Pažintis

Kotrynietės – tarsi vienos šeimos namai

Bronius VERTELKA

Šv. mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacijos (CSC) namų Panevėžyje vienuolės

Vienuolių namų Panevėžyje koplytėlė Autoriaus nuotraukos

Šiemet sukanka 370 metų nuo Švč. Mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacijos (CSC) Lietuvoje įkūrimo. Pasaulyje yra apie 600, Lietuvoje (Kaune, Panevėžyje ir Krakėse) – 20 šios kongregacijos seserų vienuolių.

Ne kiekvienas Panevėžyje skubantis Danutės gatve atkreipia dėmesį į namą priešais Kristaus Karaliaus Katedrą. Galbūt ką nors sudomina pro tvoros tarpelius matomas gražiai sutvarkytas kiemas, jame auginamos gėlės. Šiame pastate gyvena septynios seserys kotrynietės, savo gyvenimą susiejusios su tarnavimu Dievui. Iš pirmų pokalbio su jomis minučių supranti, kad bendrauji su tikromis inteligentėmis, išprususiomis, sukaupusiomis didžiulį žinių kiekį. Dar didesnį pasitikėjimą pajunti joms, kai kotrynietės nesirengia slėpti savo gyvenimo, netgi padeda sužinoti jų aplinkos paslaptis, nesivaržo išsakyti savo nuomonę.

Vienuolių kotryniečių misija – tarnauti broliams ir seserims atsiliepiant į šių dienų poreikius sveikatos apsaugos, krikščioniško auklėjimo, socialinio-pastoracinio darbo srityse. Joms svarbu tai, kad ir toliau išliktų atviros, mylinčios ir patarnaujančios ne tik Dievui, bet ir žmonėms. Jos dirba mokyklose su ateitininkais, atsakingos už adoracijų ir procesijų organizavimą, prisideda organizuojant stovyklas, įvairius kursus, dalyvauja parapijos gyvenime, susitinka su žmonėmis dvasiniams pokalbiams, dirba Šv. Juozapo globos namuose, buria savanorius, kurie bendrauja su ligoniais.

Jauniausia namų Danutės gatvėje gyventoja – sesuo Elija, kilusi iš Kauno, Žaliakalnio rajono. Jos tėvas – autobuso vairuotojas, motina – virtuvės darbininkė. Ji – vienintelė jų dukra. Abu buvo netikintys, o dukra nekrikštyta, netgi nežinojo, ką reiškia kryželis. Būdama devynerių metų pati atrado bažnyčią. Galvojo, kad tai – muziejus, nes matė daug paveikslų, bažnyčia buvo netoli jos namų. Septintoje klasėje, mažojoje Prisikėlimo bažnytėlėje užsakius šv. Mišias už jos mokyklą ir jų metu giedant bažnyčios chorui, pamatė į maldos namus įžengusią, juodais rūbais vilkinčią vienuolę. Suprato, kad tai – jos šansas ir reikia jį pagauti. Pirmoji vienuolė, su kuria užmezgė pažintį, buvo sesuo Kotryna. Po truputį susipažino su kitomis vienuolėmis ir taip pamažu įsitraukė į vienuolišką gyvenimą, o sulaukusi 17 metų ir būdama dvyliktos klasės moksleivė jau gyveno vienuolyne. Nesidžiaugė tėvai tokiu dukros pasirinkimu. Mama ilgai verkė. Jai buvo sunku tai suprasti, nes gyveno be tikėjimo, savo dukrą norėjo matyti įgijusią virėjos specialybę.

Po 10 metų dukros paklausta, ką mano apie pasirinktą gyvenimo būdą, ji atsakė: „Dabar matau, kad esi laiminga ir man yra gerai“. Dabar mama atranda kelią į tikėjimą, nors dukra tai daryti nevertė.

Sesuo Elija šiuo metu dirba tikybos mokytoja gimnazijoje. Jos svajonė buvo į žinių pasaulį vesti pradinukus, todėl Panevėžio kolegijoje baigė pradinių klasių pedagogiką, paskui – Romoje teologijos studijas, įgijo magistrės laipsnį. Į Lietuvą grįžo jau ne pradinukų, bet tikybos mokytoja. Sesuo Elija gali kalbėti itališkai, vokiškai, angliškai, verčia iš portugalų kalbos (nors nėra profesionalė). Norėtų giliau studijuoti anglų kalbą.

Vyriausia amžiumi – sesuo Romualda. Jai – 83 metai, kilusi nuo Miežiškių. Šeima buvo gausi, 7 vaikai (vienas mirė mažas). Kolūkyje buvo tikra vergovė, jame nieko neuždirbdavo. Sugalvojo ieškotis darbo Panevėžyje, bet pirmiausia reikėjo prisiregistruoti, todėl turėjo pasą taip sutrinti, kad niekas nieko jame neperskaitytų. Nuėjus į milicijos skyrių, išdavė naują. Įgijo jau ne kolūkietišką pasą. Dirbo cukraus fabrike, geležinkelyje. Net 23 metai prabėgo dirbant infekcinėje ligoninėje. Netgi šiandien geru žodžiu ji prisimena buvusią vyr. gydytoją Rozovą, žydų tautybės ir partinę. Gal ir nujautė, kad jos pavaldinė yra vienuolė, bet jei ko reikėjo (sutvarkyti  kabinetą ar prie sunkaus ligonio pabudėti), vis s. Romualdai patikėdavo, nors ši – tik paprasta slaugutė. Pirmuosius vienuolės įžadus s. Romualda davė1966 m. lapkričio 6 d.

Gyvenant mieste, jaunam žmogui norėjosi padaryti kažką gera kitiems. Sesuo Romualda tapo aktyvia pogrindinės katalikiškos spaudos platintoja. Tai jai buvo labai artima, kaip viltis, jog ne viskas dar pražuvę. Pogrindinę literatūrą išvežiodavo po aplinkinius rajonus. Kad nepakliūtų į saugumo rankas, vykdavo pakeleivingomis mašinomis.

Skirtingi keliai suvedė vienuoles į šiuos namus. Jų vyresnioji sesuo Julita Panevėžyje žinoma kaip Vandutė, kilusi nuo Kupiškio, iš Palėvenėlės parapijos. Ji, kaip ir sesuo Elija, buvo vienintelis vaikas šeimoje. Tėvas – Sibiro tremtinys – kūrė šeimą jau turėdamas per 40 metų. Vandą Žemeliauskaitę viliojo darbas su ligoniais. Baigė medicinos mokyklą Panevėžyje. 11 metų dirbo slaugytoja Panevėžio respublikinėje ligoninėje. Nuo 1999 metų rudens – vienuolė, jau sesuo Julita. Šiuo metu ji dirba slaugytoja Šv. Juozapo globos namuose.

Sesuo Monika į vienuolyną atėjo sulaukusi brandaus amžiaus. Senokai bendravo su vienuolėmis, tačiau sirgo mama, kurią privalėjo prižiūrėti. Tik jai mirus atėjo į vienuolyną. Mama nenorėjo, kad dukra taptų vienuole. Galvojo, kad sergančios nebus kam prižiūrėti. Pasakodavo, kaip kaime surinktą maistą veždavo į Antalieptės vienuolyną. Zarasų rajono Salako miestelyje augusi moteris pirmą kartą gyvą vienuolę pamatė būdama ekskursijoje Lenkijoje. Sesuo Monika baigė ekonomiką Vilniaus universitete. Toks jos išsilavinimas labai praverčia ir dabar. Ji – ne tik vienuolių namų Panevėžyje, bet ir šios vienuolių kongregacijos Lietuvos provincijos ekonomė. Šv. Juozapo globos namuose atlieka zakristijono pareigas, padeda išnešioti Komuniją po globotinių kambarius, nes šv. Mišias aukojančiam kapelionui mons. Juozapui Antanavičiui sunku vaikščioti.

Sesuo Kristina – žemaitė, Telšiuose gimusi, Skuode užaugusi, Mažeikiuose pritapusi. Ten gyvena jos broliai, tėtis. Besimokydama Klaipėdos buhalterinės apskaitos technikume kartą susipažino su vienuolėmis. Kadangi tėvelio tėviškė – Žemaičių Kalvarija, ten tekdavo būti nuo ankstyvos vaikystės pas jo seseris. Gavus paskyrimą į Raseinių rajoną, saugumas susirūpino, ko ji vis važinėja. Darbe – kruopšti ir rami, o paskui vis kažkur išlekia. Kviesdavosi pasikalbėti. Iš ten išgirstų pasakojimų daug daugiau sužinodavo apie vienuoles, nei pati žinojo. Įtarė, kad ji irgi tokia, bet nepagausi už rankos – neįrodysi. Norėdama sumėtyti savo pėdsakus, įsidarbino Ukmergėje, bet ir čia po kelių dienų saugumas rado. Šiuo metu sesers Kristinos darbas susijęs su kun. Alfonso Lipniūno progimnazijos ateitininkų veikla.

Klausaisi vienuolių pasakojimų ir stebiesi: iš kur toks noras tarnauti Dievui? Vienuolės – kaip viena šeima. Sakosi, kad vis laisvo laiko stokojančios. Trys iš septynių vienuolių turi savo darbus. Keturios jau gauna pensiją. Čia dar gyvena namų vyresniosios sesers Julitos mama. Jai eina 94-ieji metai, todėl senolei reikalinga priežiūra. Kada dukra darbe, ja pasirūpina kitos vienuolės.

Tos, kurios nedirba, paprastomis savaitės dienomis rūpinasi maisto ruošimu. Dirbančios į valgių gamybą įsijungia savaitgaliais. Vienuolės ypač mėgsta gaminius iš bulvių. Jas perka arba šiek tiek dovanų atveža bičiuliai ūkininkai. Kieme prie vienuolių namo yra sodelis, čia pakanka vietos užsiimti žemės dirbimu. Turi du šiltnamius, todėl salotas, krapus, ridikėlius valgo gana anksti. Pavasarį pasisodino šešias Joniškėlyje paaugintas vynuoges. Maisto produktus kaip ir daugelis panevėžiečių šeimų perka.

Šv. mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacijos vienuolės nėra įspraustos į kažkokius rėmus. Netgi bažnyčioje joms nebūtinas abitas, tačiau pageidaujama, kad kukliai rengtųsi, tamsesniais rūbais. Privalo ant dešinės rankos piršto nešioti žiedą kaip ištikimybės Dievui ženklą. Jį įgyja duodamos pirmuosius vienuoliškus įžadus. Tai – kaip sutuoktiniams vestuvės. Toks žiedas įpareigoja gyventi skaisčiai, paklusniai, nesigviešti turtų.

Vienuolių namuose priimta, kad būtų žinoma, kur išvyksta jų gyventojos. Išeinančios apie tai pasisako savo vyresniajai ar bet kuriai vienuolei. Čia – kaip bet kurioje geroje šeimoje. Jeigu yra tokia šeima, tai vyras turi žinoti, kur jo sutuoktinė ir vaikai. Jeigu vienuolių namuose nieko nėra, virtuvėje yra lenta, kurioje užrašoma, kaip jų būtų galima ieškoti.

Vienuolių išvykimai irgi derinami. Jos iš anksto susiplanuoja atostogas. Pinigų kiekį kelionei, maistui ir lauktuvėms apskaičiuoja ir išduoda namų ekonomė sesuo Monika. Grįžusios jai atsiskaito. Viskas daroma pasitariant, remiantis žmoniškumo principais, ne įsakymais.

O štai, kaip gyvena garbaus amžiaus sulaukusios vienuolės Vokietijoje, sužinojo neseniai ten apsilankiusi sesuo Elija, nors į tolimą kelionę galėjo ruoštis bet kuri šios kongregacijos vienuolė. Sesers Elijos laukė susitikimai su Lietuvai atgavus Nepriklausomybę jai daug padėjusiomis vienuolėmis. Panevėžietė su grupele kitų vienuolių vyko už tai joms padėkoti. Šiandien jos yra jau senyvo amžiaus, todėl verkė iš laimės, pamačiusios viešnias iš Lietuvos. Kurios pačios nebeįstengia susitvarkyti, joms įvairią paramą suteikia samdomi pasauliečiai, o kadaise jos buvo jaunos, kartu su vyrais statė ligonines, senelių globos namus. Visa tai uždirbo savo prakaitu. Bejėgėmis dabar rūpinasi valstybė. Ar nesunku palikti tai, kas pačių uždirbta, ir atiduoti valstybei? Vokietės vienuolės sakė: „Ateina laikas kai kuriems dalykams pasakyti sudie“. Jos tebenešioja vienuolišką abitą, ramiai priima atėjusią senatvę, bet išgyvena, kad trūksta pašaukimų, nėra ateinančių jaunų vienuolių.

Panevėžys

© 2015 „XXI amžius“