Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Laisvės premija – ses. Nijolei Sadūnaitei

Laisvės premijų komisijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis su Laisvės premijos laureate vienuole ses. Nijole Felicija Sadūnaite

Angelė ir Romas Nelsiai su s. Nijole Sadūnaite pas JAV prezidentą Ronaldą Reiganą 1990 metais

Sausio 13 dieną, minint 27-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines, laisvės gynėjai, politinei kalinei, vienuolei Nijolei Felicijai Sadūnaitei įteikta Laisvės premija. Premijos laureatę, jos ryžtą kovoti už laisvę ir tiesą apibūdino Seimo narė, Laisvės premijų komisijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. (Šios kalbos mintis spausdiname atskirai.) Priėmusi laisvės statulėlę N. Sadūnaitė į susirinkusius prabilo apie šių dienų Lietuvos laisvės skaudulius, o konkrečiau – apie vieną iš jų, tapusį simboliniu visų Lietuvos valdžios ir Tautos galių ir negalių išraiška, – Valstybės smurtą prieš Garliavos mergaitę Deimantę Kedytę ir jos gynėjus. Gavusi apdovanojimą N. Sadūnaitė prabilo: „Buvau tiesos pusėje slogiais okupacijos metais ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo kovoju už laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės“. Iš tribūnos N. Sadūnaitė priminė ir daug dėmesio sulaukusią vadinamąją Kauno pedofilijos bylą, nes yra tvirtai įsitikinusi, kad valstybė veikė prieš mažametės Deimantės Kedytės interesus, kai 2012 metais prievarta atėmė ją iš tėvo giminaičių namų Garliavoje ir perdavė motinai, o paskiau paslėpė amžinai. Laisvės premijos laureatė prašė valstybės vadovų iki Vasario 16-osios pasakyti, kur yra mergaitė ar jos kapas, nes ji negalėsianti ramiai švęsti valstybės šimtmečio.

N. Sadūnaitė reikalavo Seimo salėje susirinkusių valstybės vadovų pasakyti, ar šiuo metu mergaitė yra dar gyva. Pasibaigus Laisvės premijos skyrimo iškilmėms, praeidama pro N. Sadūnaitę prezidentė Dalia Grybauskaitė pasilenkė prie laisvės kovotojos ir kažką pasakiusi jai išėjo iš Seimo salės… Tuomet N. Sadūnaitė vėl priėjo prie mikrofono ir pasakė, kad Prezidentė prisipažino nežinanti ir niekada nežinojusi, kur yra Deimantė. N. Sadūnaitė dar spėjo retoriškai paklausti: „Kas žino?..“ ir tuomet Seimo operatoriai skubiai išjungė garsą… (2017 metų Laisvės premijos laureatės Nijolės Felicijos Sadūnaitės kalba)

Nijolė Sadūnaitė gimė mokslininko agronomo Jono Sadūno ir agronomės Veronikos Rimkutės-Sadūnienės šeimoje. 1938 m. spalio 2 d. Dotnuvos bažnyčioje ji buvo pakrikštyta Felicijos Nijolės vardais. Tėvams slapstantis nuo persekiojimo ir tremties, ji augo Telšiuose, globojama vyskupo Vincento Borisevičiaus, o nuo 1945 metų rudens – Anykščiuose. 1945–1955 metais mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje ir, pasirinkusi vienuolės gyvenimo kelią, įstojo į Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną. Pirmuosius įžadus ses. N. Sadūnaitė 1956 metais davė Telšiuose, ten dirbo Telšių katedros gėlininke, paskui persikėlė į Vilnių, gyveno Jeruzalėje pas vienuolijos seseris ir dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke. Amžinuosius įžadus vienuolė davė 1963 metais Anykščiuose. Baigusi medicinos seserų kursus ses. N. Sadūnaitė dirbo įvairius darbus: skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius, vėliau – iš tremties į Svėdasus grįžusį kun. Petrą Raudą, šiame miestelyje katechizavo vaikus.

Į sovietų saugumo akiratį N. Sadūnaitė pateko 1970 metais, kai ėmėsi užstoti valdžios persekiojamus kunigus. 1971 metais ses. N. Sadūnaitė slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje, kurį pasirašė daugiau kaip 17 tūkst. tikinčiųjų iš visos Lietuvos. Iš tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo tikintieji reikalavo suteikti sąžinės laisvę žmonėms ir baigti represijas prieš kunigus. Ses. N. Sadūnaitės dėka šis dokumentas tapo žinomas visame pasaulyje.

1974 metais ses. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti bei platinti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ – garsiausią sovietmečiu leistą nelegalų pogrindžio žurnalą. Dalį leidinio numerių pati išspausdino rašomąja mašinėle. Užklupta spausdinanti 11-ąjį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numerį, ji 1974 m. rugpjūčio 27 d. buvo areštuota ir nuteista laisvės atėmimu šešeriems metams – trejiems sunkiųjų darbų ir trejiems metams ištrėmimo. 1975–1980 metais N. Sadūnaitė kalėjo Mordovijoje griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, trejus metus praleido tremtyje Sibire.

1980 m. liepos 9 d. grįžusi į Lietuvą, ses. N. Sadūnaitė dirbo Paberžės (Kėdainių r.) bažnyčios valytoja ir toliau dalyvavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyboje: rinkdavo žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redaguodavo, daugindavo, gabendavo leidinį į Maskvą. Iš ten „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ pasiekdavo Vakarus. Nuo 1982 metų ji nelegaliai gyveno Lietuvoje ir Rusijoje, nuolat slapstėsi, 1987 ir 1988 metais buvo saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama.

Sovietų režimas jos neįbaugino – 1987 m. rugpjūčio 23 d. kartu su Antanu Terlecku, Petru Cidziku, Robertu Grigu ir kitais disidentais surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje paminėti Ribentropo ir Molotovo paktą – šiame pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge pasakė įsimenančią kalbą pries okupaciją. Po jo buvo KGB tardoma bei persekiojama. Ses. N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo ir kituose Atgimimo įvykiuose. 1988 metais kartu su bendražygiais ses. N. Sadūnaitė Vilniuje organizavo viešą mitingą birželio 14 d. trėmimams prisiminti. 1988 m. rugpjūčio 24 d. dalyvavo bado akcijoje Vilniaus Gedimino aikštėje. Vienuolė buvo viena iš Lietuvos katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ steigėjų, 1988 m. gruodžio 19 d. priimta į Lietuvos Helsinkio grupę.

1989 m. liepos 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas be jos pačios prašymo reabilitavo ses. N. Sadūnaitę, kaip nekaltai nuteistą ir nukentėjusią.

1989–1990 metais su paskaitomis apie Lietuvą ji keliavo po Europą ir JAV, Ispanijoje susitiko ir bendravo su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Ses. N. Sadūnaitė parašė ir JAV išleido atsiminimų knygas „KGB akiratyje“ (1985) ir „Gerojo Dievo globoje“ (1989), kurios buvo išverstos ir išleistos rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir hindi kalbomis, parengė ir italų kalba išleido atsiminimų knygą „Ilcelonellager“ („Lagerio dangus“, 2016).

1990 metais Los Andžele (JAV) Kalifornijos Respublikonų partijos Tautybių grupė ses. N. Sadūnaitės ilgametę kovą už žmogaus teises apdovanojo medaliu. 1992 metais ses. N. Sadūnaitei buvo suteiktas Teksaso miesto (JAV) Garbės pilietės vardas, ji apdovanota Poverello (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) medaliu už artimo meilę. (Tokiu pačiu medaliu buvo apdovanota ir Kalkutos Motina Teresė.) JAV lietuvių bendruomenė jai skyrė Laisvės premiją 2009 metais.

Lietuvoje ses. N. Sadūnaitė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi (1998), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000). Jai skirta Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta Laisvės premija (2017).

Laisvės premijos laureatai:

2011 m. – Sergejus Kovaliovas, Rusijos kovotojas už žmogaus teises; 2012 m. – Antanas Terleckas, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas; 2013 m. – arkivyskupas Sigitas Juozas Tamkevičius, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ steigėjas ir redaktorius; 2014 m. – Adamas Michnikas, Lenkijos visuomenės veikėjas, disidentas, vienas iš „Solidarumo“ lyderių, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius; 2015 m. premija nepaskirta, nesutarus dėl laureato; 2016 m. – Vytautas Landsbergis, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, ir Valdas Adamkus, prezidentas; 2017 m. – Sesuo Nijolė Felicija Sadūnaitė, disidentė, laisvės kovotoja, politinė kalinė.

© 2018 „XXI amžius“