|
Šviesa, sklindanti iš vienuolijų
Svarbiausios Dievo Apvaizdos organizacijos istorijos datos
(Tęsinys. Pradžia nr. 1
, 2)
1938 m. sausio 1 d. O. Rajunčaitė kreipėsi į kun. A. Jušką, prašydama, kad jis atvyktų į Panevėžį, į Dievo Apvaizdos sodaliciją klausyti išpažinčių, skaityti paskaitų konferencijose ir globoti visuose reikaluose.
1938 m. vasario 16 d. O. Rajunčaitė kreipėsi į Panevėžio vysk. K. Paltaroką paskirti Dievo Apvaizdos sodalicijos Dvasios vadu kun. A. Jušką, kuris kartu eitų ir komisaro organizaciniams ir finansiniams reikalams pareigas.
1938 m. vasario 18 d. Panevėžio vyskupas Dievo Apvaizdos sodalėms Dvasios Tėvu paskiria kun. Vincą Dvaranauską.
1938 m. kovo 18 d. Panevėžio vyskupas Dievo Apvaizdos sodalėms Dvasios Tėvu paskyrė kun. Joną Gasiūną.
1938 m. gegužės 4 d. Panevėžio vyskupijos generalvikaras pranešė, kad Dievo Apvaizdos sodalė Ona Mažonytė, įstojusi kandidate į Dvasios Apvaizdos draugiją 1933 m. spalio mėnesį, įnešė į vyskupijos (ar Dievo Apvaizdos sodalicijos O. V.) biudžetą 892 Lt ir 50 ct. 1938 m. lapkričio 26 d. Panevėžio vyskupas K. Paltarokas Dievo Apvaizdos sodalėms grąžino jo pataisytą ir patvirtintą naują Dievo Apvaizdos seserų statutą, turintį dešimtį skyrių ir šimtą dešimt paragrafų, pasiūlė juo vadovautis, ir prašė per dvi savaites išsirinkti seserų tarybą pagal statuto reikalavimus ir jam pranešti raštu. Sodales laimina kilniems seserų darbams. Jo pataisytame statute siūlo pakeisti organizacijos pavadinimą ir nuo šiol ją vadinti Apvaizdos seserys. Siūlo keisti organizacijos ideologiją, neskubant ją vadinti vienuolija. Statuto antrame paragrafe įrašyta: Apvaizdos seserys, nesusivaržydamos savęs vienuolyno apžadais, sudaro seseriją, kuri laikosi šv. Pranciškaus 111 ordino regulos. Statute rašoma, kad seserys siekia tikrojo dievotumo, rūpinasi savo sielos tobulinimu; visu rūpestingumu stengsis išlaikyti skaistybę ir vengs to, kas prieštarauja skaistybės dorybei, niekur neis be vyresniosios leidimo; išlaikys žadėtą paklusnumą, šventai vykdys visus nuostatus ir vyresniųjų nurodymus (statuto 6 puslapiai).
1938 m. gruodžio 12 d. O. Rajunčaitė savo raporte Panevėžio vyskupui informavo, kad įvyko Apvaizdos seserų susirinkimas ir išrinkta Taryba, kurioje vyresniąja išrinkta O. Rajunčaitė. Ji savo patarėjomis pasirinko Pauliną Raišytę ir Joaną Kizaitę, seserimi magistre Teklę Mickeliūnaitę, sekretore Ceciliją Tuskenytę. Pasirašė Dvasios Tėvas kun. A. Juška, vyresnioji O. Rajunčaitė ir C. Tuskenytė.
1939 m. sausio 11 d. į Panevėžio vyskupą kreipėsi Julijona Bugailiškytė, prašydama priimti ją į Apvaizdos seserų kongregaciją ir leisti siekti nuo jaunų dienų išsvajoto tikslo. 1939 m. sausio 20 d. autorei buvo atsakyta, kad pagal Apvaizdos seserų statuto 7-ąjį paragrafą ne vyskupas, o seserų taryba, pasitarusi su Dvasios vadu, tuos reikalus gali spręsti, o vyskupo kišimasis nenumatomas.
1939 m. rugpjūčio 4 d. Panevėžio vyskupas kreipėsi į Šv. Vincento ir Paulo draugijos vadovą kan. Povilą Šidlauską, prašydamas atsiųsti patvirtintą Panevėžio skyriaus sutarties su Apvaizdos seserimis nuorašą, kurio jis dar nebuvo gavęs. 1939 m. rugsėjo 5 d. išsiųstoje ištraukoje iš Šv. Vincento ir Paulo draugijos valdybos posėdžio, įvykusio 1938 m. lapkričio 22 d., buvo nutarta: Seserijos įstaigose dirbančioms narėms mokėti atlyginimus po tris tūkstančius litų į metus su sąlyga, kad dirbančiųjų visą laiką bus ne mažiau ir ne daugiau kaip dvidešimt žmonių; visos Dievo Apvaizdos seserijos narės, kurios Skyriaus įstaigose išdirbs ne mažiau kaip 10 metų ir toliau dėl senatvės ar nesveikatos nebegalės dirbti, bus priimamos į Skyriaus įstaigas kaip globojamosios ir joms teikiamas iki gyvos galvos visas išlaikymas, slaugymas ir priežiūra.
1939 m. liepos 3 d. Šv. Vincento ir Paulo draugijos laiške priekaištaujama Apvaizdos seserų sodalicijai dėl auklėjimo lygmens Panevėžio vaikų prieglaudose, reikalaujama, kad ir tose įstaigose tautinio katalikiškojo auklėjimo lygmuo būtų adekvatus auklėjimo lygmeniui mokyklose. Reikalaujama, kad Apvaizdos seserų sodalicijoje būtų pakeista tarybos sudėtis ir jos veiklos režimas, kad į tarybą būtų įtrauktas bent vienas cenzuotas auklėtojas, išmanantis pedagogikos ir auklėjimo metodikos reikalus, ir kad Tarybos narės visą savo darbo laiką skirtų organizacinių ir valdymo metodų tobulinimui bei kontrolei jų kuruojamose senelių ir vaikų prieglaudose.
1940 m. vasario 19 d. O. Rajunčaitė pateikė ataskaitą apie Apvaizdos seserų sodalicijos veiklą 1939 metais. 1939 m. gruodžio 31 d. Apvaizdos seserų sodalicijoje buvo 21 sesuo naujokė, 8 kandidatės, 3 auklėtinės, 3 globojamosios. Pranešama apie seserijos darbo plotus, nejudamąjį ir judamąjį turtą, pajamas 1939 metais, skolas, nuveiktus darbus: įsteigtas vaikų darželis, sausį vyko rekolekcijos ir seserų įvilktuvės: į seserijos rūbą įvilkta 12 kandidačių. Liepą vyko rekolekcijos ir įvilktuvės: į seserijos rūbą įvilktos 9 kandidatės, normalizuoti santykiai su Šv. Vincento ir Paulo draugija. Ateities planuose kreipimasis į Vidaus reikalų ministeriją leisti steigti viešą draugiją ir Apvaizdos seserijai pripažinti juridinio asmens teises; naujų seserų priėmimą ir jų turto dokumentų tvarkymą, Apvaizdos seserijos vidaus reikalų tobulinimą.
19401941 metais name, esančiame Smėlynės gatvėje Nr. 26, gyveno 11 seserų, Velžyje trys gailestingosios seserys. Jos prižiūrėjo statomą mūrinę koplyčią. Vilniuje tuo metu gyveno keturios seserys.
1942 m. liepos 12 d. Panevėžio vyskupas K. Paltarokas pranešė Apvaizdos seserijos vyresniajai O. Rajunčaitei, kad pašventino Kryžiaus Kelią su prijungtais atlaidais pusiau viešoje draugijos Apvaizdos koplyčioje Velžio parapijoje Servatis de jure sevandis. Tai paliudija šis raštas, parašytas Panevėžyje 1942 m. birželio 13 d., Nr. 1516.
1944 m. rugsėjo 27 d. Panevėžio vyskupijos generalvikaras kan. Jonas Jucys raštu Nr. 1995, pavadintu Liudijimas (lietuvių ir rusų kalbomis), pareiškė: Šiuo raštu liudijama, kad Velžio koplyčia ir prie jos esą namai yra Apvaizdos vienuolyno nuosavybė ir kad juose gyvenančios mergaitės yra vienuolės.
1948 m. rugsėjo 2 d. Religinių kultų reikalų Tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis Lietuvos TSR Pušinis Religinės bendruomenės registracijos pažymėjime rašė: Šiuo pažymima, kad Velžio katalikų religinė bendruomenė yra 1948 m. rugsėjo 2 d. Religinių kultų reikalų Tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinio Lietuvos TSR užregistruota (registracijos byla Nr. 309), kartu perduodant religinio kulto reikalui naudoti pastatą, kuris yra Velžyje, Panevėžio vlsč. ir apskr., su visomis TSRS Vyriausybės nutarimų ir veikiančių įstatymų, liečiančių kulto reikalus, numatytomis teisėmis. Šis pažymėjimas turi būti laikomas religinės bendruomenės vykdomojo organo bylose ir pagal tarybinių organų pareikalavimą pateiktas.
1956 m. kovo 31 d. mirė Dievo Apvaizdos vienuolyno vyresnioji O. Rajunčaitė. Palaidota 1956 m. balandžio 4 d.
1958 m. kun. Juozapui Stakauskui tarpininkaujant arkivyskupas Teofilius Matulionis Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos įkūrimo data vadino 1944 metus.
2000 m. rugpjūčio 12 d. dabartinės Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos narė sesuo Daiva, renkanti medžiagą apie Kongregacijos įkūrėją O. Rajunčaitę, kreipėsi į Šveicarijos Šv. Kryžiaus generalinę patarėją seserį Karol Krosbi, prašydama atsiųsti informaciją apie O. Rajunčaitės stažuotę Šv. Kryžiaus vienuolyne ir apie jos duotus ten vienuolystės įžadus.
2000 m. rugpjūčio 17 d. sesuo Karol Krosbi pateikė seseriai Daivai tokią informaciją: Olimpija Rajunčaitė, kilusi iš Medininkų, gimė 1886 m. vasario 23 d. Vitoldo ir Apolonijos Rajunčų šeimoje. Įstojo į Šv. Kryžiaus kongregaciją 1925 m. sausio 26 d., tapo novicija 1926 m. kovo 29 d. Jai buvo suteiktas sesers Marijos Birutės vardas. Pirmieji įžadai duoti 1927 m. balandžio 6 d. Ingenbohlyje. Kongregaciją paliko 1930 m. balandžio 6 d, pasibaigus laikinųjų įžadų terminui. Sesuo Karol Krosbi suabejojo dėl O. Rajunčaitės gimimo metų. Pati sesuo Olimpija, rašydama apie save, gimimo metus nurodė 1881-uosius. Tai aiškiai matoma autobiografijoje, rašytoje vokiečių kalba.
2002 m. balandžio 25 d. minint 60-ąsias Holokausto metines Lietuvoje, Respublikos prezidentas Valdas Adamkus Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo Olimpiją Rajunčaitę (po mirties), kuri, nepaisydama mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido. Lietuvos valstybės apdovanojimų įteikimo ceremonijoje vienuolės O. Rajunčaitės apdovanojimas perduotas Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolėms (Panevėžys).
IŠVADOS
Nesuinteresuoto pašaliečio akimis žvelgiant į pateiktą dokumentinę medžiagą ir su ja susipažinus, akivaizdu:
1) kad dabartinę Dievo Apvaizdos seserų kongregaciją įkūrė Olimpija Rajunčaitė, priėmusi vienuolės įžadus Šveicarijoje 1927 m. balandžio 6 d. Šv. Kryžiaus seserų kongregacijoje. Grįžusi į Lietuvą ir pabandžiusi savo patyrimą panaudoti Lietuvos Kazimieriečių kongregacijoje, vėliau Marijampolės Vargdienių seserų tarnaičių kongregacijoje, galutinai ji pasirinko Panevėžio Dievo Apvaizdos draugiją, į kurią įstojo 1932 metų lapkričio 26 d. Įstojusi į Draugiją ji kryptingai ėmė burti jaunesnes Draugijos nares į grupę, kurią ji ugdė vienuoliška dvasia. Kai Dievo Apvaizdos draugija, vadovauta Marijos Rusteikaitės, skilo ir ji su savo 28 bendražygėmis pasitraukė į Vaiguvą, Panevėžio Dievo Apvaizdos draugijai ėmė vadovauti O. Rajunčaitė. Ji, pakeitusi Draugijos įstatus, iš karto juose įrašė siekį tapti Dievo Apvaizdos seserų vienuolių kongregacija. Kryptingai ėjo tuo keliu, žingsnis po žingsnio, realizuodama visus reikalavimus, keliamus kongregacijos įkūrimui. Paskutinis tų reikalavimų ciklo etapas įvyko 1940 metų sausį, kai pirmosios 12 Dievo Apvaizdos draugijos narių buvo įvilktos į Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos rūbus, kitos devynios liepą. Vienuolynas buvo įtvirtintas Panevėžio vyskupo K. Paltaroko 1942 m. liepos 12 d., kai jis Velžyje pašventino Kryžiaus Kelią Apvaizdos koplyčioje, įkurtoje Dievo Apvaizdos draugijos narių. Dievo Apvaizdos seserų kongregaciją, įkurtą Velžyje, paskelbė pasaulyje Panevėžio vyskupo kurijos generalvikaras kan. Jonas Jucys 1944 m. rugsėjo 27 d.: Velžio koplyčia ir prie jos esą namai yra Apvaizdos vienuolyno nuosavybė, o juose gyvenančios mergaitės yra vienuolės.
Bajoraitė iš labai senos, nuo 1500 metų kildinamos garsios Žemaitijos bajorų giminės, M. Rusteikaitė, įstojusi į Šv. Vincento ir Paulo draugiją 1928 m. gruodžio 20 d. ir joje tapusi gera organizatore ir vadybininke, jau 1929 m. balandžio 30 d. Šv. Vincento ir Paulo draugijos Valdybos posėdyje buvo išrinkta Draugijos iždininke. Per aštuonerius jos veiklos metus Draugijos globojamų vargdienių skaičius išaugo nuo 14 Dievo Apvaizdos senelių prieglaudos globotinių iki 400 senelių ir vaikų. Jie buvo apgyvendinti jau keliose Šv. Vincento ir Paulo draugijos įkurtose prieglaudose. Jai vadovaujant įkurta pradžios mokykla, vaikų darželis, skalbykla, kepykla, knygų rišykla, pirtis, siuvykla ir batų dirbtuvė. Čia buvo mokomi amato ir prieglaudos vaikai. Jos iniciatyva stoti į Draugiją buvo pakviestos gailestingumo dovanos dar nepraradusios moterys savanorės, pasiryžusios tarnauti senelių ir vaikų prieglaudose be atlyginimo, paskelbė, kad kuriama Dievo Apvaizdos gailestingųjų seserų organizacija. Ji paruošė ir tos organizacijos įstatus, kuriose buvo numatyta, kad Dievo Apvaizdos seserų organizacija bus pasaulietinė ir nesieks vienuolijos statuso, nors gailestingosios seserys praktikuos askezės gyvenimą. Taigi Dievo Apvaizdos seserų organizacija ir jos vadovė, jau vadinama vyresniąja, buvo liberalių pažiūrų. 1932 m. lapkričio 26 d. į Dievo Apvaizdos seserų organizaciją įstojus mokytojai vienuolei O. Rajunčaite ir jai pradėjus ugdyti jaunesniąsias vienuolijos dvasia, organizacijoje pradėta formuoti vienuoliška katalikiška neformali apvaizdiečių seserų grupelė, vadovaujama O. Rajunčaitės, ir tada, kaip liudija vienos iš apvaizdiečių Teodoros Marč (ionytės) skundas Panevėžio vyskupui K. Paltarokui, Draugijoje prasidėjo konkurencinė kova dėl Draugijos statuso. Joje O. Rajunčaitė labai griežtai priešinosi Dievo Apvaizdos vyresniosios nuostatai išeiti iš Šv. Vincento ir Paulo draugijos ir ragino kitas apvaizdietes taip elgtis. Konfliktinei situacijai tarp formalios ir neformalios Dievo Apvaizdos draugijos grupuočių ir tarp M. Rusteikaitės ir Šv. Vincento ir Paulo draugijos valdybos paaštrėjus, M. Rusteikaitė Panevėžį paliko ir išvažiavo kurti prieglaudų į Vaiguvą Šiaulių apskrityje. Tačiau ir ten išvažiavusi Dievo Apvaizdos draugijos įstatuose pakeitė tik straipsnį apie Vaiguvos Dievo Apvaizdos draugijos būstinę, bet nepakeitė straipsnio apie tos Draugijos pasaulietiškumą ir jos liberalias nuostatas.
Atsižvelgdama į tai, manau, kad M. Rusteikaitė nėra laikytina Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolyno įkūrėja.
2) Prieš kelerius metus teko lankytis Pažaislio moterų vienuolyne. Ekskursiją po vienuolyną vedė jauna gražutė sesuo Marija. Po ekskursijos, kai kitos moterys dar vis grįždavo prie unikalios Pažaislio tapybos freskų, nutaikiusi progą, paklausiau Marijos, kas ją paskatino stoti į vienuolyną ir mūsų, pasauliečių, akimis palaidoti savo gyvenimą. Ses. Marija man atsakė: Auka. Matote, ponia, kas darosi Lietuvoje. Lietuva, atsisakiusi Dievo, degraduoja, iš moralinės balos sparčiai eina į liūną. Įdomiausia, kad pragmatiniu lygmeniu, netgi kalbant su panevėžiečiais intelektualais, visi Mariją Rusteikaitę laiko ir vadina vienuole. Taigi, jeigu kriterijumi laikytume auką, o ne bendruomenės ideologiją, gal ir būtų galima galvoti, kad vienuolyno įkūrėja yra M. Rusteikaitė. Bet peržiūrėtuose vienuolyno dokumentuose man neteko užtikti jokio dokumento, kad M. Rusteikaitė būtų davusi vienuolės įžadus ar įvilkta į vienuolės rūbus, o savo įsteigtos gailestingumo organizacijos įstatuose rašė, kad ji nėra vienuolija. Netgi tada, kai jos jau visiškai nevaržė Šv. Vincento ir Paulo draugijos globa, ji to įstatų straipsnio nepakeitė.
Taigi, remdamasi šiais faktais, darau išvadą, kad Panevėžio Dievo Apvaizdos kongregacijos seserų vienuolyną įkūrė sesuo Olimpija Rajunčaitė.
Prof. habil. dr. Ona Voverienė
Redakcijos prierašas. Apie seserį Olimpiją Rajunčaitę, kaip Dievo Apvaizdos seserų vienuolijos įkūrėją, XXI amžiuje yra rašyta ir anksčiau (Bronius Vertelka, Vyskupijos sukaktis įpūtė miestui gyvybės, 2006 05 05, nr. 34.).
© 2018 XXI amžius
|