|
Pažintis
Kristui kiekvienas žmogus svarbus
Alvyra Grėbliūnienė
|
|
|
Apie savo pašaukimą liudijo
ses. Jolita Šarkaitė
ir ses. Rita Bernotaitė
|
Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus (Ratnyčios)
bažnyčioje per titulinius jos globėjo atlaidus dvi Švč. Nekaltosios
Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos PAMI (Marijos tarnaitės)
vienuolės liudijo, kaip Dievas pakvietė jas eiti pašvęstųjų keliu.
Pirmoji kalbėjo viešnia iš Panevėžio, Provincijos
vyresnioji ses. Jolita Šarkaitė. Ją Dievas pašaukė tarnystei prieš
20 metų. Pirmiausia apie vienuolinį gyvenimą ji sužinojo vaikystėje
iš močiutės pasakojimų, dainuškų, jog ten kietos lovos ir reikia
anksti keltis. Tai nebuvo viliojanti perspektyva. Augant brendo
troškimas būti vienuole. Tik tėvų norai buvo kiti turėti dukrą
gydytoją. Baigusi vidurinę mokyklą, įstojo į VU Gamtos fakultetą.
Vasarą lankė bažnyčias, VDU teologijos fakultete klausė paskaitų.
Besimelsdama Šv. Teresės bažnyčioje, Kristaus Kryžiaus koplytėlėje,
buvo sujaudinta ypatingo Dievo artumo. Ten ji gavo mintį, jog ir
įstojusi nebūtinai turinti mokytis universitete. Išvažiavo į Panevėžio
Marijos tarnaičių seserų bendruomenę. Norėjo ten likti. Nors ir
buvo įvairių Dievo ženklų sekti Kristumi, bet mamos nuomonei negalėjusi
prieštarauti. O ji pasakiusi, jog negali būti čia jokių vienuolių,
jei įstojusi, tai ir turi mokytis. Suprato, jeigu mama nepalaimins,
tai nieko gero ir nebus. Pasiguodė apie tai seserims. Jos nutarė
už Jolitos pašaukimą melstis. Po savaitės, kalbėdama su mama, ji
išgirdusi atsakymą, jog esanti suaugusi ir gali daryti, kaip mananti
teisinga.
Ses. Jolitai Dievas atskleidė dvi tiesas. Pirmoji
paskatino suprasti, kad nama dukrą labai mylėjo, bet suteikė laisvę
rinktis, nors ir dėl to kentėjo. Dievas irgi suteikia žmogui laisvę
rinktis. Antroji leido suprasti, kokia didelė maldos galia. Seserys
meldėsi, ir Jolita liko bendruomenėje. Pašauktojo kelias nėra lengvas.
Jame tyko daug išbandymų, iššūkių, tačiau sekant Kristumi viskas
išeina į gera. Pradžioje ses. Jolitai trūko miego, kankino neįprasta
dienotvarkė. Po pietų būnant koplyčioje, norėjosi miego. Dėl to
labai išgyvenusi. Viena sesuo jai gražiu pavyzdžiu paliudijo, jog,
jeigu žmogus sukurtas tam gyvenimui, turi tuo keliu ir eiti. Šiandien
ses. Jolita dėkoja Dievui, kad ją pašaukė, nes pašauktajam dovanoja
gyvenimą. Ji, už tai atsidėkodama, nori savo gyvenimą dovanoti kitiems.
Apie savo pašaukimo atradimą liudijo ir šioje
parapijoje tarnaujanti ses. Rita Bernotaitė. Ją Dievas tarnystei
pašaukė prieš 37 metus, šaltą saulėtą gruodžio dieną. Druskininkų
Šv. apaštalo Baltramiejaus parapija jai šeštoji vieta. Čia darbuojasi
jau penkerius metus.
Sesuo labai pakeitė parapijos gyvenimą. Žavimės
augančiu jos vadovaujamo Sumos choro profesionalumu, giesmių skambesiu
šlovinant ir garbinant Dievą. Kiekvieną sekmadienį, metinių švenčių
ir atlaidų dienomis bažnyčia pražysta gražiomis gėlių puokštėmis,
išmoningai ses. Ritos rankomis sukomponuotomis. Vadovaudama Šventojo
Rašto grupelei, suprantamais žodžiais, paprastais palyginimais veda
klausytojus į gilesnį Dievo Žodžio supratimą, jo svarbą žmogaus
gyvenime. Daug kitų darbų ji atlieka tyliai, nesiskelbdama.
Ses. Rita kelias dienas per savaitę darbuojasi
ir Vilniuje sielovadininke Aš esu bendruomenėje. Kartu su ten
gyvenančiais žmonėmis padeda surasti kelią savęs ir Dievo link.
Būdama su jais jaučiasi esanti kartu su Jėzumi. Kiekvienoje naujoje
vietoje, atliekant tarnystę, yra iššūkis, bet sesuo teigia, kad
svarbiausia žinoti, jog Dievas žmogų ten siunčia ir ten jau laukia.
Ritos tėviškė Lileikėno kaimas Šilalės rajone,
netoli Pajūrio miestelio. Augo gausioje šeimoje. Joje buvo septyni
vaikai. Tėveliai buvo pamaldūs, to mokė ir vaikus. Šeima meldsdavosi
bendra malda, dalyvaudavo šv. Mišiose. Nors į artimiausią bažnytėlę
reikėjo keliauti apie tris kilometrus, vaikai kasdien lankydavo
Gegužines, Birželines, spalį Rožančines pamaldas, tėveliai kada
galėdavo. Mokykloje iš pamaldžių vaikų kartais pasišaipydavo. Tik
didelis užnugaris buvęs tėtis. Jis sakydavęs, jog savo vaikus kaip
norėsiąs, taip ir auklėsiąs. Vaikystėje Rita neturėjo jokio supratimo
apie vienuolinį gyvenimą, tik jos pašaukimą lydėjo vidinis balsas.
Atsiliepiant į Dievo kvietimą, buvo labai svarbūs du žmonės: tėtis,
kuris meldėsi ir norėjo, kad sūnus taptų kunigu ar dukra vienuole,
ir Pajūrio parapijoje dirbusi vargonininke ses. Elena (vienuolinė
jos tarnystė tada buvo slapta). Tarp Ritos ir jos užsimezgė artimas
dvasinis ryšys. Susitikimas su Jėzumi įvyko labai anksti, Ritai
tebuvo 12 metų. Pajūrio parapijos klebonas labai bendravo su jaunimu.
Po vieno tokio susitikimo jis buvo iškeltas į kitą parapiją. Jam
išvykus, toje vietoje, kur stovėjo automobilis, Rita pamatė iškritusius
komunikantus. Apie tai pasakė tėčiui. Jis pagarbiai viską surinko
į nosinę ir parsinešė namo. Mergaitei tėtis leido juos pasilikti
savo kambaryje. Ten ji nuoširdžiai meldėsi, po to Jėzui pasakojo,
pasakojo ir... užmigo. Ryte dar meldėsi. Suvokė, kad kasdien nori
būti su Jėzumi. Nors, kaip vėliau sužinojo iš kunigo, komunikantai
buvo nekonsekruoti, bet ji Kristaus artumą išgyveno labai stipriai
ir gyvai. Į vienuolyną įstojo dar neturėdama 16 metų, be tėvų žinios.
Padėjo ta pati vargonininkė ses. Elena. Tuo metu vienuolynai buvo
uždrausti ir Rita žinojusi tik apie tą, kuriame tarnavo ses. Elena,
Marijos tarnaičių kongregaciją. Baigusi vidurinę mokyklą, tėčiui
pasakiusi, jog einanti pas Jėzų ir su juo gyvensianti. Tėtis apsidžiaugė,
palaimino. Mama norėjo dukrai šeimyninio gyvenimo ir atsakė patarle:
Kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Ses. Rita už mamą labai meldėsi
ir ji, žinodama, jog dukra laiminga, tuo džiaugiasi.
Ses. Rita, stovėdama Eucharistinio Jėzaus akivaizdoje,
visada kalbasi su juo ir dėkoja už pašaukimą. Ji visus ragina kalbėtis
su Kristumi, nes Jam kiekvienas žmogus yra svarbus.
Eugenijos Sidaravičiūtės nuotraukos
© 2015 XXI amžius
|
