Suniokojo dar vieną senovinę bažnyčią, griauna pasaulinį paveldą

Kovo 10 dieną vienas Irako pareigūnas pranešė, kad Islamo valstybės Irake ir Sirijoje (ISIS) džihadistai suniokojo dar vieną istorinę bažnyčią Mosule, X amžių siekiantį Šv. Jurgio (arba Markourgaso) vienuolyno bažnyčią, priklausiusią chaldėjų apeigų katalikams, bei buldozeriais sunaikino greta buvusias krikščionių kapines. Ši kai kurių vadinama „kultūrinio valymo“ akcija smogė visiems: ne vien krikščionims, bet ir musulmonų šiitų istorinėms kulto vietoms, jų šventųjų ir mokytojų kapams bei mauzoliejams. Nukentėjo ir musulmonų sunitų, išpažįstančių tą patį tikėjimą kaip ir ISIS ekstremistai, šventovės, jei jos, ekstremistų akimis, įgijo klaidatikystės atspalvį (pavyzdžiui, jei jose pagerbiamas koks nors didis sunitų eruditas). Tokia pagarba esą suniekina Alachą.

„Kultūrinis valymas“, kuriam islamistai ypač susitelkė pastarosiomis savaitėmis, smogė ir tūkstantmetei Artimųjų Rytų civilizacijai. Pasirodė vaizdo įrašų ir nuotraukų apie tai, kaip ekstremistai daužo Mosulo bibliotekos ir muziejaus skulptūras, degina senovinius rankraščius. Su kūjais ir buldozeriais jie nuvažiavo į senovinius Hatra ir Nimrudo miestus, kurie įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Antai, Nimrude, kurio senovinis pavadinimas yra Kalhu, žmonės gyveno jau šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų, o IX amžiuje prieš Kristų asirų karalius Ašurnasirpalas II šį miestą pavertė savo imperijos sostine, pastatydamas monumentalių pastatų, papuošdamas miestą tūkstančiais bareljefų ir skulptūrų. Pradėjus kasinėjimus XIX amžiuje, daug smulkesnių radinių buvo išgabenta į įvairius muziejus ar privačias kolekcijas, tačiau daug kas liko mieste, kurio buvusią šlovę galimą įsivaizduoti iš išlikusio aprašo. Jame pasakojama viena iš įspūdingiausių puotų pasaulio istorijoje, kurią Ašurnasirpalas II surengė pabaigęs karališkųjų rūmų statybą.

Kai pašventinau Kalhu rūmus, buvo pakviesti 47 074 vyrai ir moterys iš visų mano žemių, 5 000 pareigūnų ir pasiuntinių (iš kaimyninių žemių ir miestų), 16 000 iš Kalhu miesto ir 1 500 rūmų pareigūnų, visi kartu – 69 574; dešimt dienų daviau jiems valgyti, daviau jiems gerti, juos prausiau ir kvėpinau. Tada juos pagerbiau ir pasiunčiau atgal į jų žemes taikoje ir džiaugsme, byloja karaliaus žodžiai, – Svečiai suvalgė keliasdešimt tūkstančių mažų ir didelių gyvulių, paukščių, žuvų, daugybę daržovių ir prieskonių, išgėrė 10 000 ąsočių alaus ir tiek pat vyno.

Nors kai kurie istorikai šiuos skaičius priskiria karaliaus silpnybei pasipuikuoti, tačiau kiti mano, kad Ašurnasirpalas II, kuris toli gražu nebuvo filantropas, bet žiaurumu ir ambicijomis pagarsėjęs didžiulių teritorijų užkariautojas, tokiu ekstravagantišku būdu iš tiesų galėjo visoms savo imperijos tautoms pademonstruoti savąją galią ir turtus.

Kodėl ISIS ekstremistai tyčia ir sąmoningai daužo senųjų civilizacijų paveldą, išlikusį du ar tris tūkstantmečius, buvusį vietos arabų ir musulmonų peizažo dalimi daugelį amžių? Tarp įvairių aiškinimų yra du, kurie neprieštarauja vienas kitam. Pirma, kiekvienam totalitarizmui būdinga tendencija sunaikinti istorinę atmintį ir ją įkūnijančius materialius objektus, kad būtų sunaikinta bet kokia alternatyva totalitarizmo kuriamai tapatybei. Totalitarizmui istorija prasideda nuo jo paties. Antra, tai – iki ekstremizmo pastūmėtas monoteizmas, kuris yra apsėstas netikrų dievų garbinimo demaskavimo ir persekiojimo. Jo apraiškų sunitų islame būta ir anksčiau. Taip ir muziejuje stovinti tūkstantmetė statula tampa tariamu „stabu“, o žmonių nuostaba, pasigrožėjimas ir pagarba istorijai – to stabo pagarbinimu, konkuruojančiu su Dievo garbinimu.

Vatikano radijas

© 2015 „XXI amžius“