2001 metai
2002 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

XX tarptautinis kartų teatrų festivalis

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Į Skapiškio Kultūros namus nuo varpinės pajudėjo teatrų eisena, vedama Skapiškio vaikų teatro „Ku-kū“. Dešinėje – Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistė Irena Mockuvienė. Kairėje – režisierė Vita Vadoklytė, už jos – Skapiškio seniūnas Valdas Juškevičius

Skapiškyje (Kupiškio r.) jau 20 metų kasmet organizuojami mėgėjų teatro kolektyvų festivaliai „Pienių medus“, „Pienių vynas“ ir „Pienės pūkas“ (pagal amžių grupes: vaikų, jaunimo ir senjorų) tapo tarptautiniais renginiais. Šių festivalių iniciatorė, sumanytoja ir organizatorė – Vita Vadoklytė – nuo 1991 metų yra Kupiškio kultūros centro Skapiškio kultūros namų režisierė. Šįmet V. Vadoklytės veiklos Skapiškyje 25-metis. Klaipėdos universitete 1990 metais baigusi dramos režisūrą ir 2007 metais dramos režisūros magistrantūros studijų programą, gavo teatro magistro kvalifikacinį laipsnį, Skapiškyje įkūrė vaikų teatrą „Ku-kū“, suaugusiems – „Stebulė“. Skapiškio mėgėjų teatro kolektyvai ir jų režisierė V. Vadoklytė įvertinta svarbiais „Aukso paukštės“ apdovanojimais: „Geriausias kaimo teatras ir režisierius“ (2004), „Geriausias vaikų teatras ir vadovas“ (2009). Jai įteikti Lietuvos mėgėjų teatro apdovanojimai „Tegyvuoja teatras“ – pelnė 3 statulėles ir 13 diplomų. 2009 metais Kupiškio meras Jonas Jarutis apdovanojo specialiu ženklu „Už nuopelnus“. 2016 m. balandžio 15 d. – Pasaulinės kultūros dieną – Kupiškio rajono mero Dainiaus Bardausko iniciatyva įteiktos pirmosios penkios nominacijos Kupiškyje „Už nuopelnus kultūrai“ – padėkos ir  specialios statulėlės (autorius – Audrius Laucius). Mero Dainiaus Bardausko įteikto apdovanojimo Vitai Vadoklytei mecenatas – Algirdas Notkus.

Niekur kitur nepajusi tokio bendruomeniškumo kaip kaime

Operos solistas Liudas Mikalauskas Roberto Gasiūno nuotrauka

„2016 metų mažųjų Lietuvos kultūros sostinių renginiai jau įsibėgėjo, tenka aktyviai prisidėti prie kultūros sostinių veiklos. Matau ir jaučiu, kokią svarbą ir reikšmę toks titulas, pripažinimas turi paprastam kaimo žmogui. Į mažus miestelius, galbūt daugeliui net negirdėtus iki šiol, atvyksta garsiausi šalies kultūros atstovai, kūrėjai. Vietos gyventojai noriai lankosi kultūriniuose renginiuose ir didžiuojasi, kad jų kaime lankosi žinomi atlikėjai. Permainas kuria lyderiai, o ne minios. Džiugu, kad tiek daug atsiranda miestų, miestelių, švenčiančių be alkoholio, iškelta blaivybės vėliava yra gyva ir vis plačiau nešama per visą Lietuvą. Mažosios Lietuvos kultūros sostinės paprastam kaimo gyventojui dovanoja kultūros renginius ir skatina ne tik kultūros kokybę, bet kelia kiekvieno gyventojo vertę“, – teigia daug visoje Lietuvoje koncertuojantis operos solistas Liudas Mikalauskas. Jį kalbina Živilė Vyštaršaitė.

Mažosiose Lietuvos kultūros sostinėse

Sūduvos šviesulys – Gelgaudiškis

Žvilgsnis nuo Gelgaudiškio dvaro stogo Vido Venslovaičio nuotrauka

2015 metais pirmoji mažoji Lietuvos kultūros sostinė buvo Šiaulių rajone esantys Naisiai. Šiais metais visoje Lietuvoje tokių mažųjų kultūros židinių paskelbta 10 įvairiuose šalies regionuose.

2016 metų mažosios Lietuvos kultūros sostinės: Alanta (Molėtų r.), Gelgaudiškis (Šakių r.), Josvainiai (Kėdainių r.), Juknaičiai (Šilutės r.), Merkinė (Varėnos r.), Miežiškiai (Panevėžio r.), Pagramantis (Tauragės r.), Šeduva (Radviliškio r.), Vepriai (Ukmergės r.), Žemaičių Kalvarija (Plungės r.).

Sūduvos etnografiniam regionui praktiškai kitaip nei kituose tenka tik viena kultūros sostinė – Gelgaudiškis – apie 1700 gyventojų turintis miestelis, įsikūręs ant Nemuno kranto, nuo Šakių nutolęs 15 kilometrų į šiaurę. Ilgus metus buvęs ūkinio gyvenimo centras, paskutiniesiems dvarininkams jį palikus, prieškariu pasižymėjo tik senąja plytine (jos dabar jau nėra nė ženklo) ir vaikų namais, prieglobstį radusiais dvaro sodyboje. Sovietiniu laikotarpiu Gelgaudiškį planuota paversti pramonine zona su didžiule melioracijos įmone, gelžbetonio konstrukcijų gamykla ir iš plytinės išaugusia keramikos gamykla. Šis pramoninis užtaisas pirmaisiais nepriklausomybės metais vos netapo akmeniu ant kaklo, paskandinusiu geresnio ir sotesnio laisvo gyvenimo viltis. Didelis nedarbas, nekilnojamojo turto nuvertėjimas pasirodė net respublikinėje žiniasklaidoje sušmėžavusiomis Didžiasalio likimo pranašystėmis. Tačiau 2000 metais susibūręs bendruomenės aktyvas suprato, kad ateities vizijų neišvys, jei neatsirems į praeities ištakas. Taip prasidėjo didelis bendruomenės žadinimo, telkimo darbas per kultūros renginius, akcijas ir savo kultūrinio bei istorinio paveldo aktualizavimą, populiarinimą ir atgaivinimą. Daugeliui Lietuvoje Gelgaudiškis neatsiejamas nuo senojo dvaro ir čia vykstančio intensyvaus kultūrinio gyvenimo.

Juknaičiuose – baltų ir šiuolaikinės kultūros užuominos

Būrelis Juknaičių bendruomenės narių

Viena iš dešimties šių metų Lietuvos mažųjų kultūros sostinių – pamario regiono Šilutės rajone esantys Juknaičiai su savita kultūra.

Istorija

Juknaičiai (vok. Jugnaten) – kaimas ir seniūnija Šilutės rajone, 10 km į pietryčius nuo Šilutės. Šiaurinė dalis ribojasi su Ežeriuko pelke. Pirmą kartą Juknaičių vardas paminėtas 1540 metais Prūsijos mokesčių mokėtojų sąrašuose. Kad apylinkėse gyventa jau seniai, liudija Alkos kalnas (alkakalnis), ant kurio buvusi baltų šventvietė. Ši vieta yra aukščiausia Šilutės rajone (apie 33 m virš jūros lygio). 1761 metais Juknaičiuose įkurta pradžios mokykla. 1874 metais nutiesus geležinkelį, pastatyta stotis, greta jos ėmė kurtis gyventojai. Sodybos, esančios prie Šilutės–Pagėgių plento, priklausė Blauzdžių kaimui. 1963 metais sujungus du kolūkius, susikūrė Juknaičių tarybinis ūkis. 1974 metais inžinierius N. Zauka parengė Juknaičių gyvenvietės projektą. Daugiabučius gyvenamuosius namus, vandentiekio bokštą projektavo architektas S. Kalinka, buvusį sveikatingumo kompleksą – architektai S. Kalinka ir P. Grecevičius, daugelį individualių gyvenamųjų namų – architektas E. Vičius, gyvenvietės apželdinimo, kapinių projektus parengė kraštovaizdžio architektai Rūta ir Alfonsas Kiškiai.

Miežiškiai siekia įkvėpti pagarbą savo kraštui

Mažosios Lietuvos kultūros sostinės siekia, kad kultūrinis gyvenimas klestėtų visoje Lietuvoje, kad žmonės atrastų tiek istorinį palikimą, tiek šiandien imtųsi kūrybos, atkreiptų dėmesį, kad kultūriniai renginiai Naisių pavyzdžiu gali būti organizuojami blaiviai.

Šįkart pristatoma viena iš 2016 metų mažųjų kultūros sostinių – Miežiškiai.

„Nėra čia piliakalnių, įspūdingų parkų, architektūros paminklų. Žemdirbių pilka žemė, ir tiek. Tačiau tai – žemė su savo istorija ir dabartimi, su ne vienu nemažai nuveikusiu žmogumi ir – kas Miežiškius Panevėžio rajone ir net visoje Lietuvoje ypač išskiria – su savo gausiais ir stipriais mėgėjų meno kolektyvais“, – apie gimtuosius Miežiškius rašė garsus kalbininkas Jonas Šukys.