Pro Deo
et Patria

Atmintis

Sukaktys

Šią vasarą  minėjome kelių vienuolių sukaktis

Garsusis kapucinas

Tėvas Stanislovas Paberžėje 1973 metais

Birželio 23 dieną sukako 10 metų, kai Kaune mirė kun. Algirdas Mykolas DOBROVOLSKIS – vienuolis kapucinas tėvas Stanislovas OFM Cap. (1918 09 29 – 1944 03 25 – 2005 06 23). Jis gimė 1918 09 29 Radviliškyje, mokėsi gimtajame mieste, vėliau – Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1936 Plungėje įstojo į kapucinų vienuoliją ir gavo Stanislovo vardą. Noviciatą atliko Plungės ir Šiaulių kapucinų vienuolynuose. 1941 davė amžinuosius įžadus, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kauno Arkikatedroje 1944 03 25 įšventintas kunigu. Po šventimų vedė misijas daugiausiai Žemaitijoje. 1948 09 11 Kauno Petrašiūnų vienuolyne saugumiečiai jį suėmė apkaltinę per pamokslus skleidus mintis prieš valdžią. Nuteistas 10 metų bausmę atliko anglių kasyklose, Intos ir Vorkutos lageriuose. 1956 išleistas, paskirtas Vertimų klebonu, tačiau po kelių mėnesių vėl grąžintas baigti atlikti bausmės dalį. Po metų sugrįžęs vėl klebonavo Vertimuose. 1957 08 26 paskirtas Juodeikių klebonu, 1960 05 05 paskirtas Žemaitkiemio altaristu, paskui Religijos kultų tarybos įgaliotinis atėmė iš jo kunigo registracijos pažymėjimą. 1961 08 18 paskirtas Ugionių ir Milašaičių, 1962 06 05 Butkiškės, 1966 03 07 – Paberžės klebonu. Dar aptarnavo Surviliškio, parapiją. Daug jėgų skyrė rinkdamas bažnytinio meno kūrinius ir nenaudojamus senovinius liturginius reikmenis, padėjo išsaugoti daug vertybių. Buvo žmonių mėgiamas dėl švelnaus būdo. Vėliau jam pavesta rūpintis Dotnuvos vienuolyno atstatymu, kartu aptarnaujant Šlapaberžės ir Gudžiūnų  parapijas. Tėvas Stanislovas buvo geras pamokslininkas, todėl jį mielai kviesdavo į įvairias Lietuvos vietas ne tik kalbėti tikintiesiems, bet ir vesti rekolekcijų kunigams. Jis stengėsi kuo geriau atlikti visas jam pavestas pareigas. Kai tapo per sunku, 2002 03 28 buvo vėl paskirtas Paberžės klebonu, ir šias pareigas ėjo iki mirties. Palaidotas Paberžės bažnyčios šventoriuje.

Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka

Sunkiomis sąlygomis dirbęs vyskupas

Arkivysk. Liudvikas Povilonis MIC

Rugpjūčio 9 dieną sukako 25 metai kai mirė marijonų vienuolis arkivysk. Liudvikas  POVILONIS MIC (1910 08 25–1934 06 29–1969 11 07–1990 08 09). Jis gimė 1910 08 26 Šilagalių k., Šimonių valsčiuje. 1928 įstojo į marijonų kongregaciją. Pirmuosius vienuolio įžadus padarė 1929 08 15, amžinuosius – 1932, taip pat per Žolinę. Mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje, nuo 1930 studijavo teologiją ir kanonų teisę VDU, gavo teologijos licenciato laipsnį. VU gavo matematiko diplomą. Kunigu įšventintas 1934 06 29. Dirbo Marijampolėje, 1931–1940 buvo „Šaltinėlio“ redaktorius, vadovavo marijonų spaustuvei, dėstė marijonų gimnazijoje. Atgavus Vilnių, ten ėjo mokytojo ir mokyklos direktoriaus pareigas. 1945 perkeltas į Panevėžį, dirbo Švč. Trejybės (marijonų) bažnyčios rektoriumi. Sovietų valdžiai išsklaidžius vienuolius marijonus, dirbo nuošalioje Rukų parapijoje Telšių vyskupijoje. 1954 paskirtas Klaipėdos klebonu, 1957–1960 pastatė naują Švč. Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčią. Sovietų valdžia neleido tikintiesiems naudotis šia bažnyčia, jos statytojams inkriminavo finansinius pažeidimus ir represavo, o bažnyčią pavertė valstybinės filharmonijos filialu. 1961 02 26 su kitais buvo suimtas, nuteistas 8 metų bausme priverčiamųjų darbų stovykloje. Kalintas Vilniaus kalėjime, 1964 paleistas. Buvo Vilniaus Nekalto Marijos Prasidėjimo bažnyčios vikaras, 1968-1969 – jos klebonas. 1969 11 07 nominuotas tituliniu Arkavikos vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo Petro Maželio augziliaru. Vyskupo konsekracijos dieną pasakė: „Žinau, kaip sunku parinkti vyskupą, kuris tiktų ir Vatikanui, ir pasaulietinei valdžiai. Parinko mane, todėl bandysiu pateisinti į mane dedamas viltis“. Ir stengėsi, darė ką tik galėjo, kad bent šiek tiek iškovotų laisvės Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, kad ji, nors ir labai sunkiomis sąlygomis galėtų vykdyti savo misiją – vesti žmones į išganymą. 1973 perkeltas į Kauną, paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinio administratoriaus Juozo Labuko koadjutoriumi. Pastarajam 1979 mirus, perėmė jo pareigas. 1982 pasirašė Romos Mišiolo lietuviškojo vertimo aprobatą. 1984 pakeltas arkivyskupu, ėjo Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų apaštalinių administratorių ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko pareigas. Vysk. L. Povilonis nemažais diplomatiniais gabumais prisidėjo prie Apaštalų Sosto pastangų, kad vyskupas Vincentas Sladkevičius po 24 metų tremties grįžtų į savąją vyskupiją, kad būtų paskirti Lietuvai trys nauji vyskupai: Antanas Vaičius (1982), Juozas Preikšas (1984), Vladislovas Michelevičius (1986); juos pats ir konsekravo. 1988 04 27 paties prašymu atleistas iš pareigų, gyveno Kaune. Palaidotas Marijampolės Bazilikos šventoriuje.

Lietuvis misionierius Indijoje

Kun. Donatas Slapšys SJ

Rugpjūčio 19 dieną sukako 5 metai, kai Indijoje, Ševgaono Nityja Sevos ligoninėje, Ahmednagaro valstijoje mirė beveik 60 metų šioje valstybėje misionieriavęs lietuvis jėzuitas kun. Donatas SLAPŠYS SJ  (1921 03 13 – 1947 07 27 – 2010 08 19). Jis gimė 1921 03 13 Šiauliuose, augo Kaune. Čia susipažino su jėzuitais, o iš „Misijų“ žurnalo – su misijomis. 1937 įstojo į Jėzaus Draugiją Pagryžuvyje, nuo 1941 studijavo filosofiją Berchmano kolegijoje Pulache, netoli Miuncheno. 1947 07 27 kardinolas Faulhaberis įšventino kunigu. Paskui tęsė studijas JAV, čia 1950 gavo auklybos magistro laipsnį. 1950 10 26 atvyko į Indiją, mokėsi maharati kalbos. Dirbo Ahmednagaro, Kopargaono, Godengaono, Maharastros apylinkėse, Samgamnero, Ševgaono, Kurduvadžio, Songaono misijų stotyse. Tokios misijos apima didelį plotą, kuriame gyvena apie 10 tūkst. katalikų ir būna 40 – 80 stotelių. Čia kas keli mėnesiai aukojamos šv. Mišios, teikiami kiti sakramentai. Remiamas JAV ir Australijos lietuvių, „Žvaigždės“ skaitytojų ir Maldos apaštalavimo narių, tėvas D. Slapšys pastatydino bažnyčių ir mokyklų su bendrabučiais. Buvo rūpestingas sielovadininkas, itin vertinamas dėl sistemingai vykdomos katechezės, kasdienio visų tikybų ligonių lankymo, kruopščiai tvarkomų dokumentų, tvarkingo raštinės darbo, steigiamų mokyklų ir neformalaus mokymo. Jis buvo gabus kalboms ir turėjo nepaprastą atmintį. Indijoje katalikai tėra mažytė mažuma, todėl tėvas Donatas taikiai sugyveno su budistais bei induistais. Svarbiausias misionieriaus užsiėmimas buvo lankyti žmones jų namuose, kalbėtis gatvėse, mokyklose, ligoninėse. Visur jį gerbė ir laukė jo palaimos. Kun. D. Slapšys SJ daug meldėsi ir brangino savo priklausymą Jėzaus Draugijai, su didžia meile visiems padėdavo. Lietuvoje lankėsi tik vieną kartą, bet visuomet domėjosi Tėvynės likimu. Palaidotas Ševgaono Šventosios Dvasios bažnyčios šventoriuje.

Romo BACEVIČIAUS nuotrauka

Pirmasis šių amžių kardinolas

Kardinolas Vincentas Sladkevičius MIC

Rugpjūčio 20 dieną sukako 95 metai, kai gimė marijonų vienuolis ir Šventosios Romos Bažnyčios kardinolas Vincentas SLADKEVIČIUS MIC (1920 08 20 – 1944 03 25 – 1957 12 25 – 1988 05 29 2000 05 28). Jis gimė 1920 08 20 Guronių k., Žaslių parapijoje. Buvo jauniausias vaikas šeimoje. Būdamas devynerių, neteko tėvo. Mokėsi Žaslių pradinėje mokykloje, Kaišiadorių gimnazijoje, paskui perėjo į katalikišką gimnaziją Kaišiadoryse. 1934 įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją. 1939 pradėjo mokytis Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1944 03 25 dieną. Vikaravo ir klebonavo Kietaviškėse, Merkinėje, Aukštadvaryje. Paskirtas Kaišiadorių gimnazijos kapelionu pareigas galėjo atlikti tik Kaišiadorių Katedros zakristijoje. Gresiant areštui pasitraukė iš Kaišiadorių, kurį laiką gyveno Čiobiškio parapijoje, vėliau Nedzingėje. Galiausiai buvo paskirtas Šešuolių parapijos klebonu. 1948 paskirtas Kuktiškių parapijos klebonu, po mėnesio perkeltas į Inturkę klebonavo iki 1952. Tada tapo Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos prefektu ir dvasios tėvu. 1956 Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis suteikė jam garbės kanauninko titulą. 1957 11 14 popiežiaus Pijaus XII nominuotas tituliniu Aboros vyskupu ir paskirtas Kaišiadorių vyskupo sosto augziliaru sedi datus. Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis konsekravo V. Sladkevičių vyskupu 1957 12 25 Birštono klebonijoje. Vyskupo pareigų sovietų valdžia eiti neleido. 1959 ištremtas į Nemunėlio Radviliškį (Biržų r.), ten išgyveno iki 1976. 1975 davė amžinuosius įžadus marijonų kongregacijoje. 1976 –1982 civilinės valdžios perkeltas gyveno Pabiržėje. 1982 06 15 vysk. V. Sladkevičius galiausiai tapo Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. Į Kaišiadorių Katedrą iškilmingai įžengė 1982 08 06. 1988–1993 buvo Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas. 1988 05 29 popiežiaus Jono Pauliaus II pakeltas kardinolu. Tai buvo pirmasis lietuvis kardinolas po kelių šimtmečių pertraukos. 1989 02 07 paskirtas Kauno arkivyskupu. Laikydamasis bažnytinės teisės nuostatų, atsistatydino iš Kauno arkivyskupo pareigų ir nuo to laiko gyveno Kaune kaip emeritas. Palaidotas Kauno Arkikatedroje Bazilikoje.

Pagal 1991, 2001, 2006 ir 2011 metų
„Katalikų kalendorių žinyną“

© 2015 „XXI amžius“