A†A kun. Antanas BUNKUS

(1923 04 01–1949 04 02–2018 07 05)

Kun. Antanas Bunkus po suėmimo, 1957 m. nuotrauka

Liepos 5 dieną Grūšlaukėje mirė ilgametis šios parapijos klebonas, o pastaruosius dvejus metus rezidentas kun. Antanas Bunkus. Jis gimė 1923 m. balandžio 1 d. Židikų miestelyje (Mažeikių r.) gausioje šešis vaikus (dvi seserys ir keturi broliai) auginusioje šeimoje. Tarnavo pas ūkininkus, nuo 8 metų ganė gyvulius, mokėsi Židikų pradžios mokykloje, 1939–1943 metais mokslus tęsė Mažeikių gimnazijoje.

1943 metais įstojo į Telšių kunigų seminariją ir 1945 metais tuometinei sovietų valdžiai uždarius, persikėlė į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Esant neaiškiai kunigų seminarijos ateičiai, užbaigus tik keturis kursus, 1949 m. balandžio 2 d. buvo įšventintas kunigu, įpareigojant paskutinį kursą baigti ir diplominius egzaminus išlaikyti privačiai. Kunigystės šventimus suteikė tuometinis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Kun. A. Bunkus dirbo: 1949 06 20–1950 06 23 – Švėkšnos vikaru, 1950 06 23–1951 07 20 – Kaltinėnų vikaru,  l95l 07 20–1951 08 30 – Rubikų klebonu, 1951 08 30–1952 12 04 – Raudėnų klebonu, 1952 12 04–1954 05 12 – Kantaučių ir Žlibinų klebonu, 1954 05 12–1957 01 26 – Žemalės klebonu. 1956 m. gegužės 21 d. dėl antisovietinių veiksmų, kuriuos pradėjo vykdyti 1954 metais Kantaučiuose ir Žlibinuose, buvo KGB darbuotojų tardomas Plungėje ir įspėtas. Žodžiu pažadėjo ateityje antisovietiškai nebesielgti, tačiau nesitaisė. Dar iki minėto įspėjimo KGB buvo apklaususi nemažai Kantaučių sovietinių aktyvistų apie kunigo Antano veiksmus ir pradėjo jam formuoti bylą. Minėtos apklausos masiškai vykdytos 1956 metų kovą. Darytina išvada, kad dar 1956 metų gegužę kunigą ketinta areštuoti, tačiau apsiribota ištardymu, įspėjimu ir perkėlimu į Žemalę, areštą atidedant. Po įspėjimo kunigas toliau tęsė antisovietinę agitaciją. Baudžiamoji byla jam iškelta 1957 m. sausio 11 d. Kun. A. Bunkaus areštą sankcionavo LSSR KGB pirmininkas generolas-majoras K. Liaudis ir LSSR prokuroras Bacharovas. 1957 m. sausio 26 d. LSSR KGB 4-sios valdybos 3-ojo skyriaus, kurio funkcija – išaiškinti antisovietinę katalikų dvasininkijos veiklą ir ją nutraukti, čekistai kunigą Antaną Žemalėje areštavo, atliko kratą, konfiskavo kelias knygas. Vieną jų – nepriklausomos Lietuvos metais leisto žurnalo „Tiesos kelias“, kuriame buvo publikuojami pamokslai, įrištą rinkinį – pridėjo kaip įkaltį prie tardymo (baudžiamosios) bylos, nes žurnale aptikta ir antisovietinių, antikomunistinių straipsnių. Kunigas kalintas LSSR KGB vidaus kalėjime Vilniuje, Lukiškėse. Prieš pat teismą pervežtas į Šiaulių kalėjimą (teistas Šiauliuose). 1957 m. vasario 7 d. jam buvo pareikštas kaltinimas. LSSR KGB vadovybė 1957 m. kovo 20 d. patvirtino kaltinamąją išvadą (aktą). Kunigas buvo apkaltintas antisovietine agitacija, sovietinės santvarkos, jos tikrovės ir sovietinių žmonių gyvenimo šmeižimu, paniekinančiais, įžeidžiančiais ir grasinančiais žodiniais išpuoliais prieš komunistus ir komjaunuolius, antisovietinės dainos, kurioje šmeižikiškai ir nešvankiai minima Maskva, Kremlius, Leninas, Stalinas, stribai, dainavimu, antisovietinio turinio buržuazinės literatūros laikymu. Be to, neigiamai atsiliepė apie Vincą Paleckį.

Po kunigo Antano arešto 133 Žemalės parapijos tikintieji 1957 metų kovą pasirašė prašymą LSSR Aukščiausiajam Teismui. Jame rašė, kad kunigas buvo įskųstas iš keršto. Jis Žemalėje nenuskriaudė nė vieno žmogaus (darbininko, kolūkiečio), bet ištikus bėdai visuomet suteikdavo pagalbą. Krikštydamas ar laidodamas nelupikavo, sakė: „Kiek išgali, tiek ir mokėk“. Klebono pareigas vykdė tvarkingai, kasos knygą, finansinius dokumentus irgi pildė tvarkingai. Parapijiečiai teigė nieko blogo kunigo elgesyje nepastebėję ir prašė teismą kunigą išteisinti ir grąžinti dirbti į Žemalės parapiją. Parašus patvirtino Žemalės Romos Katalikų parapijos komiteto pirmininkas Ciprijonas Kimtys ir sekretorius F. Grigutis. Po kunigo Antano arešto Žemalės parapija ilgai nebeturėjo nuolatinio kunigo, buvo aptarnaujama iš Tirkšlių.

LSSR Aukščiausiasis Teismas uždarame posėdyje Šiauliuose 1957 m. balandžio 9 d. nutarė, kad kun. A. Bunkus priešiškai nusiteikęs sovietinės santvarkos Lietuvoje atžvilgiu, vykdė antisovietinę agitaciją, todėl pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58-10 straipsnio 1 dalį (antisovietinė propaganda ir agitacija) jį nuteisė 8 metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje. 1957 m. gegužės 4 d. kunigas išvežtas į Mordovijos ASSR, Dubrovnyj pataisos darbų lagerį (Dubrovlagą). Atvežtas 1957 m. gegužės 13 d. Buvo kalinamas Zubovo-Poliansko rajone. Lageryje dirbo baldų fabrike, triūsė darže, lentpjūvėje. Ten dirbdamas buvo sunkiai susirgęs, du mėnesius gulėjo ligoninėje. Šiame lageryje buvo įgyvendinta originali jame kalėjusio žymaus Lietuvos rezistento Petro Paulaičio idėja – sukurta tam tikra katalikiška struktūra, savotiška bažnyčia. Lageris – iš dvylikos barakų. Parapiją sudarė barakų teritorija. Lageriai padalyti bažnytiškai ir kunigai turėjo savo teritorijas – parapijas. Lageryje, iš 1500 žmonių, iš kurių buvo beveik 200 lietuvių, kalėjo vienuolika kunigų – antrą kartą kalintis kan. Stanislovas Kiškis (iškalėjo 14 metų), trečią kartą kalinamas tėvas Aleksandras Markaitis SJ, Telšių vyskupijos kunigai Antanas Bunkus ir Antanas Jurgaitis, prelatas Kazimieras Dulksnys, Jonas Jonys, keli unitų kunigai. Jie aukodavo Mišias, atlikdavo kitas apeigas, teikdavo sakramentus. Lagerinio dekanato tvarkytojas buvo kun. Stanislovas Kiškis. Jis paskirstė kunigams barakus (parapijas), rūpinosi kitais lagerinės bažnyčios reikalais. Dar kunigui Antanui tebekalint šiame lageryje, čia buvo atvežtas nuteistas kun. Alfonsas Svarinskas. Iš įkalinimo vietos kunigas Antanas Bunkus, lageryje buvęs ir sielovadininku, į laisvę išleistas 1962 m. rugpjūčio 9 d.

Grįžęs iš bolševikinės nelaisvės ir prievartos namų kun. A. Bunkus dirbo šiose Telšių vyskupijos parapijose: 1962 10 25–1965 11 23 – Žarėnų-Latvelių klebonu, 1965 11 23–1967 03 08 – Šakynos klebonu, 1967 03 08–1971 07 22 – Endriejavo klebonu, 1971 07 22–1981 06 17 – Grūšlaukės ir Kalnalio klebonu, 1981 06 17–2016 07 05 – Grūšllaukės klebonu, nuo 2016 07 05 iki mirties – Grūšlaukės rezidentu. 1989 metais kunigas Antanas buvo reabilituotas. Anot buvusio politinio kalinio, atsiminimų knygos „Lietuvos piliečio kelias“ (Mintis, Vilnius, 2006) autoriaus kun. Brunono Bagužo, kunigas Antanas visur gražiai pasirodė, ypač Grūšlaukėje. Tuoj po Antrojo pasaulinio, karo 1945 metais, sudegė architektūriškai vertinga kryžminio plano Grūšlaukės medinė bažnyčia. Tąsyk sudegė ir dalis miestelio. Kelis dešimtmečius bažnyčią atstojo laikinasis barakas, forma primenantis tradicinį gyvenamąjį namą. Jame nustota melstis tik 1995 metais. Kun. A. Bunkus, raginamas ir remiamas Telšių vyskupo Antano Vaičiaus, jau būdamas garbingo amžiaus, ryžosi statyti naują ir tikrą bažnyčią. Jos projektinį planą padėjo parengti ir konsultavo šioje srityje didžiulę patirtį sukaupęs Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios statytojas, buvęs sovietinių lagerių politinis kalinys, mons. Bronislovas Burneikis. Grūšlaukės bažnyčios statybai panaudota ir kun. Adomo Almino (1903 05 01–1928 03 24–1989 02 04) palikimo dalis, šiai intencijai perduota saugoti Telšių vyskupui Antanui Vaičiui. Kun. A. Alminas (buvęs politinis sovietinių lagerių kalinys), gimė Grūšlaukės parapijos Mažonų kaime, mirė Plungėje, o palaidotas Grūšlaukės parapijos kapinėse. 1988 metais pradėti tvarkyti Grūšlaukės bažnyčios statybos dokumentai. Tačiau 1989 metais valdžia dar nedavė leidimo bažnyčiai statyti. 1990 metais leidimas iš Vilniaus buvo gautas, Grūšlaukės bažnyčios statybai pradėtos kaupti medžiagos. Kurį laiką padėjo vietinė valdžia, labai aktyviai ir nuoširdžiai talkino parapijiečiai. Tais pačiais metais pašventintas bažnyčios kertinis akmuo, o netrukus – ir pamatai. 1998 metais iškilo bokštas, o bažnyčia pastatyta senosios, 1945 metais sudegusios, vietoje. Dievui dosniai laiminant, šį gyvenimo darbą kunigui Antanui pavyko sėkmingai užbaigti. Grūšlaukės bažnyčios architektas – klaipėdietis Saulius Stripinis, vitražų autorius – vilnietis Vytautas Švarlys. 1999 m. gegužės 16 d., per Šv. Jono Nepomuko atlaidus, Telšių vyskupas A. Vaičius pašventino baigiamą statyti mūrinę, erdvią, jaukią ir šiuolaikinės vadinamosios moderniosios architektūros sprendimais nesudarkytą baltąją bažnyčią. Joje – trys altoriai, du šoniniai perkelti iš ankstesnės bažnyčios. 2000 m. gegužės 21 d. naujoji Grūšlaukės Šv. Jono Nepomuko parapijos bažnyčia vysk. A. Vaičiaus konsekruota. Tai – pirmoji Telšių vyskupijoje po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo pastatyta bažnyčia. Tiek pasiekė po mažas parapijėles mėtytas, kalėjime kentėjęs kunigas. Jis sau ir parapijai pastatė nenykstantį paminklą. Šventoriuje pastatytas kryžius – paminklas žuvusiems Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanams grūšlaukiškiams atminti. Šį paminklą pradžioje ketinta statyti miške ar pamiškėje, tačiau kunigas Antanas pasiūlė partizanų atminimą ir jų auką pagerbti bažnyčios šventoriuje. Tačiau po šio didžio bažnyčios statybos darbo kunigui Antanui nebuvo lemta ramiai toliau gyventi. Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo tarpžinybinė (Liustracijos) komisija 2005 metais nutarė, kad kun. A. Bunkus slapta bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis – KGB. Po šio pranešimo šią temą, nevengdama piktdžiugiškų insinuacijų, uoliai pasigavo sekuliarioji žiniasklaida. Kunigas Antanas neneigė, kad KGB darbuotojai, kaip valdžios pareigūnai, yra ne sykį oficialiai lankęsi klebonijoje (žinant KGB išskirtinį dėmesį Katalikų Bažnyčios kunigams, jiems sekti ir persekioti KGB veikė atskiras padalinys, tai nė kiek nestebina). Tačiau kunigas Antanas paneigė bet kokius slapto bendradarbiavimo ryšius su sovietinio saugumo tarnyba. „Ateidavo, reikalaudavo suteikti informaciją apie tai, kas leidžia „Katalikų Bažnyčios kroniką“, klausdavo, kas ją platina, tačiau nieko jiems nesakiau“, – teigė kunigas. Apie parapijiečius jis su kagėbistais nekalbėdavęs. Neatmestina tikimybė, kad KGB kunigo vardu prigamino operatyvinių dokumentų, o bendro pobūdžio pasikalbėjimus įformino kaip jo agentūrinius pranešimus.

Grūšlaukės parapijos tikintiesiems kunigas Antanas išliko moraliniu autoritetu – jis konkrečiais darbais ir beveik septynis dešimtmečius trukusia tarnyste įrodė savo ištikimybę Kristaus Bažnyčiai.

Kun. A. Bunkus liepos 7 dieną palaidotas Grūšlaukės bažnyčios šventoriuje.

Pagal Telšių vyskupijos kurijos ir Gintaro Šidlausko informaciją
www.varniai-museum.lt/index.php?mid=80&art=435&langID=1

© 2018 „XXI amžius“