestinos sutaikymo komisijos).
Saugumo taryba
Saugumo taryba susideda iš vienuolikos narių. Penki iš jų nuolatiniai: Anglija, Kinija, Prancūzija, Rusija ir Jungtinės Amerikos Valstijos ir šešių visuotinio susirinkimo renkamų narių.
Procedūros klausimai sprendžiami septynių balsų dauguma. Sprendime dalyvauja visi penki nuolatiniai nariai. Jei vienas atsisako dalyvauti, sprendimas nepriimamas. Kiekvienas narys pirmininkauja po mėnesį.
Pagrindinis Saugumo tarybos uždavinys išlaikyti taiką. Kiekvienas narys yra įpareigotas to siekti. Tuo rūpinasi karinio štabo komisija. Saugumo tarybai ji pataria, kaip organizuoti karines pajėgas ir išlaikyti taiką.
Nusiginklavimo komisija
Ji sprendžia karinių pajėgų mažinimo ir atominių ginklų naikinimo klausimus. Ši komisija susideda iš Saugumo tarybos narių ir Kanados atstovo. Minėtinos Ekspertų ir Naujųjų narių priėmimo komisijos.
Ekonominė ir socialinė taryba
Ši taryba yra kontroliuojama Visuotinio susirinkimo. Ji siekia kelti pragyvenimo lygį ir aprūpinti žmones darbu, padeda išspręsti ekonomines, tarptautines ir sveikatos problemas ir plėsti tarptautinį bendradarbiavimą kultūros ir mokslo srityse. Taryba žmones supažindina su teisėmis ir laisvėmis, kurias valdžia turi teikti visiems žmonėms, neatsižvelgiant į jų tautybę, rasę ir religiją. Šiems uždaviniams vykdyti taryba ruošia asmenis. Juos moko, kaip teikti pasiūlymus visuotiniam susirinkimui ir kaip daryti sutartis.
Taryba susideda iš 18 Visuotinio susirinkimo narių, renkamų trejiems metams. Į sesijas ji renkasi du kartus per metus, o esant svarbiam reikalui šaukiama nepaprastoji sesija. Yra tokios veiksmingos komisijos: Transporto ir susisiekimo, Statistikos, Žmogaus teisių, Diskriminacijos prevencijos ir Moterų socialinės buities.
Yra dar ir šios regioninės institucijos: Europos regioninė komisija, Azijos ir Tolimųjų Rytų ekonominė komisija, Pietų Amerikos ekonominė komisija.
Specialios institucijos: Techninės pagalbos įstaiga, Tarptautinis vaikų nelaimių fondas, Administracinė bendradarbiavimo komisija ir Vidaus tvarkos komisija.
Patikėtinių taryba
Ši taryba susideda iš Jungtinių Tautų narių, kurie administravo globojamas teritorijas, visų nuolatinių Saugumo tarybos narių ir visų kitų narių, kurie buvo renkami Visuotinio susirinkimo trejiems metams. Patikėtinių tarybai administruoti buvo pavestos šios teritorijos: Nauru ir Naujoji Gvinėja Australijai, Ruanda Belgijai, Togas ir Tanganika Anglijai. Maršalo salas Ramiajame vandenyne administravo JAV, o Vakarinę Samoa Naujoji Zelandija.
Jungtinės Tautos tvarko Tarptautinę darbo organizaciją, Maisto ir žemės ūkio organizaciją, Auklėjimo, mokslo ir kultūros organizaciją, Tarptautinę civilinės aviacijos organizaciją ir Pasaulinę telekomunikacijos organizaciją.
Tarptautinis tribunolas
Tai vyriausias tarptautinis teismas. Jis priima sprendimus, kurie privalomi visoms valstybėms, kurios priklauso Jungtinių Tautų Organizacijai ir neutralioms valstybėms. Tarptautiniame tribunole gali kelti bylas tik valstybės. Tribunolo sprendimai galioja visiems nariams. Jei viena kuri nors šalis sprendimo nevykdo, kita šalis bylą gali perduoti Saugumo tarybai.
Tribunolas yra ir patariamasis organas Visuotiniam susirinkimui ir tarybai. Tribunolas susideda iš nepriklausomų teisėjų, renkamų Visuotiniame susirinkime devyneriems metams. Teisėjai gali būti perrenkami. Kandidatai turi turėti savo valstybės aukščiausio teismo išduotas kvalifikacijas ar būti žymūs savo srities specialistai. Viena valstybė gali turėti tik vieną teisėją. Teismo būstinė yra Hagos mieste. Tribunolas įsteigtas 1946 metais.
Sekretoriatas
Sekretoriatą tvarko generalinis sekretorius. Saugumo tarybai pasiūlius Visuotinio susirinkimo jis renkamas penkeriems metams. Generalinis sekretorius yra svarbiausias Jungtinių Tautų asmuo. Jis šaukia metinius organizacijos susirinkimus ir atsiskaito už nuveiktus darbus. Esant netikėtiems įvykiams, sekretorius kreipiasi į Saugumo tarybą. Generalinis sekretorius taip pat prižiūri valdininkų darbą. Jis privalo būti neutralus ir neturi pataikauti kuriai nors valstybei. Valstybės savo ruožtu yra pasižadėjusios nedaryti jam spaudimo.
Taikos ir saugumo klausimai
Saugumo komitetas pateikia Visuotiniam susirinkimui reguliavimo ir ginklavimosi planus. Susirinkimas svarsto tuos planus, o valstybėms siūlo juos vykdyti. Išradus atominius ginklus valstybės turėjo pasirūpinti jų kontrole. 1946 metais Jungtinės Tautos sudarė Atominės energijos komitetą kontroliuoti atominių bombų gamybą. Svarstant įvairius klausimus išryškėdavo dideli nuomonių skirtumai tarp Amerikos ir Sovietų Sąjungos. Dauguma komiteto narių siūlė sudaryti tarptautinę kontrolės komisiją, tarptautinę inspekciją ir panaikinti veto teises. Daugumos nuomone, tokia komisija turėtų veikti iki bus sunaikintos visos atominės bombos. Tam Sovietų Sąjunga griežtai pasipriešino.
Nesutarimai tarp Vakarų valstybių ir Sovietų Sąjungos vyko ir dėl konvencinių ginklų kontrolės. 1949 metais Jungtinių Tautų visuotinis susirinkimas svarstė nusiginklavimo klausimą, bet Sovietų Sąjungai pasipriešinus, svarstymas buvo nutrauktas. Tais pačiais metais Visuotinis susirinkimas priėmė planą, pagal kurį kiekviena valstybė pasižadėjo teikti informaciją apie ginklavimąsi konvenciniais ginklais, bet Sovietų Sąjunga blokavo plano vykdymą. Panašus planas Sovietų Sąjungos sprendimu buvo atmestas ir 1952 metais.
Daug projektų nusiginklavimo srityje buvo atlikta Generalinio sekretoriaus Dago Hammaršeldo pasiūlymu. Tada buvo svarstomi puolimo ir gynybos klausimai. Amerika siūlė priimti prezidento D. Eisenhauerio Atviro dangaus planą, kuris numatė netrukdomą lėktuvų žvalgybą ir pasikeitimą turima karine informacija. Sovietų Sąjunga savo ruožtu siūlė Bulganino antžeminę žvalgybą. Čia, deja, taip pat nebuvo pasiekta susitarimo.
1957 metais buvo pasiektas susitarimas įkurti tarptautinę atominės energijos agentūrą ir skatinti atominės energijos vartojimą taikiems tikslams. Viešoji nuomonė spaudė valstybes ieškoti naujų susitarimo kelių. Buvo sudarytas dešimties valstybių nusiginklavimo komitetas. Šalia to buvo sudarytas dar 18 valstybių komitetas, kuris siekė visuotino nusiginklavimo, bet ir jis nepasiekė lauktų teigiamų rezultatų.
Vis dėlto 1961 metais šalys pasiekė svarbų susitarimą, kad būtų uždrausti naujų atominių ginklų bandymai. Šią sutartį pasirašė JAV, Sovietų Sąjunga ir Anglija. Šia sutartimi buvo siekiama uždrausti atominių ginklų bandymus žemėje, ore ir po vandeniu, išskyrus po žeme. Prancūzija ir Kinija šios sutarties tada nepasirašė. Kinija savo atominę bombą susprogdino 1964 metais. 1966 metais tą sutartį Sovietų Sąjunga ir Amerika pateikė Jungtinėms Tautoms ir jos ją priėmė. Taip buvo uždrausta atominius ir kitokius masinio naikinimo ginklus naudoti orbitoj, aplink Žemę, Mėnulį ir kitus dangaus kūnus.
Nežiūrint gerų norų, atominius ginklus sunaikinti nepasisekė iki šių laikų. Atominius ginklus šiuo metu turi Amerika, Rusija, Anglija, Prancūzija, Kinija, Pakistanas, Indija ir Izraelis. Tiek ginklų užtektų daug kartų sunaikinti mūsų planetą. Laikas rimtai apie tai pagalvoti ir visiškai jų atsikratyti. Panašu, kad to ir siekiama. Ko gero, tikriausias būdas tą pasiekti būtų pasaulinės valstybių konfederacijos, apimančios Šiaurinės Amerikos, Europos, Azijos ir Australijos žemynus, sukūrimas.
Tarptautinės teisės vystymas
Visuotinis Tautų sąjungos susirinkimas 1947 metais sudarė 15 narių Tarptautinės teisės komitetą. Jo užduotis paruošti pasiūlymus, kaip vystyti ir kodifikuoti tarptautinę teisę ir ruošti galimų pažeidimų sąrašą. 1950 metais komisija pateikė sąrašą nusikaltimų, tokių kaip: užpuolimas, grasinimas užpulti, teritorijos okupavimas ar nekaltų žmonių žudymas. Komitetas, ruošdamas tuos pasiūlymus, rėmėsi tarptautinėmis sutartimis ir laivininkystės įstatymais.
Komitetas pasiūlymus įteikė svarstyti Jungtinių Tautų susirinkimui. 1958, 1966 ir 1969 metais susirinkimas tuos pasiūlymus svarstė, bet nepriėmė jokio rimto sprendimo.
Ekonominis ir socialinis bendravimas
Tam, kad išspręstų ekonominius, socialinius, kultūrinius bei tarpvalstybinius klausimus taikiu būdu, tautos ir valstybės veikia per savo organus: Visuotinį susirinkimą, Ekonominį ir socialinį komitetą, Sekretoriatą ir įvairias specialias įstaigas. Jungtinės Tautos, deja, negali tų klausimų išspręsti jos tik rekomenduoja valstybėms tuos klausimus spręsti taikiu būdu. Kitaip sakant, jos imasi tarpininko vaidmens.
Tarptautinės organizacijos, nepriklausančios nuo Jungtinių Tautų
Tai Tarptautinė darbo, Maisto ir žemės ūkio, Jungtinių Tautų auklėjimo, Mokslinė ir kultūrinė, Pasaulinė meteorologinė ir Pasaulinė sveikatos organizacija, Tarptautinis bankas dėl pertvarkymo ir vystymosi, Tarptautinis valiutos fondas, Pašto tarnyba ir Jungtinių Tautų šalpos ir atstatymo draugija. 1947 metais sudaryta Ekonominė paramos organizacija pagelbėti Azijos ir Tolimųjų Rytų valstybėms. Vėliau pašalpa paskirta Korėjai.
Jungtinių Tautų šalpa
Jungtinės Tautos parodė daug geros valios šelpdamos besivystančias tautas. 1956 metais jos suorganizavo tarptautinį banką šelpti privačias įstaigas, kurios neturėjo valdžios garantijų. Jos rūpinosi pabėgėliais ir siekė jiems sudaryti normalias gyvenimo sąlygas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, o bolševikams okupuojant Rytų Europą, daugelis žmonių, bijodami komunistinio teroro, bėgo ieškoti prieglobsčio net į nedraugišką Vokietiją. Čia jais rūpinosi 1946 metais įsteigta IRO (International Refugee Organization). IRO pabėgėliais rūpinosi, juos maitino, suteikė galimybę lankyti mokyklas, ruošė prieglobstį net ir savo valstybėse. Taip apie milijonas pabėgėlių gavo krikščionišką globą.
Didžiąją darbo dalį atlikus, sąjungininkai IRO perorganizavo. 1951 metais vietoj IRO organizacijos jie paskyrė specialų komisarą. Pasibaigus nustatytam terminui, po penkerių metų, jo tarnybos laikas buvo pratęstas dar penkeriems metams. Tuo laiku buvo šelpiami Honkongo kinų pabėgėliai.
Piliečių teisės
1948 metais Visuotinis Jungtinių Tautų susirinkimas priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Tais pačiais metais Teisių komitetas pradėjo ruošti piliečių teisių sutartį, kurią ratifikavus ji taptų visoms šalims privaloma. Pagaliau buvo susitarta bene visais ekonominiais, socialiniais ir kultūros klausimais, bet juos įgyvendinti buvo sunku.
1954 metais Piliečių teisių sutartis buvo duota svarstyti Visuotiniam susirinkimui. Dvejus metus projektas svarstytas, bet nutarimas nebuvo priimtas. Dėl negrų ir baltųjų teisių suvienodinimo Pietų Afrikoje priešinosi baltosios rasės piliečiai.
Priklausomos sritys
Tai tos sritys, kurias administruoja kitos valstybės ar valstybės globėjos. Jos globoja tų sričių žmones, juos apsaugo ir ruošia nepriklausomam gyvenimui. Tos valstybės perduoda generaliniam sekretoriui informaciją apie tų teritorijų ekonomiką, socialinę padėtį, švietimą.
1947 metais Visuotinis susirinkimas įkūrė specialų komitetą, kad rinktų ir analizuotų informaciją ir teiktų patarimus. Komiteto pastangos buvo nevaisingos. Tų teritorijų gyventojai darėsi nekantrūs, o 1960 metais ėmė reikalauti Jungtinių Tautų vadovybės suteikti jiems nepriklausomybę. Tokį reikalavimą pasirašė 43 Afrikos ir Azijos valstybių atstovai. Jie reikalavo suteikti nepriklausomybę tuoj pat ir be jokių sąlygų. Reikalavimas buvo priimtas be pasipriešinimo. Tam nepritarė Ispanija, Portugalija, Pietų Afrika ir Pietų Rodezija.
1965 metais kolonijų amžius ėjo į pabaigą. Daugelis teritorijų, gavę nepriklausomybę, liko neaiškioje padėtyje. Nepriklausomos valstybės kūrėsi sunkiai, bet laikui bėgant šis procesas gerėjo. Afrikos gyventojai šiandien yra jau padarę didelę pažangą.
Spaudai parengė Stasys POVILAITIS
© 2011 XXI amžius
|