Alepo arkivyskupas mirs su savo tikinčiaisiais

Alepo graikų melkitų apeigų katalikų arkivyskupas Žanas Klemanas Žanbaras

Kanadoje, Monrealio arkivyskupijoje, lankėsi Alepo (Sirija) graikų melkitų apeigų katalikų arkivyskupas Žanas Klemanas Žanbaras (Jean-Clément Jeanbart) ir liudijo apie krikščionių situaciją Artimuosiuose Rytuose ir ypač Sirijoje, savo gimtojoje šalyje, kurią jau kelerius metus siaubia karas.

Kas tokie yra krikščionys sirai? Jie yra tie patys, apie kuriuos pasakojama Apaštalų darbuose Sekminių dieną. Sirijoje Bažnyčia yra nuo pat pradžių. „Tai – pagrindinė priežastis, dėl kurios mes, krikščionys, 300 tūkst. iš dviejų milijonų, jokiais būdais nenorime palikti Sirijos, – sakė melkitų arkivyskupas. – Ir tvirtai priduriu, kad aš, kaip šios Bažnyčios ganytojas, niekad nepaliksiu šios tautos, mirsiu, tačiau nepaliksiu savo tikinčiųjų. Esu įsitikinęs, kad Viešpats paprašys ataskaitos apie mano įsipareigojimą, drąsą ir viltį dėl tos jo tautos dalies, kuri man buvo patikėta“. Sirų ganytojas prisipažino, kad karo pradžioje jį buvo aplankiusi mintis išvykti, tačiau Viešpats buvo arti ir dabar jis nebejaučia baimės, žino, kad Viešpats juo ir kitais rūpinasi. Arkivyskupas priminė, kad Alepas yra be galo senas, istorinis miestas, menantis graikų, romėnų, bizantiečių ir arabų kultūras. Jame, kaip ir visoje šalyje, per amžius taikiai sugyveno keliolika etninių ir religinių bendruomenių.

Kalbėdamas apie karą, arkivyskupas Ž. K. Žanbaras kritiškai vertino tai, kas Vakaruose buvo pavadinta „arabų pavasariu“ ar revoliucija, kas Sirijoje virto kruvinu konfliktu, kuriame dalyvauja tiek sirai, tiek daugybė atvykėlių. Tiesa, anksčiau prezidento Asado ir jo vyriausybės režimas buvo pusiau diktatoriškas, tačiau visiems buvo garantuota tam tikra išraiškos laisvė ir pragyvenimo minimumas. Buvo neturtingų žmonių, bet nebuvo kraštutinio skurdo. Valstybinės mokyklos ir didysis Alepo universitetas, kuriame mokėsi dešimtys tūkstančių studentų, buvo nemokami. Greta istorinių bendruomenių gyveno naujos (prancūzų, anglų, olandų, italų), abipusė pagarba buvo sugyvenimo dėsnis. Tačiau vadinamasis „pavasaris“ sunaikino buvusią pusiausvyrą ir tai, ką jis nori atnešti, visai nėra demokratija.

Sirijoje susikirto įvairūs interesai: Vakarų ir Rytų valstybių, Izraelio ir Turkijos, kuri nepamiršo buvusios Osmanų imperijos šlovės, o Arabų Emyratams rūpi dujotiekio tiesimo galimybės. Visiems šiems interesams krikščionys, turintys sąsajas su Vakarais, galintys pažvelgti kitaip, kartais yra tikras dieglys šone.

Arkivyskupas Ž. K. Žanbaras įsitikinęs, kad daug kur slepiasi ekonominiai interesai, kuriuos bandoma paslėpti ar pateisinti religiniais. Kalbėdamas apie religiją, ganytojas sakė pažįstas daugybę autoritetingų žmonių, bet nė vienas iš jų nemano, jog Dievo vardu turi būti žudoma. Tokia prievarta yra mažumos, kuri nustelbia daugumos valią. Arkivyskupas pasakojo apie Bažnyčios pastangas padėti žmonėms ir visuomenei dabartinėje karo situacijoje. Labai daug pastangų dedama siekiant neuždaryti katalikiškų mokyklų, 600 mokinių gauna stipendijas. Yra 450 šeimų, kurioms padedama pinigais, kas mėnesį išdalijama 1600 krepšių su pirmos būtinybės maisto produktais, tūkstančiui šeimų padeda apmokėti šilumos sąskaitas žiemos periodu. Tai įmanoma tik su geradarių pagalba.

Su viltimi laukiama karo pabaigos ir ruošiamasi šiam metui kaupiant būtinus žmogiškus išteklius būsimam šalies atstatymui. „Sukūrėme bažnytinį judėjimą „Statyti, kad liktume“. Jis vienija visus krikščionis, jo tikslas – sukurti profesines statybų mokyklas, nes tai bus pirmasis sektorius, kuriame reikės dirbti po karo“, – sakė graikų melkitų apeigų katalikų arkivyskupas iš Sirijos Ž. K. Žanbaras.

Vatikano radijas

© 2015 „XXI amžius“