Didžiausias Lietuvos ir lietuvių draugas iš Anglijos

Tęsiame rašinį apie šiuo metu primirštą, o prieškaryje garsų Lietuvos bičiulį britą Ernestą Džoną Harisoną 50-ųjų jo mirties metinių proga

Robertas Čerškus

(Tęsinys. Pradžia Nr. 14, 16)

Ernest John Harrison

Darbas Lietuvai

Nuo tada anglas Ernest John Harrison tapo labiau žinomas, kaip Lietuvos Ernestas Jonas Harrisonas, apie tai vėliau pažymėjo pats džiudoka ⁴.

Buvęs Anglijos konsulas plk. R. B. Vordas su buvusiu vicekonsulu E. J. Harisonu grįžęs į Didžiąją Britaniją stengėsi savo tėvynainiams pristatyti atgimusią Europos valstybę. Pavyzdžiui, 1922 m. birželio 20 d. Tautininkų-liberalų klube R. B. Ward surengė paskaitą apie Lietuvą, lektoriumi pakvietęs E. J. Harrison⁹.

Gyvendamas ir dirbdamas Londone, Eltos korespondentas taip pat aktyviai sportavo. Laisvalaikiu jis dažnai lankydavosi seniausiame Europoje japonų kovos menų klube „Budokuai“ (Budokwai), įkurtame 1918 metais. Treniruodavosi, pats  dalyvaudavo bei stebėjo kitų varžybas ir įvairius pasirodymus. Jį pamatę žmonės stebėdavosi: O, čia tas džiudžitsu Harisonas. Bet, kur po galais jis užsidirba pragyvenimui? ⁴

Lithuanian Legation adresas buvo 10 Palace gate, Kensington, London, W.8. Ernestas Harisonas ten oficialiai dirbo beveik 20 metų, iki pat Lietuvos okupacijos bei aneksijos. Dirbo tikrai labai daug, pasiaukojančiai ir dažnai viršvalandžius, kartais net kelerius metus be vasaros atostogų⁵. Jis be galo  geras darbininkas, kaip vėliau pastebėjo Lietuvos Respublikos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje Bronius Kazys Balutis⁶.

 Į pagrindines E. J. Harisono pareigas įėjo Eltos  korespondencijos, periodinio Eltos biuletenio anglų kalba redagavimas,  taip pat ir anglų kalbos stilisto paslaugos⁶. Be šių pagrindinių uždavinių, dėl per didelio apkrovimo, E. J. Harisonui dažnai tekdavo atlikti daug papildomų techninių darbų ar kitų užduočių, pavyzdžiui, korespondencijos rašymas, adresavimas bei siuntinėjimas (ne vien anglų kalba); Lietuvos atstovo Nuolatiniame tarptautiniame teisingumo tribunole Hagoje Vaclovo Sidzikausko, Eltos direktoriaus Edvardo Turausko, gen. Vlado Nagevičiaus, Susisiekimo ministerijos generalinio sekretoriaus inž. Juozo Jankevičiaus ar kitų Lietuvos diplomatų bei valdininkų  sutikimas Londone bei palyda po Angliją⁵. Juk geresnio vietinio gido, kuris ne tik gebėtų gerai kalbėti lietuviškai, bet būtų ir patikimas (ketvirtojo dano džiudoka, pagal senąją klasifikaciją dabar atitiktų septintą – aštuntą!)  apsaugininkas, net nebuvo galima įsivaizduoti.

Eltos atstovas taip pat atidžiai sekė Didžiosios Britanijos spaudą bei aktyviai reaguodavo, jeigu ji neteisingai ar šališkai informuodavo ar komentuodavo Lietuvos reikalus. Suprantama, kad svarbiausi ir jautriausi klausimai tuo metu buvo susiję su Lenkijos įvykdyta  Pietryčių Lietuvos okupacija bei augančiomis Vokietijos pretenzijomis į Klaipėdos kraštą. Tiesa, E. J. Harisono laiškus su patikslinimais, paneigimais ar paaiškinimais britų laikraščių redakcijos išspausdindavo nenoriai ir nedažnai.

1922 m. rašytojas išleido pirmąją savo knygą apie Lietuvą „Lietuva: anksčiau ir dabar“ (Lithuania: Past and Present,  London, T. Fisher Unwin), kurioje anglų kalba skaitytojams aprašė Lietuvos istoriją, ekonominius pasiekimus, lietuvių kalbą bei tautinį charakterį, papročius, literatūrą ir dailę. Nedidelėje, bet pakankamai informatyvioje knygoje autorius plačiai aprašė ir Lenkijos – Lietuvos karą dėl Pietryčių Lietuvos, pažymėdamas, kad šis konfliktas nebus išspręstas, kol Prancūzija ir Belgija jame turės sprendžiamąjį žodį. Pirmojoje knygoje pateiktoje  nuotraukoje yra įamžinti Didžiosios Britanijos konsulato Kaune darbuotojai su  plk. Ričardu Vordu priešakyje ir toliau stovinčiu pačiu vicekonsulu Ernestu J. Harisonu.

 XII šios knygos skyriuje, cituodamas Vydūną, S. Šalkauskį, V. Ivanovą, É. Reclus, I. Kantą  bei  pasikliaudamas savo asmeniška patirtimi,  rašytojas pamėgino aprašyti lietuvių tautinį charakterį: Lietuvis yra  žodžio žmogus; Kiekvienas gali pasitikėti lietuvio pažadu. Netgi iki šios dienos didelės sumos eina iš rankų į rankas, pasitikint vien žodžiu, be jokio raštiško patvirtinimo; Lietuvis mano, kad jo paties įžvalgumas bei sprendimas turi didesnę vertę už bet kokius pinigus; Savižudybės labai retos tarp lietuvių, kurie per ilgus amžius išliko atsparūs išsigimimo reiškiniams...  Būtent, tokią Lietuvą ir tokius lietuvius matė 1919–1921 m. Ernestas Jonas Harisonas.  Tokiems ir su tokiais lietuviais jis dirbo Lietuvai. Dirbo su kukliu pasišventimu, ir didžiavosi savo tautiečių nors kokiu to darbo įvertinimu. Bet kuriuo atveju, aš esu vienas iš nedaugelio ne lietuvių, apdovanotų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino III klasės ordinu,– paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį R. Smitui rašė buvęs Lietuvos naujienų agentūros  korespondentas Londone⁴.

1922-ieji buvo svarbūs Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure metai. Tais metais į tarptautinę konferenciją su oficialia Lietuvos delegacija vyko ir Ernestas Jonas Harisonas. 1923 m. jis į Lietuvą atlydėjo Didžiosios Britanijos Parlamento narių delegaciją, o 1924 m. pavasarį vėl atvyko čia su anglų inžinieriais³.

 Reikėtų paminėti įdomią detalę, kuri gerai iliustruoja ne vien E. J. Harisono asmenybę, bet ir tuo laiku Lietuvoje veikusių užsienio žvalgybų dar gana primityvius informacijos išgavimo metodus. Būdamas Lietuvoje E. J. Harisonas išsiuntė laišką į Londoną. Matyt, kažkam (tai galėjo būti ir Sovietų Rusijos, ir Lenkijos žvalgybų darbas) labai parūpo to laiško turinys, todėl jis, prieš pasiekdamas adresatą „užtruko“ kelyje į Londoną. Pats laiško siuntėjas, buvęs (?) Britanijos žvalgybos karininkas, turbūt jau grįžęs namo, pasistengė apie tai informuoti Lietuvos spaudą, todėl 1924 m. gegužės 20 d. „Lietuvos žiniose“ pasirodė štai tokia žinutė:  

 13 d. balandžio p. E. J. Harrisonas, būdamas Kaune, išsiuntė Londonan laišką; tas laiškas, visai gerai užadresuotas, pasiekė adresatą Londone tiktai 10 dieną gegužės, – buvęs kelionėje 26 dienas.

Tuo tarpu šiaip kelionė iš Lietuvos į Londoną užtrunka tiktai 2 dienas. Kur, kas ir kokiais tikslais tokias klastas daro?.

Tuo laikotarpiu rašytojas Londone išleidžia dvi naujas knygas apie Raudonuosius vampyrus,  užgrobusius Rusiją:  „Raudonoji šutvė: šiurpinanti dabartinės Rusijos istorija“ ir „Susidorojimas: sąmokslas ir kontrsąmokslas Sovietų Rusijoje“ (The Red Camarilla. A Stirring Romance of Present-day Russia. London, G. Allen & Unwin, 1923; Rasprava: Plot and counterplot in Soviet Russia. London, Geoffrey J. Bles, 1924).

1926 m. Tautų Sąjungos rudens sesijai E. J. Harisonas parašė laišką¹⁰; ¹¹ ir savo vardu išsiuntinėjo kiekvienai šio tarptautinio forumo delegacijai. To svarbaus Lietuvos diplomatijos istorijai dokumento buvęs Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų viceministras, profesionalus istorikas, humanitarinių mokslų dr. Gintautas Vilkelis savo monografijoje apie Lietuvos – Lenkijos santykius net nematė reikalo paminėti. Vienam aktyviausių bei ištikimiausių Lietuvos diplomatijos kovotojų skirdamas vos vieną sakinį, ir įvardindamas jį tik kaip „užsienio autorių“, to klausimo „tyrinėtoją“¹².

 „Tyrinėtojas“ E. Jonas Harisonas dr. G. Vilkelio neminėtame laiške 1926 m. rudenį informavo užsienio šalių delegatus, kad Lenkija nėra išpildžiusi nei vieno iš savo pažadų, kuriuos iškilmingai davė Tautų Sąjungai. Jis priminė 1920 m. spalio 9 d. Vilniaus užgrobimą bei Juozo Pilsudskio prisipažinimą, kad tai įvykdyta jam įsakius. Prie E. J. Harisono laiško buvo pridėti ir keli jį papildantys dokumentai. Šio laiško tikslas buvo tinkamai informuoti Tautų Sąjungos narius apie Lenkiją prieš nusprendžiant, ar ji verta būti Tautų Sąjungos Taryboje¹⁰; ¹¹.

1926–1928 m. E. J. Harisonas parašo ir išleidžia dar dvi knygas anglų kalba apie Lietuvą „Lietuvos apžvalga“ ir „Lietuva 1928“ (Lithuania: A Review, London: Eyre & Spottiswoode, 1926 m. ir Lithuania, 1928, London: Hazell, Watson & Viney, 1928 m.) .Ypač žinoma tampa pastaroji, gražiai išleista, puikiomis nuotraukomis iliustruota knyga apie atgimstančios Respublikos pažangą.

Gyvendamas Londone E. J. Harisonas vedė antrą kartą. Tai įvyko apie 1923 m., kai pirmajam Europos džiudokai jau buvo 50 metų, o dainininkei britei Irene – apie 23. 1927 m. spalio mėnesį Harisonams gimė duktė. Rašytojas taip buvo pamilęs Lietuvą ir lietuvių kalbą, kad net savo vieninteliam vaikui davė lietuvišką vardą Aldona. Augant mergaitei tėvas skaitė lietuviškas pasakas, kurias specialiai dukrai vertė į anglų kalbą. Tų pasakų mašinraščius Aldona Collins iki šiol saugo savo namuose Londone.

E. J. Harisonas rašė R. Smitui: „Aš turbūt esu vienas iš labai nedaugelio britų, kuris gali skaityti, rašyti ir kalbėti lietuviškai. Kitos kalbos, kurias be japonų dar moku yra rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių (ne taip pat gerai) ir ispanų (ditto)“ ⁴.

Dirbant Lietuvos atstovybėje, E. J. Harisonui tekdavo kartas nuo karto rašyti laiškus lietuviškai, bet pagrindinius korespondento rašinius jis rašydavo gimtąja kalba. 1932 m. iš tuometinio Eltos direktoriaus Edvardo Turausko E. J. Harisonas gavo, kaip jis pats rašė, „įsakymą“ parengti  reportažą Lietuvos spaudai apie Britanijos pramonės mugę (British Industries Fair), į kurią mūsų atstovus pakvietė Anglijos vyriausybė. Žurnalistas tai darė jaudindamasis po darbo valandų, namuose, tris – keturis vakarus, iki pat vėlumos. Atstovybės atsakingas sekretorius Juozas Kajackas, perskaitęs mašinraštį, labai gyrė autorių ir padarė tik kelis nedidelius redakcinius pataisymus. Pirmasis lietuviškas E. J. Harisono rašinys, kaip jis manė, turėjo būti atspausdintas „Lietuvos aide“⁵.

1932 m. Vokietijai vis labiau eskaluojant propagandą prieš Lietuvą dėl Klaipėdos, mūsų diplomatinėms atstovybėms teko nelengva užduotis ją atremti. E. J. Harisonas savo laiške K. Bizauskui (1932 03 31) rašo, kad šis Klaipėdos reikalas mus verčia dirbti „po devintu prakaitu“, kad Lietuva, nepaisant visų jų kotrpropagandinių pastangų, neįstengia išsikovoti  „palankios spaudos“ tuo klausimu. Žurnalistas pasakoja, kad „The Manchester Guardian“ korespondentas Ženevoje yra visiškoje vokiečių įtakoje, kad  jo laišką (atsaką į antilietuvišką publikaciją) laikraštis atspausdino, bet taip baisiai apkarpydamas, kad iš to atsako nieko nebeliko. O„Daily Herald“ išvis nesiruošia spausdinti mano protesto laiško. Ir taip jau čia yra. Nėra būdų, kaip priversti šios šalies laikraščius, atspausdinti paneigimą,– skundžiasi anglas draugui Kaziui Bizauskui⁵.

Dar Adolfui Hitleriui neužėmus Vokietijos kanclerio posto, britų žurnalistas savo gimtojoje žemėje patiria tą patį, mūsų tautai taip gerai pažįstamą, pažeminimą bei ignoravimą, kai didžioji  užsienio šalių spauda skelbia netiesą ar net atvirą šmeižtą prieš Lietuvą ar lietuvius, visiškai nereaguodama į jokius mūsų mėginimus atsikirsti. Tik stiprūs žmonės gali tai ištverti. Ir džiudoka  Ernestas Jonas Harisonas iki galo stovi būtent stipriųjų pusėje.

1935 m. iš Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos Spaudos ir informacijos departamento direktorės Magdalenos Avietėnaitės (1892–1984) per J. Kajacką rašytojas gavo V. M. Putino „Altorių šešėly“ ir K. Bizauskui laiške (1935 07 04) užsiminė, kad planuoja išversti. Bet rašė, kad pradės romano vertimą į anglų kalbą tik tuomet, kai pirmiausia sudomins leidyklą, bei atidžiai perskaitęs, pats įsitikins, kad knyga tikrai bus įdomi ir įtaigi Anglijos skaitytojams⁵.  Galbūt kruopščiai išnagrinėjus visą rašytojo epistoliarinį palikimą, būtų galima  nustatyti, kokia iš jo minėtų sąlygų nebuvo palanki, kad geriausio V. M. Putino romano vertimas į anglų kalbą taip ir neišleistas  Londone.

Tų pačių metų rudenį ponas E. J. Harisonas Lietuvos įgalioto Ministro Londone B. K. Balučio specialiai komandiruojamas į Airiją, kad pasirūpintų „Lituanikos II“ lėktuvo pargabenimu į Londoną, o vėliau – į Klaipėdos uostą¹³.

60 metų perkopęs E. J. Harisonas išlaiko gerą sportinę formą, bent vieną kartą per savaitę skirdamas treniruotėms Londono Budokwai klube. K. Bizauskui jis rašo, kad dar geba tvirtai pastovėti ant rankų bei kone valandą be pertraukos imtis ant kilimo⁵. Tuo laikotarpiu savo japonų kovos menų bei imtynių patirtį rašytojas išdėstė trijose knygose „Džiudo teorija ir praktika“ (Theory & Practice of Judo, etc. (reprinted from Nichi-ei Shinshi)), „Džiudžitsu menas“, (Art of Ju-Jitsu, London: W. Foulsham, 1932) ir „Imtynės“ (Wrestling: Catch-as-catch-can, Cumberland & Westmorland, & All-in Styles, London: Foulsham’s Sports Library, 1934).

Taip ištikimai dirbdamas Lietuvai ir laisvalaikį skirdamas Rytų kovų menui bei knygų rašymui, E. J. Harisonas, tikėjosi sulaukti ramios ir užtikrintos senatvės su visai padoria pensija. Bet, kaip rašytojas sakė savo laiške R. Smitui: tie  bjaurūs pusžmogiai – Rusijos raudonieji, 1940 m. jėga užgrobę šalį, ir po to į Sovietų vergų lagerius ištrėmę apie 100 000 žmonių, įskaitant ir kūdikius, šiuos planus netikėtai sujaukė⁴. Eltos korespondentas Londone staiga prarado darbą ir su šeima atsidūrė labai sunkioje ekonominėje padėtyje.

Nepaisant to, kad darbuotojus teko atleisti, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Bronius Kazys Balutis visaip stengėsi Lietuvos atstovybę išlaikyti nors simboliškai veikiančią. Pagal galimybes, savo buvusiam viršininkui bei draugui tame darbe geranoriškai padėjo ir E. J. Harisonas⁶.

Antrojo pasaulinio karo metu 1941–1945 m. E. J. Harisonas dirbo Didžiosios Britanijos Pašto ir Telegrafo Cenzūroje Pirmojo laipsnio tikrintoju rusų, lietuvių ir lenkų kalba⁴. 1945 m. jiems su  žmona Rene teko verstis nuomojant laisvesnį gyvenamą plotą.

© 2011 „XXI amžius“