Bendruomenėse

Laukia palaimintojo Mykolo Giedraičio stebuklų

Reguliariųjų atgailos kanauninkų Baltųjų augustinų vienuolynas sugrįžta į Videniškius

Ona Kaupinytė

Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė su Videniškių Šv. Lauryno parapijos klebonu mons. Kęstučiu Kazlausku aptarė vertingo objekto – bažnyčios ir vienuolyno ansamblio – išsaugojimo ir panaudojimo galimybes Kultūros paveldo departamento nuotrauka

Restauruojant vienuolyną, antrame aukšte atidengta daug freskų. Šioje freskoje pavaizduotas pirmasis vienuolyno viršininkas Ipolitas Žepnickis

Nešiojamas altorėlis restauruojamame vienuolyne

Restauruojant vienuolyną po dažų sluoksniu buvo rasta freskų

Žvakės su Giedraičių herbu maketas

Menininkės Aistės Černiūtės krikšto žvakės maketas

Krokuvos bažnyčioje esančiame paveiksle palaimintasis M. Giedraitis vaizduojamas šalia Šv. Kazimiero

Po restauravimo vienuolynas taps prieinamas lankytojams. Rūsiai dar laukia remonto

Videniškių Šv. Lauryno bažnyčia ir vienuolynas (dešinėje)

Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė tikisi, kad naujam gyvenimui prikeltas vienuolynas taps nauju traukos centru, o Videniškiai bandys susigrąžinti buvusį garsų savo vardą

Taip atrodys vienas iš Videniškiuose kepamų kalėdaičių. Liesėnų piliakalnis yra prie Baltadvario – Giedraičių tėvonijos

Šitame kalėdaityje – palaimintasis Mykolas Giedraitis

Šis kalėdaitis vaizduoja Videniškių bažnyčios vartus

Nepelnytai primiršti Videniškiai – mažas provincijos miestelis Molėtų rajone – greitai nušvis naujomis spalvomis – gegužės 4 dieną iškilmingai duris atversiančiame restauruotame vienuolyno pastate veiks sakralinių amatų centras, muziejinės ekspozicijos.

Žymiausias iš Giedraičių

Gegužės 4-oji – iš Videniškių kilusio liaudyje vadinamo palaimintuoju Mykolo Giedraičio (1425–1485) mirties diena. Jo atminimas ypač puoselėjamas Lenkijoje, Krokuvoje, kur gyveno šis iš Lietuvos išvykęs kunigaikštiškos kilmės vienuolis. Pasakojama, kad fizinė negalia jį pastūmėjo ieškoti dvasinio tobulumo. Nuo mažens būdamas šlubas ir mažo ūgio įprato šalintis pasaulio tuštybių. Tėvai per daug nesirūpino sergančiu vaiku, neišmokė jo net skaityti. Bistryčioje įstojęs į reguliariosios Atgailos kanauninkus, vadinamuosius Baltuosius augustinus, išvyko į Krokuvoje prie Šv. Morkaus bažnyčios esantį ordino vienuolyną. Čia išmoko rašto ir pradėjo studijuoti Krokuvos Jogailaičių universitete, įgijo menų ir filosofijos mokslų bakalauro laipsnį. Jis buvo pirmasis studentas iš Lietuvos šiame universitete, savo stebuklais vėliau išgarsinęs ir patį reguliariųjų kanauninkų vienuolyną. Uždaras gyvenimo būdas, maldos leido Mykolui patirti apreiškimų, apie kuriuos prasitarė tik vienuolyno viršininkui mirties patale. Jis visą gyvenimą stengėsi laikytis Jėzaus nuo Kryžiaus ištartų žodžių, kuriuos jis išgirdo melsdamasis ties vienu bažnyčios paveikslu. Jėzus jam pasakęs: „Mykolai, išlik kantrus iki mirties ir laimėsi garbės vainiką“.

M. Giedraitis buvo palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčios prezbiterijoje, greta įėjimo į zakristiją. Į jo laidotuves susirinko tūkstančiai žmonių. Jie vėliau patyrė stebuklingų išgijimų. Tai davė pradžią M. Giedraičio religiniam kultui. Palaimintojo M. Giedraičio šventumą paliudijo jo užtarimu įvykę stebuklai. Žmonėms jis padėdavo ne tik ligos atveju. Žinoma keletas atvejų, kai jo užtarimo dėka iš maskolių nelaisvės stebuklingu būdu pavyko pasprukti lenkų kariams.

Praėjus nemažai metų po palaimintojo M. Giedraičio mirties, Motiejaus Giedraičio rūpesčiu 1547–1549 metais Videniškiuose buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Vėliau Motiejaus sūnus Martynas Marcelijus Giedraitis ir Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis (1536–1609) pastatė mūrinę bažnyčią. Garsiausio Giedraičių giminės atstovo – palaimintojo M. Giedraičio – garbei Videniškiuose 1617 metais Martynas tapo Reguliariųjų atgailos kanauninkų baltųjų augustinų vienuolyno fundatoriumi. Nuo tada miestelis tapo šio ordino centru Lietuvoje. Vėliau iš Videniškių buvo valdomi ir kitose šalyse esantys vienuolynai.

Kultūros centras

Kitados Videniškiai buvo didelis kultūros centras, vienuolyno biblioteka turėjo 400 knygų. Čia gyveno vienuolis Mykolas Olševskis. Videniškiuose jis parašė ir 1753 metais išleido pamokslų rinkinį „Broma atverta ing viečnostį“. Šis senosios literatūros paminklas, tų laikų bestseleris, susilaukęs daugybės leidimų (iki 1851 metų išleistas net 17 kartų), vėliau išverstas ir į lenkų kalbą. Tai – irgi įrodymas, kad Videniškiai buvo didžiulis kultūros centras.

Baltieji augustinai prie vienuolyno Videniškiuose atidarė pirmąją pradžios mokyklą, kurioje 1770 metais mokėsi 20 vaikų. Mokykla atidaryta iš šių vietų kilusio vyskupo Merkelio Giedraičio iniciatyva, jis skirdavo lėšų mokyklai išlaikyti.

1783 metais Livonijos vyskupas Juozapas Kosakovskis, gavęs popiežiaus Pijaus VI bulę, užėmė vienuolyną ir jam priklausančias žemės valdas. Pasipriešinus Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui ir patiems atgailos kanauninkams, bylą dėl vienuolyno 1790 metais iš dalies laimėjo vienuoliai. Prisiteistomis lėšomis jie susiremontavo vienuolyną, 1801 metais atnaujino bažnyčią, tačiau prarado visas žemes. Vienuolynas buvo uždarytas 1832 metais. Po to jis daugiau neatgimė.

„Atėjo laikas kilti“

Dabartinis Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios klebonas ir Molėtų dekanas mons. Kęstutis Kazlauskas džiaugiasi duris atversiančiu baigiamu restauruoti vienuolyno pastatu. „Videniškiai, kurie buvo nepelnytai primiršti, atgims per vienuolyną. Tikiu, kad Mykolas Giedraitis darys stebuklus. Atėjo laikas kilti, – sakė jis. – Dar pernai atgaivinome pamaldas, skirtas palaimintajam Mykolui Giedraičiui. Jos vyksta kiekvieno mėnesio 4 dieną 11 valandą. Iškilmingos pamaldos šiemet gegužės 4 dieną suteiks naujo kvėpavimo“.

Klebonas pasakojo, kad vienuolyne veiks ne tik sakralinių amatų centras, bet ir bus rengiamos įvairios ekspozicijos. „Meno vertybių turime daug. Beliks ištraukti jas iš palėpių. Iki šiol neturėjome, kur jas rodyti, – sakė jis. – Aš labai pasitikiu Molėtų krašto muziejaus direktore Viktorija Kazliene, tarsimės, kokias parodas rengti“.

Buvusiame Reguliariųjų atgailos kanauninkų Baltųjų augustinų ordino vienuolyne iš natūralaus vaško bus galima nusilieti vietine istorine simbolika puoštų žvakių (jau sukurta dvylika maketų), o besiruošiantys krikštyti vaikus galės patys pasigaminti originalią krikšto žvakę.

Artėjant kalėdiniam laikotarpiui vienuolyne bus galima iš anksto išsikepti kalėdaičių (vadinamųjų plotkelių) su pirmaisiais lietuviškais užrašais. Iki šiol bažnyčiose buvo dalijami kalėdaičiai tik su lotyniškais ir lenkiškais užrašais. Kaip pasakojo klebonas, įrangą kalėdaičiams kepti jie jau įsigijo, o menininkai sukūrė daug gražių formelių su Videniškių bažnyčios bei vienuolyno, Giedraičių, Baltųjų augustinų simbolika bei lietuviškais užrašais. Įdomu, kad kalėdaičiai kepami tik dviejose katalikiškose šalyse – Lietuvoje ir Lenkijoje.

Priverstinai pavėluotas jubiliejus

„Dar visai neseniai, 1985 metų gegužės 4 dieną, buvo 500-osios palaimintojo mirties metinės, tačiau tuomet tokie renginiai buvo draudžiami, – pasakojo V. Kazlienė. – Prisimenu, tada čia atvykusi Videniškių ir palaimintojo Mykolo Giedraičio gyvenimo tyrinėtoja istorikė Arimeta Vojevodskaitė sukėlė šių vietų istorinio palikimo gaivinimo bangą. Siesarties kilpoje, Baltadvaryje, netoli Molėtų, buvo rasti iki XVII amžiaus stovėjusios Giedraičių pilies griuvėsiai. Surengta aplinkos tvarkymo talka. Toks sujudimas vietovei suteikė paslaptingos traukos. Tad, galima sakyti, tada turėjusios vykti iškilmės įvyks dabar, praėjus trisdešimčiai metų“.

„Bažnyčioje yra tokia praktika – šventojo dieną meldžiamasi už šventąjį ir jo prašoma įvairių malonių. Videniškiuose meldžiamasi už palaimintąjį Mykolą Giedraitį. Yra parengta net speciali litanija. Mykolo Giedraičio kultas labai gyvas Lenkijoje, Krokuvoje. Jo beatifikacijos byla, atminimo gaivinimu rūpinasi Karalienės Šv. Jadvygos ordino vienuolės, kurios, tikimės, atvyks į vienuolyno atidarymą“, – pasakojo V. Kazlienė. M. Giedraitį paskelbti šventuoju trukdo pasikeitę griežtesni reikalavimai – reikalingi raštiški įrodymai, o jų iš XV amžiaus sunku rasti. Tačiau M. Giedraičio stebuklus žmonės yra pavaizdavę paveiksluose, kurių gausu Šv. Morkaus bažnyčioje Krokuvoje. Tų paveikslų nuotraukos dabar eksponuojamos Videniškių bažnyčioje.

Maldos per tarpininką

Kaip yra rašiusi istorikė A. Vojevodskaitė, M. Giedraitis laikomas ligonių, zakristijonų globėju, intelekto šventuoju, tačiau toks globėjas Lietuvoje sunkiai gali išpopuliarėti. Juk žmonės labiau linkę prašyti apčiuopiamesnių malonių. Kas gi melsis į šventąjį, norėdamas gauti dvasinių vertybių? Ar kas išdrįs prašyti intelekto? Kiekvienam atrodo, kad jam to užtenka. „Suprantama, savo darbą padarė ir sovietmetis. Gal todėl Mykolas Giedraitis mūsų krašte ir pamirštas, – spėjo V. Kazlienė. – Pritariu Bažnytinio paveldo muziejaus direktorės dr. Sigitos Maslauskaitės išsakytai minčiai, kad lietuviai apskritai nelabai mėgsta Dievo tarpininkus, jie nori patys tiesiogiai kreiptis į jį. Nors šiaip pasaulyje įprasta malonių prašyti per šventuosius. Gal ir dėl to Lietuvoje yra primirštas palaimintojo Mykolo Giedraičio kultas, nors nepelnytai. Šventąjį Lietuva turi tik vieną – Kazimierą. Palaimintasis Mykolas Giedraitis ikonografijoje (Krokuvoje, Šv. Morkaus bažnyčioje esančiame paveiksle) vaizduojamas šalia šv. Kazimiero“.

Ilgi restauravimo darbai

„Vienuolynas – gražiausias ir vertingiausias pastatas mūsų rajone. Čia atrastos portretinės freskos, jose pavaizduoti vienuolyno vyresnieji. Tai – Lietuvos provincijoje vienintelis toks atvejis“, – pasakojo V. Kazlienė. Yra išlikusios aštuonios freskos iš dešimties buvusių. Jos restauruotos. Apskritai visi vienuolyno restauravimo darbai vyko ilgai ir su pertraukomis. Sovietmečiu vienuolyno ir bažnyčios ansambliui buvo padaryta žala, kai prie vienuolyno 1960 metais pristatė naują mokyklos pastatą. Buvo sugriauta istoriškai susiklosčiusi ansamblio visuma. 1993 metais pradėtas rengti restauracijos ir pritaikymo darbų projektas, vienuolynas grąžintas parapijai. 1994 metais prasidėjo vienuolyno vidaus patalpų restauravimas, kurį finansavo Kultūros paveldo departamentas, privatus asmuo – kunigaikščių Giedraičių 21 kartos palikuonis iš Anglijos – ir Videniškių parapija.

1997 metais restauravimo darbus teko nutraukti, nes parapija neturėjo lėšų prisidėti prie jų, o Kultūros paveldo departamentas pagal įstatymą negalėjo darbų finansuoti, jei prie jų neprisideda pastato valdytojas. 1999 metais Molėtų savivaldybės vadovai, suprasdami vienuolyno reikšmingumą ir iškilusias problemas, perėmė vienuolyno pastatą, prisidėjo lėšomis ir restauravimo darbai buvo tęsiami.

Laukiama turistų ir piligrimų

Tikinčiuosius traukia ir Videniškių bažnyčioje esantis XVIII amžiaus paveikslas, vaizduojantis palaimintąjį M. Giedraitį. Paveikslas laikomas šventu. „Per daugelį metų žmonės prie jo meldėsi prašydami įvairių malonių ir buvo išklausyti. Atsidėkodami tikintieji aukojo širdeles, įvairius juvelyrinius dirbinius. Kai jų susikaupė labai daug, iš jų buvo pagaminti apkaustai paveikslui – kaip liudijimas apie išklausytas maldas, – teigė V. Kazlienė. – Kai atvyksta vienuoliai ar vienuolės iš Krokuvos, meldžiasi prie šio paveikslo, jį laiko stebuklingu, nors Krokuvoje turi šimtu metų senesnį stebuklingą XVII amžiaus paveikslą“.

Visuomenės reikmėms pritaikius ir atidarius Videniškių vienuolyną (Baltųjų augustinų jau nėra išlikę nei Lietuvoje, nei Lenkijoje), tikimasi suaktyvinti parapijos gyvenimą, laukiama piligrimų srautų. Yra vilties, kad po vienuolyno ateis eilė atgimti ir netoliese esantiems Baltadvario griuvėsiams. Jie – Giedraičių tėvonija.

Videniškiai yra žinomi nuo lietuvių kovų su Livonijos ordinu. Pagonybės laikais čia buvusi medinė kunigaikščio Vido-Daumanto pilis. Jis, Kęstučio bendražygis Siesarties kilpoje, vadinamajame Kaulio mūšio lauke, yra sumušęs vokiečius. Tiesioginiais kunigaikščio Vido-Daumanto palikuonimis laikoma Videniškių Giedraičių šaka. XVI amžiuje jie dar vadinosi Daumantais-Giedraičiais. Palaimintojo M. Giedraičio tėvas, anot išlikusios XVII amžiaus pradžios kronikos, – kunigaikščio Daumanto iš Videniškių sūnus.

Molėtų rajonas
Autorės nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“