Šventojo Tėvo katechezės

Sutuoktinių meilėje atsispindi Kristaus ir Bažnyčios meilė

„Santuoka – ne tik gražios apeigos bažnyčioje su gėlėms, vestuvine suknele, nuotraukomis... Krikščioniškoji santuoka – sakramentas, vykstantis Bažnyčioje ir ugdantis Bažnyčią, sukuriantis joje naują šeimos bendruomenę“, – sakė popiežius Pranciškus, pradėdamas gegužės 6-osios bendrosios trečiadienio audiencijos dalyviams katechezę apie krikščionišką santuoką. „Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 32), – rašo apaštalas Paulius. „Šventosios Dvasios įkvėptas Paulius tvirtina, kad sutuoktinių meilėje atsispindi Kristaus ir Bažnyčios meilė. Tai – neapsakomas kilnumas! Kalbėdamas apie naują gyvenimą Kristuje, kuriame visi krikščionys yra pašaukti vieni kitus mylėti – kaip Kristus mus myli, Paulius sugertina vyro ir žmonos meilę su Kristaus ir Bažnyčios meile. Žinoma, – kalbėjo Pranciškus, – tai – netobula analogija, tačiau mes turime įžvelgti jos dvasinę prasmę, kuri yra labai gili ir revoliucinė, o tuo pat metu labai paprasta, suprantama kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai, pasitikintiems Dievo malone“. Vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus (Ef 5, 28), – sako šv. Paulius, – turi mylėti kaip Kristus „mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (25). „Mylėti savo žmoną kaip Kristus myli Bažnyčią! Tai – ne juokai! Vyrams keliamas reikalavimas taip radikaliai mylėti savo žmonas nuo pat pradžių turėjo daryti nepaprastą poveikį visam krikščionių bendruomenių gyvenimui. Santuokos sakramentas – tikėjimo ir meilės išraiška. Jis liudija apie drąsų tikėjimą Dievo Kūrėjo planu ir įkvepia gyventi ta meile, kuri skatina vis eiti pirmyn, nesitausoti, išeiti iš savęs, mylėti be ribų ir be saiko. Sprendime „susituokti Viešpatyje“ glūdi ir misionieriškas vaidmuo, – sakė Popiežius. – Per santuoką ir kitus žmones pasiekia Dievo palaiminimas ir malonė. Krikščionys sutuoktiniai dalyvauja Bažnyčios misijoje. Dievo tautai reikalingas jų kasdieninis tikėjimo, meilės ir vilties įkvėptas gyvenimas su visais jo džiaugsmais ir sunkumais. Kristus nesiliauja rūpintis savo Bažnyčia. Jis ją nuolat myli ir saugo. Kristus nuvalo visas dėmes nuo žmogaus veido ir pašalinta visas raukšles. Dievo gerumas spinduliuoja iš šeimos į šeimą. Šv. Paulius teisus. Tai – iš tiesų didelė paslaptis. Vyrai ir moterys drąsiai saugo šį lobį mūsų žmogiškumo „moliniuose induose“. Šitie vyrai ir moterys yra svarbus resursas Bažnyčiai ir visam pasauliui. Už tai juos Dievas tūkstantį kartų telaimina!“ – baigė katechezę Pranciškus.

Žodžiai „prašau“, „ačiū“, „atleisk“ atveria kelią taikiam gyvenimui

Gegužės 13-osios trečiadienio katechezę popiežius Pranciškus pavadino durimis apmąstymams apie realų šeimos gyvenimą, ritmą, įvykius. Ir ant šių durų yra užrašyti trys žodžiai – „prašau“, „ačiū“ ir „atleisk“. Jie atveria kelią geram ir taikiam gyvenimui šeimoje. Tai – paprasti žodžiai, bet nėra paprasta juos praktikuoti. Juose didelė galia saugoti, globoti savo namus tarp tūkstančių sunkumų. Ir priešingai, jei jų trūksta, pradeda vertis plyšiai, dėl kurių namas gali ir visai sugriūti. Šiuos žodžius, pasak Šventojo Tėvo, mes suprantame kaip gerą išsiauklėjimą. Gerai išauklėtas žmogus moka paprašyti, padėkoti ir atsiprašyti. Tai svarbu. Šventasis Pranciškus Salezietis sakydavo, jog geras išsiauklėjimas yra pusė šventumo. Tačiau turime būti atidūs, nes galime aptikti gerų manierų formalizmą, kuris tampa tik kauke, slepiančia sielos sausrą ir abejingumą kitam. Neatsitiktinai sakoma, kad „už gerų manierų gimsta blogi įpročiai“. Religinė praktika nėra apsaugota nuo šios rizikos. Velnias, kuris gundo Jėzų, pasižymi geromis manieromis ir net cituoja Šventąjį Raštą, tarsi teologas. Jo stilius, rodos, yra korektiškas, tačiau intencija yra nukreipti nuo Dievo meilės tiesos. Geras išsiauklėjimas bus autentiškas, kai gerų santykių stilius remsis gėrio meile ir pagarba kitam.

Pirmas žodis yra „prašau“. Kai nepasivarginame gražiai paprašyti to, ką galbūt galvojame galį ir taip paimti, iš tiesų aukštiname santuokinio ir šeimyninio sugyvenimo dvasią. Žengimas į kito asmens gyvenimą, net kai jis yra mūsų gyvenimo dalis, prašo delikatumo ir neprimetimo nuostatos, kurie maitina pasitikėjimą ir pagarbą. Meilė, kuo gilesnė, tuo labiau prašo pagarbos laisvei ir sugeba laukti, kol kitas atvers širdies duris. Pranciškus pacitavo Jėzaus žodžius iš Apokalipsės knygos: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (3, 20). Ir Viešpats prašo leidimo įžengti! Tad prieš ką nors darydami, pasiklauskime, ar galime tai padaryti, ar tai patiks. Tai išsiauklėtjimo ir meilės kupina kalba, kuri šeimoms duoda daug gero.

Kitas žodis yra „ačiū“. Kartais kyla mintis, kad tampame blogų manierų ir blogų žodžių civilizacija, tarsi tai būtų išsilaisvinimo ženklas. Malonus elgesys ir sugebėjimas padėkoti yra regimi tarsi silpnumo ženklai, kartais net sužadina įtarumą. Šiai tendencijai reikia pasipriešinti šeimoje. Turime ugdyti save dėkingumui ir pripažinimui: tai svarbu asmens orumui ir socialiniam teisingumui. Jei šis stilius išnyks iš šeimos, jis išnyks ir iš socialinio gyvenimo. O dėkingumas yra krikščioniško tikėjimo šerdyje. Dėkoti nebemokantis krikščionis yra tas, kuris pamiršo Dievo kalbą. Pranciškus prisiminė iš vieno senolio, paprasto, bet gero ir išmintingo kartą girdėtus žodžius, jog dėkingumas yra augalas, tarsi gėlė, kuris auga tik kilnių sielų dirvoje.

Trečias žodis yra „atleisk“. Tai sunkus, bet būtinas žodis. Kai jo trūksta, maži įskilimai, net ir nenorint, tampa giliais plyšiais. Neatsitiktinai Jėzaus išmokytoje maldoje „Tėve mūsų“, kurioje apimti svarbiausi mūsų gyvenimo klausimai, yra žodžiai: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Pripažinimas, kad suklydome, ir troškimas sugrąžinti tai, ko pritrūko – pagarbos, nuoširdumo, meilės, – mus padaro vertais atleidimo. Taip yra sustabdoma infekcija. Jei nesame pajėgūs atsiprašyti, nesame pajėgūs atleisti. Namuose, kuriuose trūksta atsiprašymo, pradeda trūkti oro, vandenys uždumblėja. Tiek jausmų žaizdų šeimose atsiranda, praradus brangų žodį „atleisk“.

„Šeimos gyvenime daug pykstamasi, kartais „skraido lėkštės“, bet jums patariu – neužbaikite dienos be taikos. Vyrai ir žmonos, tėvai ir vaikai, stipriai susipykote? Taip negerai. Svarbu, kad tas pyktis neliktų ir kitai dienai. Nepalikite jo kitai dienai, – ragino Šventasis Tėvas. – Kaip susitaikyti? Nebūtina pulti ant kelių. Pakanka mažo gesto, ženklo, nebūtina kažką pasakyti. Ir tada harmonija sugrįš. Tai nėra lengva, bet reikia taip daryti, ir gyvenimas bus gražesnis. Šie trys svarbūs žodžiai šeimai yra paprasti ir galbūt pirmiausia mus priverčia nusišypsoti. Bet juos pamiršus, šypsotis nebesinorės. Tegu Viešpats padeda šiems žodžiams atrasti reikalingą vietą mūsų širdyse, mūsų namuose, mūsų bendruomeniniame gyvenime. Pakartokime visi kartu, – kreipėsi popiežius Pranciškus į savo klausytojus, – šiuos tris žodžius: „prašau“, „ačiū“, „atleisk“, ir diena tegu nepasibaigia be susitaikymo“.

Vatikano radijas

© 2015 „XXI amžius“