2015 metai

Popiežius paprašė rodyti daugiau pagarbos Marijai

Šventasis Tėvas tradicinę gegužės 13-osios (trečiadienio) bendrąją audienciją pradėjo ir užbaigė mintis kreipdamas į Fatimos Mergelę Mariją jos liturginio minėjimo dieną, menančią pirmąjį Marijos apsireiškimą Fatimos piemenėliams 1917 metais. Prieš užimdamas jam skirtą vietą pakyloje priešais Šv. Petro aikštę, popiežius Pranciškus nuėjo iki prie jo sosto pastatytos Fatimos Marijos statulos, aiškiu rankos mostelėjimu paliudydamas esantiems aikštėje, kad visų audiencijos dalyvių akivaizdoje trokšta savo ir jų mintis pakreipti į Fatimos Švč. Mergelę Mariją.

Po trumpos tylos minutės Šventasis Tėvas, kaip įprasta, žegnone pradėjo bendrąją trečiadienio audienciją. Po katechezės Popiežius, sveikindamas portugalų kalba maldininkus, kvietė pasiaukojimu Dievo Motinai būti Dievo gailestingumo ir gerumo įrankiais savo šeimos nariams, savo artimiesiems ir draugams, ragino savo klausytojus kasdienybėje daugiau pagarbos rodyti Dievo Motinai. Jis paprašė, kad malda „Sveika, Marija“ būtų sukalbėta portugališkai per mikrofoną. Audiencijos pabaigoje popiežius Pranciškus vėl mintis pakreipė į Fatimos Mariją ir, kaip kiekvienos bendrosios audiencijos pabaigoje, kreipėsi į jaunimą, ligonius ir jaunavedžius: „Šiandien – liturginis Palaimintosios Fatimos Mergelės Marijos minėjimas. Kviečiu, brangus jaunime, mokytis brandinti pamaldumą į Dievo Motiną kasdien sukalbant Rožinį; brangūs ligoniai, pajuskite Marijos buvimą kryžiaus valandą; brangūs jaunavedžiai, kreipkitės į ją, kad jūsų namuose niekuomet nepritrūktų vieni kitiems meilės ir pagarbos“.

Šventojo Tėvo katechezės

Sutuoktinių meilėje atsispindi Kristaus ir Bažnyčios meilė

„Santuoka – ne tik gražios apeigos bažnyčioje su gėlėms, vestuvine suknele, nuotraukomis... Krikščioniškoji santuoka – sakramentas, vykstantis Bažnyčioje ir ugdantis Bažnyčią, sukuriantis joje naują šeimos bendruomenę“, – sakė popiežius Pranciškus, pradėdamas gegužės 6-osios bendrosios trečiadienio audiencijos dalyviams katechezę apie krikščionišką santuoką. „Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 32), – rašo apaštalas Paulius. „Šventosios Dvasios įkvėptas Paulius tvirtina, kad sutuoktinių meilėje atsispindi Kristaus ir Bažnyčios meilė. Tai – neapsakomas kilnumas! Kalbėdamas apie naują gyvenimą Kristuje, kuriame visi krikščionys yra pašaukti vieni kitus mylėti – kaip Kristus mus myli, Paulius sugertina vyro ir žmonos meilę su Kristaus ir Bažnyčios meile. Žinoma, – kalbėjo Pranciškus, – tai – netobula analogija, tačiau mes turime įžvelgti jos dvasinę prasmę, kuri yra labai gili ir revoliucinė, o tuo pat metu labai paprasta, suprantama kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai, pasitikintiems Dievo malone“. Vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus (Ef 5, 28), – sako šv. Paulius, – turi mylėti kaip Kristus „mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (25). „Mylėti savo žmoną kaip Kristus myli Bažnyčią! Tai – ne juokai! Vyrams keliamas reikalavimas taip radikaliai mylėti savo žmonas nuo pat pradžių turėjo daryti nepaprastą poveikį visam krikščionių bendruomenių gyvenimui. Santuokos sakramentas – tikėjimo ir meilės išraiška. Jis liudija apie drąsų tikėjimą Dievo Kūrėjo planu ir įkvepia gyventi ta meile, kuri skatina vis eiti pirmyn, nesitausoti, išeiti iš savęs, mylėti be ribų ir be saiko. Sprendime „susituokti Viešpatyje“ glūdi ir misionieriškas vaidmuo, – sakė Popiežius. – Per santuoką ir kitus žmones pasiekia Dievo palaiminimas ir malonė. Krikščionys sutuoktiniai dalyvauja Bažnyčios misijoje. Dievo tautai reikalingas jų kasdieninis tikėjimo, meilės ir vilties įkvėptas gyvenimas su visais jo džiaugsmais ir sunkumais. Kristus nesiliauja rūpintis savo Bažnyčia. Jis ją nuolat myli ir saugo. Kristus nuvalo visas dėmes nuo žmogaus veido ir pašalinta visas raukšles. Dievo gerumas spinduliuoja iš šeimos į šeimą. Šv. Paulius teisus. Tai – iš tiesų didelė paslaptis. Vyrai ir moterys drąsiai saugo šį lobį mūsų žmogiškumo „moliniuose induose“. Šitie vyrai ir moterys yra svarbus resursas Bažnyčiai ir visam pasauliui. Už tai juos Dievas tūkstantį kartų telaimina!“ – baigė katechezę Pranciškus.

Vengrijos komunistų kalinio ir kardinolo mirties metinės

Kardinolas Jozefas Mindsentis

Gegužės 7-osios pavakare Romos Šv. Stepono (Santo Stefano Rotondo) bažnyčioje aukotos šv. Mišios minint 40-ąsias herojiško vengrų ganytojo kardinolo Jozefo Mindsenčio (Jozsef Mindszenty) mirties metines, sukakusias gegužės 6 dieną. Mišias aukojo Popiežiaus Valstybės sekretorius kard. Pietro Parolinas, koncelebravo Estergomo–Budapešto arkivyskupas kard. Peteris Erdo.

Jozefas Mindsentis gimė 1892 metais, 1915-aisiais priėmė kunigo šventimus, 1944 metais konsekruotas vyskupu. 1945 metais popiežius Pijus XII jį paskyrė Estergomo arkivyskupu ir Vengrijos primu, 1946 metais jam suteikė kardinolo titulą. Po trejų vadovavimo Vengrijos Bažnyčiai sunkiais pokario laikais metų, 1948-ųjų gruodį kardinolas J. Mindsentis buvo suimtas. Po kankinimų ir maždaug metus trukusio komunistų surežisuoto teismo proceso už tariamą bandymą nuversti valdžią jis buvo nuteistas kalėjimu iki gyvos galvos. Komunistų kalėjime kardinolas praleido beveik aštuonerius metus. Jis buvo išvaduotas 1956 metų sukilimo metu. Kai sovietų tankai sukilimą numalšino, prieglobstį kardinolui suteikė Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Budapešte. JAV diplomatinės atstovybės svečias kardinolas buvo net 15 metų. Galiausiai po slaptų derybų su Šventuoju Sostu buvo susitarta, kad kardinolas išvyks iš Vengrijos į Austriją. Kard. J. Mindsentis mirė 1975 m. gegužės 6 d. ir buvo palaidotas garsiojoje Austrijos Mariazell Marijos šventovėje. 1991 metais, kai Vengrijoje baigėsi komunistų valdymas, kardinolo palaikai buvo perkelti į Vengriją ir palaidoti Estergomo katedroje.

Atsivėrimai

Seserys apaštalinėms misijoms

Ona Kaupinytė

Pas Kretingoje gyvenančias seseris (iš kairės) Juliją, Benjaminą ir Danutę nuolat pilna lankytojų Seserų archyvo nuotrauka

Praėjusį sekmadienį Vilniuje, Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijoje, Bernardinų bendruomenės centre, Švenčiausios Širdies seserys pranciškonės misionierės (FMSC) supažindino su savo gyvenimu ir veikla. Tai buvo jau trečioji paskaita iš ciklo „Dievo ženklai žemėje“. Iš Kretingos atvykusios trys seserys pranciškonės – jau 20 metų Lietuvoje gyvenanti italė sesuo Benjamina, sesuo Danutė iš Šiaulių, sesuo Julija iš Plungės – supažindino susirinkusiuosius su savo kongregacijos istorija, misija, pasakojo, iš kur seserys semiasi gilaus geranoriškumo, atperkančios meilės, apaštalinio uolumo. Drauge svečiavosi ir kongregacijos provincijolė sesuo Arnelė iš Paryžiaus.

Dievo dovana

Priminusi kongregacijos atsiradimo istoriją sesuo Benjamina sakė, kad nebuvo nieko didingo, tai buvusi tiesiog Dievo dovana. „1859 metais Paryžiaus kunigaikštienei Laurai Leruox de Bauffremont kilo mintis ką nors gero padaryti Bažnyčiai. Ji sumąstė įkurti vienuolių kongregaciją, kurios narės pasitarnautų apaštalinėse misijose, rūpintųsi našlaičiais, vargingai gyvenančiais žmonėmis. Su šia mintimi kreipėsi į tėvą pranciškoną Gregorijų Fioravantį iš Venecijos. Tėvas Gregorijus negalėjo nepalaikyti kunigaikštienės entuziazmo. 1861 metais vienuolynas buvo įkurtas, kalnuose pastatytas pastatas, jame apsigyveno pirmosios 53 mergelės – novicijos – iš Prancūzijos, Italijos, Austrijos, Belgijos, Šveicarijos, Vokietijos“, – pasakojo puikiai lietuviškai kalbanti sesuo Benjamina.

Atsivėrmai

Susižadėjusios su Kristumi

Bronius VERTELKA

Kongregacijos įkūrėjo pal. t. Honorato paveikslas

Daugybę kartų Panevėžyje teko Sodų gatvėje praeiti pro namą, pažymėtą 10-uoju numeriu, tačiau jo duris pravėriau tik balandžio 25-ąją, Gerojo Ganytojo sekmadienio išvakarėse. Čia, Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos (popiežiaus teisių) vienuolių namuose, organizuota Atvirų durų diena.

Senąją mūrinę pastato dalį dar prieš karą seserys vienuolės suklojo savo rankomis. Kitą, medinę dalį, kurią vyresnieji panevėžiečiai mena buvus žalios spalvos, apipuvusią ir apgriuvusią, padėjo atstatyti jų geradariai jau Nepriklausomybės metais, pastato šeimininkėmis tapus vienuolėms. Toks namas puošia Sodų gatvę.

Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacija yra paplitusi po visą pasaulį, turi per 700 narių. Šios 1878 metais įkurtos kongregacijos centras yra Lenkijoje, Lietuvos provincijos centre Panevėžyje įsikūrusios 26 seserys vienuolės, o Lietuvos provincijoje yra 53. Šios kongregacijos vienuoliniai namai dar yra Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, Palangoje, Šilalėje, Palendriuose. Jaunesnės vienuolės dirba gydymo, švietimo įstaigose, katechetikos centre, vyskupijos kurijoje. Vyresnės, pensinio amžiaus, užsiima namų tvarkymu, atsideda maldai. Užtat taip visur švaru ir tvarkinga!

Atmintis

Kaip lietuvis salezietis iš Brazilijos negalėjo aukoti šv. Mišių lietuviškai Seinuose

Kun. Pranas Gavėnas SDB

„Katalike“ (nr. 5) rašėme apie kun. Prano Gavėno SDB (1918 10 11–1949 07 03–2000 02 07) mirties 15-ųjų metinių minėjimą. Šiandien supažindiname su šio kunigo, tada dirbusio Brazilijoje, laišku, prieš 35-erius metus rašytu popiežiui Jonui Pauliui II. 1980-ųjų spalio 9 d. JAV leidžiamame žurnale „Tėviškės žiburiai“ (nr. 41) buvo išspausdintas nerimą keliantis laiškas Šventajam Tėvui dėl lietuvių religinės padėties Seinuose. Jo autorius tada buvo San Paulo lietuvių Šv. Kazimiero parapijos klebonas ir Pietų Amerikos lietuvių vienybės pirmininkas kunigas salezietis Pranas Gavėnas. Laiškas parašytas kunigui apsilankius Seinuose. Čia jis savo akimis pamatė tuometinę lietuvių padėtį (juos diskriminavo ne tik komunistinė Lenkijos valdžia, bet ir Bažnyčios hierarchai). Laiške išsakytos mintys įdomios ir aktualios todėl, kad nuo aprašomų įvykių praėjus 35-eriems metams galima geriau suprasti skausmingą Seinų krašto lietuvių padėtį ir ieškoti atsakymų į kai kuriuos dabarties klausimus.

Sekminių vigilija už persekiojamus krikščionis

Italijos vyskupai pakvietė Sekminių išvakarėse, gegužės 23 dieną, dalyvauti specialioje maldos vigilijoje už pasaulyje persekiojamus krikščionis. Italijos vyskupų konferencija šia iniciatyva atsiliepė į dažnus popiežiaus Pranciškaus raginimus daugiau melstis už persekiojamus krikščionis. Neseniai susitikime su anglikonų ir katalikų tarptautinės komisijos nariais Šventasis Tėvas sakė, jog jau dabar, nepaisant visų skirtumų, yra stiprus vienijantis ryšys – liudijimas skirtingoms Bažnyčioms ir bendruomenėms priklausančių tikinčiųjų, patiriančių persekiojimus ir smurtą vien todėl, kad yra krikščionys.

Pasak Italijos ganytojų, visa tai įpareigoja giliai susimąstyti ir skatina visus vienytis, Italijoje ir pasaulyje, viena galinga malda kreipiantis į Dievą ir liudijant artumą mūsų broliams ir seserims. Ganytojai paragino: „Melskime Viešpatį, tapkime nekaltų žmonių persekiojimo priešais, griaukime abejingumo ir cinizmo mūrą, atsiribodami nuo bet kokio ideologinio ar konfesinio piktnaudžiavimo“.