2015 metai

Maldos ir atgailos vigilija „24 valandos Viešpačiui“

Popiežius Pranciškus klausė išpažinčių

Šiemet popiežius Pranciškus savo žinioje Gavėnios proga sakė: „Abejingumo pagunda gresia mums ir kaip individams. Esame sotūs sukrečiančių žinių bei vaizdų apie žmonių kančias ir sykiu jaučiamės visiškai negebantys ką nors pakeisti. Ką turėtume daryti, kad tai siaubo ir bejėgystės spiralei galėtume atsispirti? Pirma, galime melstis žemiškosios ir dangiškosios Bažnyčios bendrystėje. Nenuvertinkime daugelio maldos galios! Iniciatyva „24 valandos Viešpačiui“, kurią kovo 13 ir 14 dieną šventėme visoje Bažnyčioje ir vyskupijų lygmeniu, šį maldos poreikį kaip tik ir siekia išreikšti“. Šis ypatingas laikas – atgailos pamaldos „24 valandos Viešpačiui“ – buvo švenčiamas bažnyčiose Romoje, daugelyje vyskupijų visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Tai – popiežiaus Pranciškaus įvesta naujovė, pirmą kartą švęsta pernai tiek Romoje, tiek kitose vyskupijose visame pasaulyje. Popiežius Pranciškus Atgailos pamaldoms „24 valandos Viešpačiui“ vadovavo Šv. Petro bazilikoje.

„Dievas palaiko Abelio pusę“

„Šventojo Sosto diplomatija pasirengusi tarnauti daugybei abelių, kuriuos tiek daug kainų vis dar žudo“ ir ji „primena, kad Dievas palaiko Abelio pusę, kad rūpintis kitais yra pareiga“. Taip sakė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas vizito Baltarusijoje metu. Minske jis susitiko su Baltarusijos vyskupais, valdžia.

Kovo 13-ąją kardinolas P. Parolinas pašventino pirmąjį apaštalinės nunciatūros akmenį, vėliau dalyvavo susitikime, kurį surengė apaštalinis nuncijus arkivysk. Klaudijus Gudžerotis (Claudio Gugerotti) popiežiaus Pranciškaus antrųjų išrinkimo metinių proga. Kardinolas sakė, kad, kai statomi namai, reiškia, kad toje žemėje norima įsirengti nuolatinį būstą. Tad taip Šventasis Sostas nori išreikšti savo draugystę baltarusiams, paliudyti savo artumą, dalyvavimą jų kuklioje, tačiau žmogiškomis dorybėmis ir tikėjimu turtingoje istorijoje, solidarumą kančioms, palaikyti taikios ateities viltį. Įleisti gilesnes šaknis į šią žemę reiškia įsipareigoti tautai, tarnauti kiekvieno žmogaus orumui, sakė kardinolas. Jis išreiškė Šventojo Sosto padėką Baltarusijos valdžiai, kuri nenustoja dėti pastangų, kad būtų nutrauktas konfliktas kaimyninėje Ukrainoje.

Tarėsi Lietuvos vyskupai

Ganytojai nusprendė kovo 22 dieną, penktojo Gavėnios sekmadienio šv. Mišių metu, visoje šalyje melstis už taiką Ukrainoje

Kovo 12 dieną Vilniuje vyko Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinis posėdis. Jame dalyvavo arkivyskupai Gintaras Grušas, Sigitas Tamkevičius SJ, Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana); vyskupai Eugenijus Bartulis, Jonas Boruta SJ, Jonas Ivanauskas, Rimantas Norvila, Lionginas Virbalas SJ, Kęstutis Kėvalas, Linas Vodopjanovas OFM.

Plenarinį posėdį įžanginiu žodžiu pradėjo Apaštalinis Nuncijus Lietuvai arkivysk. Pedras Lopesas Kvintana.

Posėdyje buvo apsvarstytos LVK sekretoriato, Lietuvos šeimos centro, Lietuvos katechetikos centro, Lietuvos Caritas, Lietuvos jaunimo pastoracijos centro, Lietuvos Katalikų Bažnyčios informacijos centro bei Iustitia et pax komiteto praėjusių metų veiklos ataskaitos.

Mėgsta „vaikščioti po gatves“ telefonu...

Popiežiaus Pranciškaus išrinkimo antrosioms metinėms

Popiežius Pranciškus

Kelionės, Meksika ir Argentina, migracija, pinigai, Romos kurijos reforma, išrinkimo Popiežiumi metinės, lytinių išnaudojimų skandalas, vyskupų sinodas, teisingas atlyginimas, prekyba narkotikais, evangelikų ir sekmininkų judėjimai, šeimos istorija – apie tai ilgai ir išsamiai kalbėjo popiežius Pranciškus, kalbinamas Meksikos televizijos „Televisa“ žurnalistės. „Vatikano radijas“ perteikia kelias šio pokalbio mintis.

Vienas iš klausimų buvo apie evangelikų ir sekmininkų judėjimus, kurie pritraukia daug katalikų ir kitų istorinių Bažnyčių narių ir kuriuos kai kurie priskiria sektomis. Pasak popiežiaus Pranciškaus, kalbant bendrai apie evangelikų judėjimus, tai, ką jie pasiūlo, yra artumas, buvimas šalia. Pakanka, kad dieną dalyvautum jų pamaldose ir kitą sekmadienį jau tave vadina vardu. Mes, katalikai, dažnai, būdami dauguma ir ypač dėl didelio trūkumo, kuriuo pasižymime Lotynų Amerikoje, klerikalizmo, kuriame atstumą. Klerikalizmas Lotynų Amerikoje buvo viena iš didžiausių kliūčių pasauliečių brandai. Jie brendo tik liaudies pamaldume, čia galėjo būti laisvi ir kūrybingi. Tačiau organizaciniu požiūriu pasauliečiai nepakankamai subrendo iš dalies dėl klerikalizmo.

Suniokojo dar vieną senovinę bažnyčią, griauna pasaulinį paveldą

Kovo 10 dieną vienas Irako pareigūnas pranešė, kad Islamo valstybės Irake ir Sirijoje (ISIS) džihadistai suniokojo dar vieną istorinę bažnyčią Mosule, X amžių siekiantį Šv. Jurgio (arba Markourgaso) vienuolyno bažnyčią, priklausiusią chaldėjų apeigų katalikams, bei buldozeriais sunaikino greta buvusias krikščionių kapines. Ši kai kurių vadinama „kultūrinio valymo“ akcija smogė visiems: ne vien krikščionims, bet ir musulmonų šiitų istorinėms kulto vietoms, jų šventųjų ir mokytojų kapams bei mauzoliejams. Nukentėjo ir musulmonų sunitų, išpažįstančių tą patį tikėjimą kaip ir ISIS ekstremistai, šventovės, jei jos, ekstremistų akimis, įgijo klaidatikystės atspalvį (pavyzdžiui, jei jose pagerbiamas koks nors didis sunitų eruditas). Tokia pagarba esą suniekina Alachą.

„Penkios meilės kalbos“

Kovo 12 dieną Kaune, „Daugirdo“ viešbučio (Daugirdo g. 4) kavinėje, vyko trečiasis ciklo „Kunigai kavinėse“ susitikimas. Jame tema „Penkios meilės kalbos“ bendravo kun. Mindaugas Malinauskas SJ, o dalyvavo nemažas būrys kauniečių, ypač jaunų žmonių. Susitikimas buvo šiltas, tėvas jėzuitas stengėsi prakalbinti ir pačius žmones. Jie uždavė klausimų, o pabaigoje aktyviai dalyvavo pasiūlytame teste, norėdami suprasti, kokia gi meilės kalba jie trokšta būti kitų priimti. Kunigas Mindaugas pabrėžė, kad meilės kalba labai svarbi bendraujant žmonėms. Jis pasidalijo mintimis, kokios yra penkios meilės kalbos, kurias pažįstant lengviau atsiliepti į kito žmogaus poreikius ir geriau pažinti save, suvokti, iš kur kyla bendravimo sunkumų (natūralu, jog ne su visais lengva ir paprasta sutarti), bei juos įveikti, kad gyvenimas taptų džiaugsmingesnis.

Dviejų kunigų poezijos leidinys

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Knygos viršelis

Pasaulio lietuvių kultūros ir švietimo centras Kaune 2015 metus, pradėjo išleisdamas dviejų kunigų poezijos knygelę (72 psl. su iliustracijomis). Ji turi ir du pavadinimus: kun. Nerijaus Pipiro posmai pavadinti „Tarp laikrodžio rodyklių“ (p. 5–58), o kun. Roberto Urbonavičiaus „Ad libitum“ (Kas yra paraštėse) (p. 59–69). Dėl dviejų autorių ir skirtingų pavadinimų leidėjai neprieštaravo.

Apie savo poeziją Kauno Prisikėlimo bažnyčios vikaras kun. N. Pipiras kalbėjo, kad čia sutalpinta trejų metų kūryba, kurią skatino prel. prof. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, poetas Robertas Keturakis, aktoriai Egidijus Stancikas ir Doloresa Kazragytė.

Poezijos leidinio gimimo istorija

2014 m. vasarą kun. N. Pipiras pradėjo galvoti apie leidybą – eilėraščių knygelę. Kreipėsi į poetą R. Keturakį, kurį pažįsta daugiau kaip 5 metus. Jie kartu leido Kauno kunigų seminarijos almanachą „Duc in alum“ (Irkis į gilumą). Tai – seminaristų poetinė kūryba. R. Keturakis jaunąjį kunigą supažindino su Pasaulio lietuvių kultūros ir švietimo centro Kaune vadovu Valdu Kubiliumi. Šis centras yra išleidęs ir prel. prof. V. S. Vaičiūno knygą „Tau atviras dangus“. Susipažinęs su kun. N. Pipiro poezija, V. Kubilius sutiko išleisti knygelę.

Sielos giesmė, skambanti kančios naktyje

Savo eilėraščius skaito kun. Robertas Grigas (dešinėje). Iš kairės: Vladas Vaitkevičius, Alfas Pakėnas ir Eglė Perednytė Birutės Kairaitytės-Vaitkevičienės nuotrauka

Vasario 13 dieną Juozo Tumo-Vaižganto meamorialiniame muziejuje vyko kun. Roberto Grigo poezijos rinktinės „Benamės svajos“ pristatymas. Renginį vedė muziejaus direktorius Alfas Pakėnas. Susirinkusieji klausėsi kunigo skaitomų eilėraščių, pasakojimų apie nueitą kelią, dėkojo dvasininkui už meilę Tėvynei ir žmonėms, dalyvavimą kovoje už Lietuvos laisvę. Kunigas Robertas sakė, kad nesijaučia padaręs nieko ypatingo – kai myli, nelauki apdovanojimų.

Kun. R. Grigas – šviesus žmogus, nesinešiojantis savyje pykčio dėl patirtų išmėginimų. Jo žodis – skambus, gilus ir jautrus. Ši knyga – sielos giesmė, skambanti kančios naktyje, laukiant Tėvynės prisikėlimo. Knyga dedikuota Dievui, Laisvei, Lietuvai.

Kun. R. Grigo knygą pristatė, prisiminimais ir eilėraščiais dalinosi poetas Vladas Vaitkevičius. Jis kalbėjo apie poetus B. Brazdžionį ir kun. R. Grigą – išskirtinius Lietuvos laisvės šauklius. Kauno kamerinio teatro aktorė Kristina Kazakevičiūtė skaitė eilėraščius iš poetės Eglės Perednytės knygos „Lyg sala sutemų“, savo eiles skaitė ir autorė.

Vienuolių kūrybos atspindžiai

Viršplaninis gyvenimas – su Dievo palaima

Alvyra Grėbliūnienė

Ses. Birutė Žemaitytė (dešinėje) ir Genovaitė Čiurlionienė

Tikrai myliu šį Viešpaties sukurtą šedevrą  – žemę, kurioje Jis mane įkurdino, kurioje galėjau augti ir skleistis, mylimų žmonių apsupta. Juk visa, kas yra manyje, – daugelio žmonių dovana. Kas aš būčiau be šių Gerųjų? Tai Jis mylėjo ir myli mane per juos, per juos Jis mane ugdė, brandino ir subrandino,  – knygoje „Mano gyvenimo kelias“ rašo Birutė Žemaitytė.

Dėkoju ses. Birutei už  šiuos žodžius, nes juos mano siela irgi norėtų kalbėti... Dėkoju Dievui, kad leido mums susitikti, pažinti jos dvasios stiprybę, išvysti jos žvilgsnyje Dievo meilės gelmę, atverti savo širdį ir išgirsti jos lūpomis perduodamą Dievo Žodį. Ses. Birutės knygų pristatymai Lazdijuose, trumpi susitikimai krašto atlaiduose, laidos per „Marijos radiją“ – viskas man buvo ir yra jos dvasinė dovana, mane brandinanti tikėjimo kelyje, Dievo šviesos ieškojimuose. Labai džiaugiausi mūsų susitikimu Druskininkuose.

Atmintis

Palaimintasis konventualas – iš Lietuvos

Lietuva gali didžiuotis turėdama palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį MIC (1871 04 13–1898–1918 12 01–1927 01 27). Šis marijonų vienuolis ypač buvo prisimenamas 2012 metais, minint 75 metus nuo jo mirties. Palaimintojo Jurgio Matulaičio metais mes sužinojome daug naujų dalykų apie šį šventą žmogų. Tačiau šįkart norime priminti, kad turime ir daugiau palaimintųjų, apie kuriuos mažai težinome, o viena iš tų nežinojimo priežasčių yra ta, kad jie – ne lietuvių tautybės žmonės, be to, apaštalavę ir iškeliavę pas Viešpatį gyvendami ne Lietuvoje. Vienas tokių yra prieš 100 metų gimęs palaimintasis tėvas Antoninas Marija Jonas Bajevskis OFM Conv (1915 01 17–1939 05 01–1941 05 08).

Antoninas Marija Jonas Bajevskis gimė 1915 m. sausio 17 d. Vilniuje. Kilęs iš pakankamai turtingos lenkų šeimos. Tėvas Jonas buvo rinkėjas, o vėliau spaustuvės savininkas, motina Anelė – iš Vinkovskių namų. Pakrikštytas 1918 m. kovo 14 d. gavo Jono Eugenijaus vardus. Turėjo tris brolius, kurie mirė vos gimę, taigi jis liko vienturtis. Būdamas šešerių metų pradėjo lankyti pradinę mokyklą Vilniuje. Ją baigęs tęsė mokslus Vilniaus J. Lelevelio realinėje, o vėliau – A. Mickevičiaus humanitarinėje gimnazijoje. Brandos atestatą gavo 1933 m. birželio 16 d.