Mėgsta „vaikščioti po gatves“ telefonu...

Popiežiaus Pranciškaus išrinkimo antrosioms metinėms

Popiežius Pranciškus

Kelionės, Meksika ir Argentina, migracija, pinigai, Romos kurijos reforma, išrinkimo Popiežiumi metinės, lytinių išnaudojimų skandalas, vyskupų sinodas, teisingas atlyginimas, prekyba narkotikais, evangelikų ir sekmininkų judėjimai, šeimos istorija – apie tai ilgai ir išsamiai kalbėjo popiežius Pranciškus, kalbinamas Meksikos televizijos „Televisa“ žurnalistės. „Vatikano radijas“ perteikia kelias šio pokalbio mintis.

Vienas iš klausimų buvo apie evangelikų ir sekmininkų judėjimus, kurie pritraukia daug katalikų ir kitų istorinių Bažnyčių narių ir kuriuos kai kurie priskiria sektomis. Pasak popiežiaus Pranciškaus, kalbant bendrai apie evangelikų judėjimus, tai, ką jie pasiūlo, yra artumas, buvimas šalia. Pakanka, kad dieną dalyvautum jų pamaldose ir kitą sekmadienį jau tave vadina vardu. Mes, katalikai, dažnai, būdami dauguma ir ypač dėl didelio trūkumo, kuriuo pasižymime Lotynų Amerikoje, klerikalizmo, kuriame atstumą. Klerikalizmas Lotynų Amerikoje buvo viena iš didžiausių kliūčių pasauliečių brandai. Jie brendo tik liaudies pamaldume, čia galėjo būti laisvi ir kūrybingi. Tačiau organizaciniu požiūriu pasauliečiai nepakankamai subrendo iš dalies dėl klerikalizmo.

Grįžtant prie evangelikų judėjimų, reikėtų skirti sąžiningus, gerus ir sektantiškus. Yra religinių pasiūlymų, apie kuriuos patys gerieji evangelikai nenori girdėti. Kai kurios sektos remiasi gerovės teologija: „jei ateisi, viskas tau seksis“. Dar kitos religiją paverčia prekyba. Tad yra, anot Šventojo Tėvo, save vadinančių evangelikais, o iš tikrųjų jie – net nekrikščionys. Kaip iliustravo vienas jo draugas liuteronas, teologijos daktaras, yra ir rimtų evangelikų. Panašiai ir su sekmininkais. Reikia vengti apibendrinimų, nagrinėti kiekvieną atvejį ir mokėti vertinti.

Kodėl evangeliniai judėjimai patraukia katalikus? Kaip minėta, suteikia artumą. Kitas dalykas yra Dievo Žodžio skelbimas. Popežius Pranciškus atsiminė pasakojimą, kaip vienas žmogus džiaugėsi su draugais atradęs bažnyčią, kurioje per šv. Mišias nesakomos homilijos... Yra homilijų, kurios katastrofiškos ir nepasiekia širdies, jos abstrakčios, panašios į katechezes ar samprotavimus. Apie tai daug rašyta „Evangelii gaudium“. Kalbant bendrai, evangelikų pastoriai pasiūlo artumą, pasiekia širdį ir gerai paruošia homiliją. Šiuose dalykuose, pasak Popiežiaus, katalikai turi atsiversti. Yra brolių evangelikų, kurie puikiai dirba. Jis paminėjo ir savo bendradarbiavimą su evangelikų pastoriais, trejas bendras pastorių ir kunigų rekolekcijas, antra tiek masinių susitikimų, dalyvaujant tūkstančiams žmonių.

Paprašytas prisiminti išrinkimą Popiežiumi, kurio antrosios metinės paminėtos kovo 13 dieną, Pranciškus pakartojo, kad jis tikrai to nesitikėjo ir buvo pasiruošęs, kaip ir po Benedikto XVI išrinkimo, tą pačią popietę išskristi į Buenos Aires Verbų sekmadieniui. „Buvau visiškai ramus“, – sakė Popiežius: jis nebuvo tarp tų, kurie figūravo stipriųjų kandidatų sąraše. Jokių minčių apie išrinkimą Popiežiumi nebuvo per pirmąjį balsavimą antradienio vakare, antrąjį trečiadienio ryte ir trečiąjį priešpiet. Ir tada, per pietus, pasirodė pirmi keisti ženklai: buvo teiraujamasi, kokia jo sveikata. Ir per du popietinius trečiadienio balsavimus viskas buvo užbaigta dideliam jo nustebimui. Vardo pasirinkimui įtakos turėjo bičiulio kardinolo Klaudijaus Umešo (Claudio Hummes) OFM žodžiai, – „nepamiršk vargšų“. Ne viską, kaip prisipažino Popiežius, jis gerai atsimena iš to vakaro. Ir vis dėlto vidinės ramybės jis neprarado, būdamas įsitikinęs, kad būtent Dievas to norėjo.

Pranciškus pasakojo, kad jis, būdamas Popiežiumi, jaučiasi visai neblogai. Vienintelis dalykas, kurio trūksta, – judėjimo laisvė, pavyzdžiui, neatpažintam nueiti į piceriją, vaikščioti gatvėse, užeiti į parapijas. Bet dabar jis naudojasi kitu būdu „vaikščioti po gatves“ telefonu...

Šventasis Tėvas prisipažino, kad yra sunku keliauti: jis visada mėgsta sėslų gyvenimą. Pasakodamas apie savo persikėlimą į Šv. Mortos svečių namus iš apaštalinių apartamentų, Popiežius dar kartą patikslino, kad jo pagrindinis motyvas nebuvo žiniasklaidoje minėtas apartamentų prabangumas – jie dideli, tačiau nėra prabangūs, bet troškimas būti tarp žmonių – su jais valgyti, susitikti, būti šv. Mišiose – yra įgyvendinamas. Žvelgdamas į ateitį popiežius Pranciškus pasakė, kad nujaučia, jog jo pontifikatas bus trumpas. Bet tai – tik jausmas, o galimybės gali būti visokios.

Komentuodamas Romos kurijos reformą popiežius Pranciškus išreiškė įsitikinimą, kad ji turi prasidėti nuo širdies pasikeitimo, nuo atsivertimo. Ir Popiežius yra pirmasis, kuris turi atsiversti, turi stengtis nuolat atsiversti, kaip kad Dievas jo prašo... Priminęs garsųjį 15 kurijos „ligų sąrašą“, Popiežius pasakojo, kad vienas kardinolas pridūrė dar vieną – drąsos trūkumą kritikuoti atvirai. Jei kas nesutinka su Popiežiumi, turi jam tai pasakyti. Tai labai vertinga. „Prieš Dievą sakau, kad niekad, niekad, niekad, nuo tada, kai tapau vyskupu, nebaudžiau ko nors už tai, kad man pasakė dalykus į veidą. Būtent tokių bendradarbių noriu“, – pabrėžė Pranciškus. Minėtosios kurijos „ligos“ gali būti pavadintos ir „gundymais“, kuriuos patyrė jis pats arba pastebėjo kituose. Šių gundymų išvardijimas skirtas sąžinės sąskaitai atlikti. Neteisinga būtų juos paversti epitetais visiems kurijoje dirbantiems, priešingai, čia daug gerų žmonių ir puikių bendradarbių, o požiūrių skirtumas vienu ar kitu klausimu yra visiškai teisėtas.

Atsakydamas į klausimą apie tai, kiek jis yra „kairysis“ ir ar mano, jog turtingi yra blogi, o vargšai geri, Pranciškus paprašė vengti siaurų, supaprastintų vertinimų. Ne, žmogus nėra blogas vien todėl, kad turtingas. Jis gali būti šventas. Svarbu, kad jis savo turtą administruotų teisingai, padėdamas kitiems. Tai, ką jis norįs sukritikuoti, yra pagunda į turtą sudėti savo viltis ir saugumą. Kitas aspektas – teisingo atlyginimo nemokėjimas, asmenų išnaudojimas ir pavergimas, vargšų ignoravimas. Tai – nuodėmės, labai sunkios nuodėmės, nes taip paminamas žmogaus orumas. Nesvarbu, kas jas daro. Kita vertus, pats Kristus į Evangelijos centrą iškelia vargšus, skelbia atėjęs ypač dėl jų. Ir Paulius VI yra pasakęs, kad vargšai gali geriau suvokti Evangelijos vertybes. Neturto vėliava yra evangelinė. Bet laikėme ją muziejuje ir leidome ją pavogti marksistams.

Šventasis Tėvas plačiai pakomentavo klausimą apie Vyskupų sinodą šeimai ir dar kartą patvirtino, jog lytiniu išnaudojimu nusikaltusiems kunigams bus taikomas „nulinės tolerancijos“ principas, kurį parengė Jonas Paulius II ir kardinolas Jozefas Ratcingeris (vėliau popiežius Benediktas XVI). Nors statistiškai dauguma išnaudojimų vyksta šeimos ir kaimynų rate, Bažnyčia negali nieko nedaryti, kai kunigas, nors vienas, nusikalsta. Kodėl? Nes kunigo uždavinys yra auginti vaiką, berniuką ar mergaitę, šventume ir susitikime su Jėzumi, o išnaudotojas sugriauna susitikimą su Jėzumi. Išnaudotojai yra tarsi kanibalai, kurie valgo savo vaikus. Tai baisu. Ir vieno atvejo pakanka, kad būtų daroma tai, ką reikia padaryti.

Vatikano radijas

© 2015 „XXI amžius“