Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. rugsėjo 11 d., Nr. 17 (236)


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Pro Deo
et Patria


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


Pažintis

Kristui kiekvienas žmogus svarbus

Alvyra Grėbliūnienė

Apie savo pašaukimą liudijo
ses. Jolita Šarkaitė
ir ses. Rita Bernotaitė

Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus (Ratnyčios) bažnyčioje per titulinius jos globėjo atlaidus dvi Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos PAMI (Marijos tarnaitės) vienuolės liudijo, kaip Dievas pakvietė jas eiti pašvęstųjų keliu.

Pirmoji kalbėjo viešnia iš Panevėžio, Provincijos vyresnioji ses. Jolita Šarkaitė. Ją Dievas pašaukė tarnystei prieš 20 metų. Pirmiausia apie vienuolinį gyvenimą ji sužinojo vaikystėje iš močiutės pasakojimų, dainuškų, jog ten kietos lovos ir reikia anksti keltis. Tai nebuvo viliojanti perspektyva. Augant brendo troškimas būti vienuole. Tik tėvų norai buvo kiti – turėti dukrą gydytoją. Baigusi vidurinę mokyklą, įstojo į VU Gamtos fakultetą. Vasarą lankė bažnyčias, VDU teologijos fakultete klausė paskaitų. Besimelsdama Šv. Teresės bažnyčioje, Kristaus Kryžiaus koplytėlėje, buvo sujaudinta ypatingo Dievo artumo. Ten ji gavo mintį, jog ir įstojusi nebūtinai turinti mokytis universitete. Išvažiavo į Panevėžio Marijos tarnaičių seserų bendruomenę. Norėjo ten likti. Nors ir buvo įvairių Dievo ženklų sekti Kristumi, bet mamos nuomonei negalėjusi prieštarauti. O ji pasakiusi, jog negali būti čia jokių vienuolių, jei įstojusi, tai ir turi mokytis. Suprato, jeigu mama nepalaimins, tai nieko gero ir nebus. Pasiguodė apie tai seserims. Jos nutarė už Jolitos pašaukimą melstis. Po savaitės, kalbėdama su mama, ji išgirdusi atsakymą, jog esanti suaugusi ir gali daryti, kaip mananti teisinga.

Ses. Jolitai Dievas atskleidė dvi tiesas. Pirmoji paskatino suprasti, kad nama dukrą labai mylėjo, bet suteikė laisvę rinktis, nors ir dėl to kentėjo. Dievas irgi suteikia žmogui laisvę rinktis. Antroji leido suprasti, kokia didelė maldos galia. Seserys meldėsi, ir Jolita liko bendruomenėje. Pašauktojo kelias nėra lengvas. Jame tyko daug išbandymų, iššūkių, tačiau sekant Kristumi viskas išeina į gera. Pradžioje ses. Jolitai trūko miego, kankino neįprasta dienotvarkė. Po pietų būnant koplyčioje, norėjosi miego. Dėl to labai išgyvenusi. Viena sesuo jai gražiu pavyzdžiu paliudijo, jog, jeigu žmogus sukurtas tam gyvenimui, turi tuo keliu ir eiti. Šiandien ses. Jolita dėkoja Dievui, kad ją pašaukė, nes pašauktajam dovanoja gyvenimą. Ji, už tai atsidėkodama, nori savo gyvenimą dovanoti kitiems.

Apie savo pašaukimo atradimą liudijo ir šioje parapijoje tarnaujanti ses. Rita Bernotaitė. Ją Dievas tarnystei pašaukė prieš 37 metus, šaltą saulėtą gruodžio dieną. Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus parapija jai – šeštoji vieta. Čia darbuojasi jau penkerius metus.

Sesuo labai pakeitė parapijos gyvenimą. Žavimės augančiu jos vadovaujamo Sumos choro profesionalumu, giesmių skambesiu šlovinant ir garbinant Dievą. Kiekvieną sekmadienį, metinių švenčių ir atlaidų dienomis bažnyčia pražysta gražiomis gėlių puokštėmis, išmoningai ses. Ritos rankomis sukomponuotomis. Vadovaudama Šventojo Rašto grupelei, suprantamais žodžiais, paprastais palyginimais veda klausytojus į gilesnį Dievo Žodžio supratimą, jo svarbą žmogaus gyvenime. Daug kitų darbų ji atlieka tyliai, nesiskelbdama.

Ses. Rita kelias dienas per savaitę darbuojasi ir Vilniuje sielovadininke „Aš esu“ bendruomenėje. Kartu su ten gyvenančiais žmonėmis padeda surasti kelią savęs ir Dievo link. Būdama su jais jaučiasi esanti kartu su Jėzumi. Kiekvienoje naujoje vietoje, atliekant tarnystę, yra iššūkis, bet sesuo teigia, kad svarbiausia – žinoti, jog Dievas žmogų ten siunčia ir ten jau laukia.

Ritos tėviškė – Lileikėno kaimas Šilalės rajone, netoli Pajūrio miestelio. Augo gausioje šeimoje. Joje buvo septyni vaikai. Tėveliai buvo pamaldūs, to mokė ir vaikus. Šeima meldsdavosi bendra malda, dalyvaudavo šv. Mišiose. Nors į artimiausią bažnytėlę reikėjo keliauti apie tris kilometrus, vaikai kasdien lankydavo Gegužines, Birželines, spalį – Rožančines pamaldas, tėveliai – kada galėdavo. Mokykloje iš pamaldžių vaikų kartais pasišaipydavo. Tik didelis užnugaris buvęs tėtis. Jis sakydavęs, jog savo vaikus kaip norėsiąs, taip ir auklėsiąs. Vaikystėje Rita neturėjo jokio supratimo apie vienuolinį gyvenimą, tik jos pašaukimą lydėjo vidinis balsas. Atsiliepiant į Dievo kvietimą, buvo labai svarbūs du žmonės: tėtis, kuris meldėsi ir norėjo, kad sūnus taptų kunigu ar dukra vienuole, ir Pajūrio parapijoje dirbusi vargonininke ses. Elena (vienuolinė jos tarnystė tada buvo slapta). Tarp Ritos ir jos užsimezgė artimas dvasinis ryšys. Susitikimas su Jėzumi įvyko labai anksti, Ritai tebuvo 12 metų. Pajūrio parapijos klebonas labai bendravo su jaunimu. Po vieno tokio susitikimo jis buvo iškeltas į kitą parapiją. Jam išvykus, toje vietoje, kur stovėjo automobilis, Rita pamatė iškritusius komunikantus. Apie tai pasakė tėčiui. Jis pagarbiai viską surinko į nosinę ir parsinešė namo. Mergaitei tėtis leido juos pasilikti savo kambaryje. Ten ji nuoširdžiai meldėsi, po to Jėzui pasakojo, pasakojo ir... užmigo. Ryte dar meldėsi. Suvokė, kad kasdien nori būti su Jėzumi. Nors, kaip vėliau sužinojo iš kunigo, komunikantai buvo nekonsekruoti, bet ji Kristaus artumą išgyveno labai stipriai ir gyvai. Į vienuolyną įstojo dar neturėdama 16 metų, be tėvų žinios. Padėjo ta pati vargonininkė ses. Elena. Tuo metu vienuolynai buvo uždrausti ir Rita žinojusi tik apie tą, kuriame tarnavo ses. Elena, – Marijos tarnaičių kongregaciją. Baigusi vidurinę mokyklą, tėčiui pasakiusi, jog einanti pas Jėzų ir su juo gyvensianti. Tėtis apsidžiaugė, palaimino. Mama norėjo dukrai šeimyninio gyvenimo ir atsakė patarle: „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“. Ses. Rita už mamą labai meldėsi ir ji, žinodama, jog dukra laiminga, tuo džiaugiasi.

Ses. Rita, stovėdama Eucharistinio Jėzaus akivaizdoje, visada kalbasi su juo ir dėkoja už pašaukimą. Ji visus ragina kalbėtis su Kristumi, nes Jam kiekvienas žmogus yra svarbus.

Eugenijos Sidaravičiūtės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija