Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. spalio 9 d., Nr. 19 (238)


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Pro Deo
et Patria


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


Pažintis

Sesei Almai nuotykis su Viešpačiu yra įdomus

Irena Petraitienė

Dieviškosios Jėzaus Širdies
pranciškonių seserų kongregacijos
generalinė vyresnioji (centre)
ses. Alma Vabuolaitė

Kauno pranciškonės. Trečioji
iš dešinės – ses. Alma Vabuolaitė

Vienuolijos įkūrėja motina Augustina
(ses. Ona Galdikaitė, 1898–1990)

Žaliakalnio vaikų dienos
centro auklėtiniai, kuriuos
globoja seserys pranciškonės

Minint Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregacijos (FDCJ) – Congregatio Sororum Franciscanarum a Divino Corde Jesu – įkūrimo Lietuvoje 85-ąsias metines, arčiau susipažinau su generaline jos vyresniąja teol. lic. ses. Romualda Alma Vabuolaite.

Šlavantuose

,,Ne tau, ne tau, žemele miela, širdis karštoji sukurta. Ne tau pavergti mano sielą, ne tau, ne tau ji paskirta“, – per Šlavantų parapijos Stankūnų kaimo pievą žingsniuodama deklamuoja dešimtmetė, už suvešėjusius rugius mažesnė mergaitė… Toks vaizdas iškilo, ses. Almai pasakojant: ,,Ruošdamasi Pirmajai Komunijai gavau maldynėlį, kurio įžangoje buvo tas eilėraštukas, jį kartodama svajojau, kad noriu gyventi tik Dievui“. Pirmoji tikėjimo kelionės stotelė buvo gimtieji namai – gilus mamos ir tėčio asmeninis ryšys su Dievu, ypač viena, jaunystėje apie vienuolinį gyvenimą svajojusi teta, kurios atsivežtines religines knygas tvarkingai į mokyklinius sąsiuvinius sukonspektavusi Almutė analizuodavo kiekvieną, jos širdį palietusią eilutę.

Rytais trys kilometrai į mokyklą, vakarais – trys miško taku į bažnyčią. Tokia buvo moksleivės Vabuolaitės dienotavarkė. Įsiminė 1974 metų diena, kai į Šlavantų parapiją klebonu buvo paskirtas kun. Juozas Zdebskis: nors bažnyčia buvo apytuštė, bet jis vis tiek sakė ilgą, turiningą pamokslą. Tik pirmų jo pamaldų metu retas kuris suolas buvo užimtas. Vėliau bažnyčia per šv. Mišias būdavo sausakimša. Rinkdavosi būriai jaunimo. Ten buvusi vos dvylikos sulaukusi adoruotoja Almutė tapo uolia klebono kun. J. Zdebskio pagalbininke, jai su kitomis parapijos mergaitėmis tekdavo mažesniąsias adoracijai parengti, procesijose dalyvaujančių vaikų rūbelius sutvarkyti. ,,Per atlaidus kaimiškoje Šlavantų parapijoje dalyvaudavo apie 100 vaikų, – atsimena ses. Alma. – Ir visi būdavo papuošti tėvelio Zdebskio parūpintais bažnytiniais rūbeliais: spalvotos suknelės, kamžytės, tautiniais motyvais puoštos uniformėlės. Pas tėvelį Zdebskį tarnavusi sesuo Linutė mums buvo kaip mokytoja ir kaip mama, patardavo, pakoreguodavo. Į Šlavantus atvažiuodavo seserys eucharistietės, Šv. Šeimos pranciškonės. Tuo metu pavadinimų nežinojau, tik paskui supratau, kad tai – skirtingos šeimos. Tikėjimui augti daug davė pogrindiniai, vienuolių rengti susitikimai. Buvau dvylikos su trupučiu, bet pasitikėjo, pakvietė. Rekolekcijos jaunimui vykdavo prie ežero…“

Ir tada, kai Vabuolų šeima persikėlė į Lazdijus, Almutė sekmadieniais važiuodavo į Šlavantus: „Manęs užteko abiem parapijoms. Istoriją mėgusiam Lazdijų klebonui kun. Strimaičiui buvo nesuprantamas tėvelio Zdebskio veikimas. Kartą net mamą subarė: ,, Kam tu ją leidi į Šlavantus. Ar nežinai, kad jis kakta sieną nori pramušti. Daužo, daužo – nepramuš…“ Tačiau kun. J. Zdebskis „pramušdavo“, darydavo įtaką ir jaunam žmogui, kalbėdamas apie labai svarbius dalykus. Natūralu, jog ankstyvoje jaunystėje kildavo įvairių, netgi tikėjimo abejonių. „Atsimenu, jis išklausė, paskui sako: ,,Ai, žinai, pavasaris, vieni vienaip kvailioja, kiti kitaip“. Man buvo ženklas, kad viskas normalu, kad neturiu dėl to daryti tragedijos. Tas pokalbis nuėmė didžiulę įtampą. Buvo artimas ryšys, manimi pasitikėdavo, nors aš, vaikas, nelabai galėjau tai pripažinti. Svarbiausia, pasitikėjo, kad galiu apsispręsti…“ – prisimena ses. Alma.

Lazdijų vidurinėje mokykloje už tai, kad nestojo į komjaunimą, kad prisipažino esanti tikinti, labai gerai besimokančios Almos Vabuolaitės elgesys devintoje klasėje buvo įvertintas tik patenkinamai. Tačiau prabudusio pašaukimo tai nemažino, o gal jį net augino. 1981-ųjų gegužę, prieš abitūros egzaminus ir Šlavantuose vyksiančius Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidus, Alma iš Lazdijų čia atvažiavo seserims vienuolėms į talką. Tądien į Šlavantus iš Pabiržės buvo atvykęs ir vyskupas tremtinys Vincentas Sladkevičius. Koks svarbus būtų ganytojo palaiminimas… Kun. J. Zdebskis brangų svečią kažkur išsivežė, žybtelėjusį norą tarsi prigesino. Bet per pačią ruošą bažnyčioje, kaip atsimena ses. Alma, staiga atbėgo kažkuri sesė ir riktelėjo: ,,Sugrįžo!“ „Išbėgau į kiemą, atsiklaupiau prie mašinos durelių, ir vyskupas Sladkevičius palaimino“, – sakė ses. Alma.

Su motina Augustina susitikus

Dešiniajame Nemuno krante, pačiuose Kauno vakaruose prigludę Lampėdžiai – iš Dzūkijos atvykusios Almos Vabuolaitės vienuolinio gyvenimo pradžia. Pušų, pavasariais žydinčių alyvų, suvešėjusių žalumynų apsuptame name buvo slapta įsikūrusi Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregacijos bendruomenė. Čia 1981 metų rugpjūtį atvykusias keturias novicijas vienuolinio gyvenimo keliu vedė magistra ses. Benjamina Bartulytė. Pirmaisiais metais į Kauno medicines instututo farmacijos fakultetą neįstojusi Alma paskui net apsidžiaugė, nes, ką tik palikus mokyklinį suolą, suderinti intensyvias studijas vienuolyne ir institute būtų buvę sunku. Antraisiais metais – kas kita: rytais – Medicinos institutas, pavakare – tikėjimo aukštoji mokykla, kurioje pamokas vedė ir kongregacijos steigėja motina Augustina – ses. Ona Galdikaitė (1898–1990).

Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius MIC, nuo jaunystės tretininkas ir didelis šv. Pranciškaus Asyžiečio mylėtojas, buvo tos nuomonės, kad Lietuvai būtinai reikia šv. Pranciškaus dvasios seselių vienuolių. To troško ir Onutė, per įvilktuves gavusi sesers Augustinos vardą. 1926 metais vyskupas Pr. Karevičius, grįždamas iš Romos, užsuko į Nonenverto vienuolyną ir savo dukterėčiai Galdikaitei įrodinėjo vienuolijos įkūrimo svarbą.

1930 m. balandžio 11 d., kai per Švč. Marijos, Sopulingosios Motinos, šventę ses. Augustina ir ses. Leandra davė amžinuosius įžadus, o kelios merginos buvo apvilktos abitais, laikoma kongregacijos įkūrimo diena. Po metų, 1931 m. balandžio 15 d., vienuolija gavo Romos pripažinimą – kanoniškojo steigimo dokumentą. Oficialus vienuolijos pavadinimas – Congregatio Sororum Franciscanarum a Divino Corde Jesu – Dieviškosios Jėzaus Širdies seserys pranciškonės. Patvirtinta ir kongregacijos konstitucija.

1936 m. spalio 4 d. arkivyskupas Pr. Karevičius MIC Kaune, Žemaičių gatvėje pastatytame vienuolijos name, pašventino erdvią koplyčią su kupolu per du aukštus ir choro patalpą ir ta proga ses. Augustinai (dukterėčiai Onai Galdikaitei) padovanojo Naująjį Testamentą su asmenine dedikacija. Vienuolyne įsteigiamas studenčių bendrabutis, pirmieji Kaune uždarų rekolekcijų namai, pagal Marijos Montessori metodą veikia vaikų darželis – vienas iš pirmųjų tokių darželių Lietuvoje. Steigėja svajojo ir apie montesorišką pradinę mokyklą.

Vynmedžio Šakelės slapyvardžiu motinos Augustinos kūriniai buvo spausdinami žurnaluose „Šv. Pranciškaus Varpelis“, „Lurdas“, „Žvaigždė“, „Moteris“. Eilėraštis ,,Ne tau, ne tau, žemele miela…“ buvo sukurtas 1922 metais prieš išvykstant į pranciškonių vienuolyną Nonenverte, ištariant pasišventimo Aukščiausiojo tarnybai, trumpalaikių žemės džiaugsmų atsižadėjimo žodžius: „Vien Jo beieško mano siela, be Jo – vien ilgisi širdis.“ „Kai sužinojau, kieno tas vaikystėje išmoktas ir dažnai kartojamas eilėraštis, tam tikra prasme buvo geras šokas ir patvirtinimas, kad pataikiau ten, kur turėjau būti“, – kalbėjo ses. Alma, pasakodama apie susitikimą su motina Augustina, kurią sesės dėl garbaus jos amžiaus vadindavo Močiute.

Šešerius metus kalėjusi Abezės, Intos lageriuose, 1956 metais sugrįžusi į tėvynę, okupacijos sąlygomis ir toliau rūpinosi, kad jos įsteigtos vienuolijos seserys ir katakombinėmis sąlygomis galėtų gyventi bendruomenėje, šviestis, dalyvauti rekolekcijose. Pati vesdavo joms pamokas, kiekviena proga liudydavo savo dvasines patirtis, skaitydama pamėgtą Evangeliją pagal Joną, su kuria nesiskyrė net būdama lageryje – iš ten parsivežė siūlų kamuolėliuose slėptų Evangelijos lapelių. Apie Lampėdžiuose motinos Augustinos vestą konferenciją ses. Alma kalbėjo: „Galvojau, kaip gražu, bet mano vidaus jos mintys tada dar nepasiekė… Antraisiais noviciato metais, studijuojant farmaciją, motina Augustina man sakydavo: „Kur tu įlindai, pedagogiką geriau studijuotum, o ne farmaciją“. Paskui, kai viską permąsčiau, tai iš tikrųjų: jei nebūtų buvę tarybinės santvarkos, tai ir būčiau dariusi, nes pirmoji mano vaikystės svajonė buvo būti mokytoja, bet žinojau, kad vien dėl savo religinių įsitikinimų negalėsiu… Buvo kilęs noras būti vaikų gydytoja, bet irgi supratau, kad su savo pažiūromis į gydomąjį fakultetą įstoti nelabai turiu šansų. Todėl pagal to meto galimybes nusprendžiau rinktis tai, kas prieinama – farmaciją. Taigi motina Augustina buvo teisi, labai gerai mane įžvelgė, atspėjo mano profesinį pašaukimą“.

Iš Joniškio į Romą

„Baigei du institutus“, – 1987-aisiais juokavo sesės pranciškonės, sveikindamos ses. Almą jos amžinųjų įžadų ir farmacininkės specialybės diplomo gavimo proga. Šiluma užliejo, sužinojus paskyrimo vietą: Joniškis. Tame pačiame rajone yra Skaistgirys, kur klebonauja kun. Leonardas Jagminas SJ, Lampėdžiuose vienuolėms dažnai vesdavęs rekolekcijas. Prieš amžinuosius įžadus ses. Alma šešias dienas atliko t. Leonardo vestas rekolekcijas, vienuolyno koplyčioje, jam dalyvaujant, įžadus davė. Prisiminusi pirmuosius susitikimus su tėvu Jagminu, ses. Alma pasakojo: „Kai jis konferencijose pradėjo kalbėti apie Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę, tapo labai artimas. Iš tiesų mano pašaukimui didelę įtaką turėjo jos autobiografinė knyga „Vienos sielos istorija“. Kelias į vienuolystę prasidėjo nuo pažinties su Mažaja Teresėle, perskaičius jos knygą. Dešimtoje klasėje skaitydavau, mąstydavau. Mano vienuolinio gyvenimo pagrindai buvo ten, toje knygoje. Didžiausią įtaką padarė ši karmelitė, o ne šv. Pranciškus – jį tik vėliau pažinau. Kai su šv. Pranciškumi susipažinau, tapo savas paprastumu, meile Dievui, žmogui, visu supratimu, net radikalumu. Supratau, kad jis yra savas“.

Žagarė, antras Joniškio rajone esantis miestas, buvo Vilniaus vyskupo Julijono Steponavičiaus tremties vieta. Gavusi vieno vyskupo tremtinio – V. Sladkevičiaus – palaiminimą, ses. Alma džiaugdavosi kiekviena proga, galėdama aplankyti kitą, tarp tikinčiųjų didelį autoritetą pelniusį ganytoją – J. Steponavičių. Išaušus Atgimimo pavasariui, klebono pakalbinta Joniškio vaistininkė pradėjo dviejose miesto mokyklose pradinukams ir 5–8 klasių mokiniams dėstyti tikybą: ,,Man tai daug kainavo, daug meldžiausi, bet ryžausi. Klebonas buvo pedagogiką studijavęs, todėl padėjo žengti pirmuosius žingsnius. Aš jam dėkinga už pedagogiškumą ir jautrumą“.

Prabėgus keleriems metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, ses. Almai Vabuolaitei atsirado galimybė studijuoti Romoje. Saleziečių universitete pažintis su įvairių vienuolijų atstovais, susitikimas su Afrikos, Lotynų Amerikos, Naujosios Zelandijos, Japonijos, Rytų Europos kraštų kultūrų atstovais, tarp kurių buvo ir nemažai pasauliečių, buvo nauja, praturtinanti patirtis arba, pasak ses. Almos, dovana, kurią ji natūraliai priėmė.

Šiaurės Italijoje, Basano del Grapa miestelyje, pagal šv. Ignaco Lojolos dvasines pratybas vykusios 30 dienų rekolekcijos buvo tai, nuo ko prasidėjo visai kitoks gyvenimas, tada ses. Almos viduje kažkas labai stipriai pasikeitė. „Aš ten susitikau su Dievu, pajutau, koks Jis yra, ir su savimi, supratau, kokia esu Jo akivaizdoje. Ir tai mane išlaisvino… Būdavo dukart per dieną pusvalandis skiriamas įvadui į meditaciją, pusvalandis taisyklių aiškinimui, o visas kitas laikas – asmeninė malda. Pasirenki vietą ir jau nesiblaškai. Senas sodas, labai gražus kiemas ar kuri kita rami vieta, kur su Šventojo Rašto tekstu galėdavai būti Dievo akivaizdoje ir pajusti, kas tavyje vyksta. Kad suprastum, kas antrą dieną būdavo keliolikos minučių pokalbis su palydėtoju.

Ten buvo nuostabūs, visam gyvenimui gilų įspūdį palikę dvasininkai, – prisimena ses. Alma. – Rekolekcijose Šventąjį Raštą skaitydama italų kalba, pradėjau itališkai melstis, mąstyti. Su palydėtoju taip pat kalbėjausi itališkai. Ten pajutau, kad italų kalba daugiau priartėjo, tapo sava. Tėvai jėzuitai juokavo, jog, kad pradėtum gerai itališkai kalbėti, reikėjo 30 dienų patylėti. Ką gavau iš pratybų? Vidinės laisvės pajautimą. Išsivadavau iš nepagrįstų baimių, liko stipresnis, autentiškesnis ryšys su Dievu. Nepagrįstos baimės, nepilnavertiškumas tarsi savaime nusitrynė. Tikėjimas nuo proto lygmens nusileidžia į širdį, per vadinamą vaizduotės kontempliaciją. Per tai daug dalykų iš pasąmonės, vidinio pasaulio pasikeičia, tas keitimasis vyksta iki šiol, vis kas nors atsiranda, nes ten – klodų klodai“.

Kaunas: gailestingumo versmėje

1996-aisiais į Lietuvą sugrįžusi jau licianciatė ses. Alma Vabuolaitė pateko į patį pašvęstųjų gyvenimo sūkurį: dalyvavo tarpkongregacinio ugdymo procese, skaitė paskaitas novicijų kursuose, VDU Katalikų teologijos fakultete dėstė pastoracinę psichologiją. Keleri metai prabėgo nunciatūroje. Prisiminusi tą laikotarpį, sakė: „Jei ne tos Ignaciškos pratybos, tai nežinau, ar būčiau išdrįsusi eiti į nunciatūrą“.

Dabar be tiesioginio referentės darbo Kauno arkivyskupijos kurijoje, be atsakingų vienuolijos generalinės vyresniosios pareigų, yra vidinio išgydymo tarnystė, dalyvaujant sielovados bendruomenėje „Gailestingumo versmė“, kur ypač reikalingos Romoje įgytos pastoracinės psichologijos žinios ir Ignaciškojo dvasingumo rekolekcijų patirtis: „Ėjimas kartu ir su kitų pagalba – nelengvas dalykas. Dievas taip sukūręs žmogų, kad jam reikia kitų palaikymo ir palydėjimo. Bažnyčia – mistinis Kristaus kūnas, buvimas kartu – duoda vaisių. Kai įsileidžiame Dievą, daug dalykų keičiasi. Tai stipriai pajutau per savo patirtį, nes visą laiką buvau „iš tokios šeimos“, iš tėčio pusės – partizanai, iš mamos – tremtiniai. Sovietinės tikrovės požiūriu, tam tikra prasme nusikaltėlių šeima. Tai buvo palikę labai stiprų antspaudą – tu esi kalta… Per tas programas pajutau, kad many kažkas išlaisvėjo, kai atnešiau į Dievo akivaizdą šeimos patirtį. Nors nejaučiu pykčio, bet kaltės jausmas liudija, kad aš kaltinu kitą, turiu atleisti tai valdžiai ir visiems tiems, kurie gal be piktos valios pridėdavo: „Iš tokios šeimos“. Supratau, kad turiu nešti į Viešpaties akivaizdą ir kartu su Juo atleisti visiems žmonėms. Tai irgi buvo nauja atleidimo patirtis, nors tiesiogiai su tuo nesusijusi, bet per mano tėvus jų išgyventas skausmas gyveno ir manyje. Ir dabar žaviuosi močiute, tėčio mama, kuri, pokario metais netekusi vyro, į partizanus išėjusių kelių sūnų, praradusi sveikatą, išliko džiugi, šviesi, daug gėrio nešanti... Kai skaitau apie Baikalo ežerą, jo pakrantes, man atrodo, kad būčiau ten buvusi. Ten, tremtyje, mano mamytės vaikystė, jaunystė prabėgo“.

Mintys apie pašaukimą

Kaune, Žemaičių gatvėje, atgauto pranciškonių vienuolyno koplyčioje, yra motinos Augustinos išsaugotas prieškario metais sukurtas Dieviškosios Jėzaus Širdies paveikslas. Čia šeštadieniais kalbamas pranciškoniškasis Švč. Mergelės Marijos džiaugsmų arba skausmų vainikėlis. Čia pat esančioje vienuolyno salėje dažnai bendraujama su pranciškoniškuoju jaunimu, šeimomis, pranciškonių ugdomais Žaliakalnio vaikų dienos centro auklėtiniais, vyksta susitikimai, dalijamasi dvasinio augimo patirtimi. Žodį taria ir generalinė vyresnioji ses. Alma Vabuolaitė: „...Pašaukimo kelionėje pats pirmasis žingsnis – pradėti klausti, kas su manimi vyksta, ką tai reiškia, ką tu, Viešpatie, nori per tai pasakyti. Dievas kalba labai paprastai. Prisiminkime pirmųjų mokinių pašaukimą Evangelijose. Jis neina ieškoti mokinių į šventyklą, kur paprastai renkasi pamaldūs žmonės, bet vaikšto Galilėjos ežero pakrante. Jėzus pradeda savo misiją nuo žmonių, kurie buvo neaukšto statuso. Išsirinkdamas pirmuosius mokinius ir būsimus apaštalus, Jis nesikreipė į žinovus, bet į paprastus ir nuolankius asmenis. Jėzus pakviečia žvejus, dirbančius ant ežero kranto. Dažnai ir pas mus Jis ateina nebūtinai tada, kai meldžiamės, ir kalba nebūtinai tada, kai meldžiamės. Ir tada, bet ne tik. Jis mums kalba per gyvenimo įvykius, įvairius susitikimus, per nesėkmes, sunkumus, paprastą kasdienybę, ten, kur esame. Viešpats ateina visur kaip pas pirmuosius mokinius. Mes dažnai galvojame, kad Viešpats kviečia kažką daryti, bet dažnai kviečia mus tiesiog būti su Juo. Šiandienis pasaulis šį dalyką pamiršta, nes viską vertiname pagal darbus. Net ir Bažnyčioje – kiek nuveikė, kiek suapaštalavo. Buvimas atrodo beprasmis, bet iš jo kyla veikimas. Tik tada veikimas turi savo svorį. Tik tuomet galime atrasti savąjį Aš. ...Susitikimas su Viešpačiu dažnai yra plaukimas prieš srovę. Viešpats kartais pareikalauja daug, bet to, kas mums naudinga. Dažnai susitikę su Viešpačiu pajuntame, kad reikia kažkam atleisti, o tai nepatinka, norisi ieškoti teisybės. Kartais už teisingumo slepiamės nuo Dievo, nes Dievas nėra vien teisingas, Jis yra Meilė ir Gailestingumas. O kai meilė yra teisinga, ji moka ir atleisti, ne vien bausti. Labai svarbu klausyti Viešpaties ir žengti pirmuosius žingsnius nelaukiant, kol taps 100 procentų aišku dėl pašaukimo. Mūsų pašaukimo išgryninimas vyksta palengva. Man labai patinka šv. Pranciškaus Asyžiečio pašaukimo kelionė. Būdamas turtingas, jis turėjo įvairių planų, svajojo tapti riteriu. Kariaudamas pilietiniame kare tarp Asyžiaus ir Perudžos pateko į nelaisvę. Ten tyloje Viešpats jo paklausė: „Pranciškau, kam geriau tarnauti – tarnui ar valdovui?“ Žinoma, kad norisi tarnauti valdovui. Tad Pranciškus ėmė mąstyti apie savo pašaukimą, ieškoti nuošalių vietų maldai tyloje. Ir kartą melsdamasis apgriuvusioje bažnytėlėje prie San Damiano kryžiaus Pranciškus išgirdo Viešpaties žodžius: „Eik ir atstatyk mano namus, kurie, kaip matai, griūva“. Jis ėmėsi uoliai įgyvendinti Dievo paliepimą taip, kaip tuo metu suprato: rinko akmenis ir mūrijo bažnytėlių sienas. Ir tik vėliau Pranciškus suvokė, kad Viešpats kvietė jį atstatyti ne mūrą, o žmonių širdžių šventoves. Tada jis pradėjo keliauti po miestelius bei kaimus ir pamokslauti. Gali būti, jog suklysite rinkdamiesi pašaukimą, bet nebijokime suklysti. Kartais mums reikia iš arčiau prisiliesti prie vienuolinio pašaukimo ar net kunigystės, pastudijuoti seminarijoje, kad atrastume save. Bendraujant su seserimis ir ruošiantis įžadams galima atrasti, kad tai – ne tas kelias. Net ir tai yra gerai. Jeigu kažkas traukia į pašvęstąjį gyvenimą, ženkite žingsnius, atraskite žmonių, su kuriais galėtumėte apie tai pasikalbėti. Būna, kad mes ir pašaukimą interpretuojame pagal savo vaizdinius, todėl reikia su kažkuo kalbėtis, dalintis išgyvenimais su žmogumi, kuris jau perėjęs tą kelionę ir turi patirties. Jeigu leisitės į asmeninį ryšį su Viešpačiu, galiu pažadėti, nuotykių netrūks iki gyvenimo pabaigos. Galiu liudyti, kad per 30 gyvenimo vienuolyne metų nuotykių iki šiol netrūksta, nesvarbu, kur būsite – šeimoje ar vienuolyne. Vis dar gajus stereotipas, kad pašvęstąjį gyvenimą pasirenka žmonės, kuriems nepasisekė gyvenime. Sesėms, būna, sako: „Ar jūs tėvų neturite, kokia nelaimė jums atsitiko, kad atėjote į vienuolyną?“ Kartą Vilniuje, kai buvau jauna, vienas vaikinas priėjęs man pradėjo aiškinti, kad aš jauna, graži, jog man gyvenimas prieš akis. „Aš žinau, – atsakiau, – žinau, kad esu jauna ir pakankamai graži ir man gyvenimas prieš akis. Bet kam tu man tai kartoji?“ Jis truputį sutrikęs paklausė: „Jeigu žinai, tai kodėl tu tame vienuolyne sėdi?“ Atsakiau: „Tai – mano pašaukimas, ir aš jame laiminga...“ Jis apsisuko ir nuėjo. Galiu ir dabar, po 30 metų, liudyti, kad iki šiol jaučiuosi laiminga. Ne visada viskas gražu, būna ir sunkumų, bet žinau, jog tai yra mano kelias, nuotykis su Viešpačiu, ir tai yra įdomu. Aš supratau, kad man nepatiktų ramus gyvenimas, kur nieko naujo neįvyksta. O su Viešpačiu man įvyksta labai daug naujo... Pašaukimas yra kiekvienos dienos apsisprendimas. Aš negavau pašaukimo prieš trisdešimt metų – aš jį gaunu kasdien ir mokausi juo gyventi. Jeigu to nedarau, galiu imti galvoti, kad gal kitas pašaukimas būtų geresnis“.

Nuotraukos iš Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių internetinės svetainės

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija