Knyga, įprasminanti tikėjimą

Knygos viršelis

Neseniai išleista Ariogalos klebono kun. Gintauto Jankausko sudaryta spalvinga, istoriniu ir meniniu požiūriu vertinga knyga „Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo parapija“. Joje pažymima, kad Ariogalos mieste išsiskiria didinga Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, į viršų kelianti du baltus bokštus ir žavinti raudonų plytų mūru. Apie knygą kalbamės su Ariogalos parapijos klebonu kun. Gintautu Jankausku.

Kam skiriamas šis leidinys?

Šia Ariogalos krašto žmonėms skirta knyga noriu įprasminti ir 30-ąsias savo kunigystės metines, ir 12 metų tarnystę Ariogalos parapijos tikintiesiems. Tikiuosi, kad ši knyga padės geriau pažinti Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo parapiją, dar labiau pamilti bažnyčią ir iš naujo atrasti savyje dvasines vertybes.

Ką mena Ariogalos bažnyčios atsiradimas?

Ariogalos bažnyčios atsiradimas mena iškilią mūsų valstybės istoriją. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, 1387 metais pradėjęs krikštyti aukštaičius, o po 1410 metų Žalgirio mūšio – ir žemaičius, ėmė rūpintis bažnyčių statyba. Jo dėka Lietuvoje buvo pastatytos 26 bažnyčios. 1416 metais Vytauto Didžiojo rūpesčiu buvo pastatyta ir pirmoji Ariogalos bažnyčia.

Ariogalos bažnyčia ne kartą degė. Kas projektavo ir pastatė dabartinę raudonų plytų bažnyčią?

Ypač stipriai nuo gaisro miestelio bažnyčia nukentėjo 1915 metais, per Pirmąjį pasaulinį karą.

Dabartinę Ariogalos bažnyčią pastatė rūpestingas ir darbštus Ariogalos parapijos klebonas kun. Antanas Simanavičius. Bažnyčia pastatyta pagal Šveicarijos architekto Eduardo Peyerio projektą. 1939 metais bažnyčios šventinimo iškilmėse dalyvavo ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Išskirkite svarbiausius bažnyčios istorijos akcentus.

Pirmoji Ariogalos bažnyčia Vytauto rūpesčiu buvo pastatyta 1416 metais, o 1547 metais – pertvarkyta ir atstatyta. 1690 metais per gaisrą bažnyčia sudegė, o 1726 metais buvo atstatyta. 1807 metais šventovė vėl sudegė, tačiau 1813 metais nenuilstantys tikintieji ją atstatė. Po 1831 metais miestą nuniokojusio gaisro išliko vos keletas namų, tačiau bažnyčios statyba nesustojo, 1852 metais pastatas buvo pailgintas. Bažnyčia tapo svarbių įvykių centru, lietuvių poetas bei kunigas Anupras Jasevičius 1863 metais joje perskaitė sukilėlių manifestą, už tai buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. 1915 metais bažnyčia buvo padegta. Kartu sudegė varpinė, brangūs indai ir kiti liturginiai reikmenys. Pokario metais parapijiečiai turėjo melstis kitame mūriniame pastate. Šv. Mišios buvo aukojamos bažnyčioje, įrengtoje grūdų sandėlyje.

Iki šių dienų Ariogaloje yra išlikę keli unikalios architektūros mediniai namai. Galima išvysti jos pasididžiavimu tapusią neobarokinę dvibokštę Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią.

Įžengus į Ariogalos bažnyčią, baltoje jos erdvėje dėmesį pirmiausia patraukia didysis altorius. Kaip Ariogalos bažnyčioje atsirado ši XVII amžiaus vertybė?

Bažnyčios statybos, nepaisant lėšų stygiaus, jau ėjo į pabaigą, tačiau 1937 metų rudenį vis dar nebuvo grindų, durų ir altoriaus. Kaip tik tuo metu Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje sumanyta įvesti amžinąją Švč. Sakramento adoraciją, todėl šventovėje vyko dideli remonto darbai: pašalinti trys presbiterijoje stovėję barokiniai mediniai altoriai. 1938 metais buvo pastatytas didysis baroko stiliaus altorius. Tad, matyt, ariogališkiai su dideliu džiaugsmu priėmė benediktinių nebenaudojamą didįjį altorių. Jame esantys atvaizdai sukurti jau Ariogalos bažnyčiai. Pirmajame tarpsnyje kabo paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu“, tapytas 1946 metais tuometinio Ariogalos klebono kun. Prano Šniukštos. Antrajame tarpsnyje esantis paveikslas „Šv. Antanas Paduvietis su Kūdikiu“ vaizduoja vieną populiariausių šventųjų, kuriam Ariogaloje meldžiamasi nuo XVII amžiaus.

Bažnyčios šoninių navų galuose 1960–1961 metais buvo įrengti šoniniai altoriai: dešinysis ir kairysis. Kokios jie formos ir kam skirti?

Šoniniai altoriai yra mūriniai, vienodos struktūros. Jie – neoklasicizmo formų, baltai dažyti, vietomis paauksuoti. Kairysis altorius tradiciškai skirtas Švč. Mergelei Marijai. Jo pirmajame tarpsnyje patalpinta Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos statula. 1854 metais popiežiui Pijui IX paskelbus Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo dogmą, šis pamaldumas nuolat augo. Tai ryškiai matoma ir Ariogalos bažnyčioje, kurioje beveik visi Marijai skirti kūriniai yra susiję su Švč. Mergelės Marijos Nekaltu Prasidėjimu. Altoriuje abipus Marijos yra dar dvi skulptūros. Kairėje pusėje esanti šv. Barbora vaizduojama su bokštu, kuriame buvo kalinta, su tėvo kardu, kuriuo nukirsdinta, ir kankinystę simbolizuojančia palmės šakele. Liaudyje tikima, kad ši mergelė kankinė apsaugo nuo staigios mirties audros metu, nuo žaibo ir ugnies.

Dešinėje pusėje vaizduojama Lietuvoje mažiau žinoma šv. Elžbieta Vengrė – Vengrijos karaliaus duktė (su karūna ir skeptru), garsėjusi labdara, rūpesčiu ligoniais ir pavargėliais. Ji yra pranciškonų tretininkų ordino globėja. Antrajame altoriaus tarpsnyje kabo šv. Lauryno paveikslas.

Dešinysis altorius skirtas Jėzui Kristui. Pirmajame tarpsnyje yra medinė Švč. Jėzaus Širdies skulptūra. Pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai Lietuvoje ir Europoje pasklido dar XVIII amžiuje, o XX amžiaus pirmoje pusėje tapo dominuojančiu. Abipus Jėzaus Kristaus statulą stovi „Šv. Juozapas“ ir „Šv. Antanas Paduvietis“, abu ant rankų laikantys Kūdikėlį Jėzų. Šie šventieji yra vieni populiariausių Lietuvoje. Antrajame tarpsnyje kabo įtaigiai nutapytas paveikslas „Kristaus Kančia“, skatinantis apmąstyti Jo mirties ant kryžiaus vertę ir prasmę.

Bažnyčios sienas puošia daug vertingų meno kūrinių. Gal galėtumėte trumpai apibūdinti?

Bažnyčios sienas puošia įdomūs kūriniai. Presbiterijoje, prie didžiojo altoriaus, kabo žymaus Lietuvos dailininko modernisto Stasio Ušinsko tapytas paveikslas „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“. Jis 1945 metais buvo sukurtas didžiajam Ariogalos šventovės altoriui, bet netrukus buvo pakeistas kun. Prano Šniukštos tapytu paveikslu. Priešais jį – nežinomo tapytojo paveikslas „Pasaulio Išganytojas“.

Pagrindinėje Bažnyčios erdvėje kabo Kryžiaus kelio stotys, apie 1995 metus perkeltos iš Lesčių Dievo Apvaizdos bažnyčios. 1884 metais šiai bažnyčiai stotis nutapė Lietuvos dailininkas Florijonas Burdanovskis dvarininko Ignoto Romerio užsakymu. Kryžiaus kelio stotis apeidami tikintieji dvasiškai seka paskui Išganytoją, apmąstydami Jo auką.

Erdviame bažnyčios šventoriuje matome istorinių statinių, paminklų, koplytėlių ir statulėlių. Šventorių gražiais ir prasmingais darbais papuošėte ir Jūs, Klebone. Papasakokite apie tai.

Kilo mintis reikšmingus parapijos įvykius įamžinti atminimo paminklais. Prie parapijos namų augo senas ąžuolas, kurį dėl saugumo teko nupjauti. 2004 metais medžio drožėjas Ričardas Ramanauskas iš jo išdrožė koplytstulpį su Šv. arkangelo Mykolo skulptūra. Ja pagerbtas titulinis Ariogalos bažnyčios globėjas, intenciją įprasminant įrašu: „Šv. Mykolai, globok Ariogalos parapiją – 2004“.

Dar vienas paminklas – kryžius su Nukryžiuotoju, Sopulingąja Dievo Motina ir dviem angelais – pastatytas 2012 metais. Taip buvo pažymimas mano darbo Ariogaloje dešimtmetis, išreikšta padėka Dievui už krikščionišką 625 metų Lietuvos istoriją ir paminint 2012-uosius, popiežiaus Benedikto XVI paskelbtus Tikėjimo metus. Paminklo autorius – kryždirbys iš Utenos Pranas Kaziūnas.

Kalbėjosi Petras URBONAS

© 2015 „XXI amžius“