2015 metai

Popiežius Pranciškus Turine

Popiežius Pranciškus prie Turino drobulės

Birželio 21-osios, sekmadienio, rytą popiežius Pranciškus atskrido į Turiną, Šiaurės Italijos Pjemonto regiono sostinę. Šventasis Tėvas tuoj nuvyko į pirmą susitikimą su Turino darbo, žemės ūkio ir verslo atstovais, klausėsi jų liudijimų, pasakė kalbą susirinkusiems Reale aikštėje.

Meldėsi prie drobulės

Svarbi Popiežiaus kelionės stotis buvo Turino katedra ir joje išstatytos Turino drobulės aplankymas. Popiežius kurį laiką sėdėjo tyloje priešais ištiestą drobulę, tyliai meldėsi, o po kelių susikaupimo minučių priėjo prie atvaizdo, palietė drobulės rėmo kraštą ir persižegnojo. Katedroje popiežius Pranciškus aplankė jaunimo globėjo pal. Petro Jurgio Frassati (1901–1925) kapą, prie jo pasimeldė, pasveikino susirinkusius palaimintojo giminaičius, kapitulos narius.

Šventojo Tėvo katechezės

Apie šeimą ir skurdą

Mintims apie šeimai tenkančius išbandymus įvairiomis gyvenimo sąlygomis birželio 3-iosios, trečiadienio, bendrosios audiencijos katechezę pradėjo popiežius Pranciškus. „Viena iš tokių sąlygų yra skurdas, – sakė Šventasis Tėvas. – Pagalvokime apie daugybę šeimų ne tik didmiesčių pakraščiuose, bet ir kaimiškose vietovėse. Kiek skurdo, kiek nuosmukio! Ir kai kur, tarsi dar to nepakaktų, ateina karas. Jis visada yra baisus, visada ypač smogia civiliams, šeimoms. Iš tiesų karas yra visokeriopo skurdo tėvas, gyvybių, sielų, švenčiausių ir brangiausių jausmų žudikas. Nepaisant to, daug neturtingų šeimų bando oriai išgyventi kasdienybę, dažnai atvirai pasitikėti Dievo palaiminimu. Tačiau ši pamoka neturi pateisinti mūsų abejingumo, bet padidinti mūsų gėdą! Beveik stebuklas, kad net ir skurde, šeima formuojasi ir išsaugo, kaip gali, savo ryšių žmogiškumą. Tai – faktas, kuris erzina tuos gerovės planuotojus, kuriems jausmai, šeimos ryšiai, vaisingumas yra tik antraeiliai gyvenimo kokybės pokyčiai. Mes turėtume atsiklaupti prieš šeimas, kurios yra žmogiškumo, gelbstinčio visuomenę nuo barbarybės, mokyklos. Kas mums lieka, jei pasiduodame Cezario ir Mamonos, prievartos ir pinigo, reikalavimams, atsisakome šeimos jausmų? Nauja pilietinė etika įsigalios tik tada, kai atsakingieji už viešąjį gyvenimą reorganizuos socialinį ryšį pradėdami nuo kovos su iškreiptu šeimos ir skurdo santykiu, kuris mus pastato ant prarajos krašto“.

Renginiai

Kopimas į Karmelį – ėjimas link Dievo

Ona Kaupinytė

Dr. Aurimas M. Juozaitis aptarė karmelitų vienuolijos dvasingumo bruožus

Neseniai restauruotame Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos centre įvyko parapijiečio dr. Aurimo M. Juozaičio paskaita „Kodėl kopiame į Karmelį“ iš ciklo „Dievo ženklai žemėje“, skirto Pašvęstajam gyvenimui paminėti. Atsivertęs į tikėjimą ir pagautas Viešpaties šis edukologijos mokslų daktaras pradėjo ieškoti kelių į gilesnį savo tikėjimo supratimą ir išgyvenimą. Taip atrado Bažnyčios tėvus bei motinas, Bažnyčios istorijos turtus, o galiausiai ir krikščioniškosios mistikos lobyną. Pranešėjas pateikė įdomių faktų iš karmelitų istorijos, aptarė istoriškai susiklosčiusius vienuolijos dvasingumo bruožus. Pasak pranešėjo, kalnas – simbolinė žmogaus susitikimo su Dievu vieta. Kai kurie kalnai apgaubti ypatingos auros, istorinio palikimo, todėl nenuostabu, kad į keletą tokių nuolat kopia minios tikinčiųjų. Be Karmelio kalno, galima paminėti Sinajaus, Gundymo, Nazareto, Palaiminimų, Atsimainymo, Šventyklos, Alyvų ir Kaukolės (Golgotos) kalnus.

Pažintis

Kotrynietės – tarsi vienos šeimos namai

Bronius VERTELKA

Šv. mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacijos (CSC) namų Panevėžyje vienuolės

Šiemet sukanka 370 metų nuo Švč. Mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacijos (CSC) Lietuvoje įkūrimo. Pasaulyje yra apie 600, Lietuvoje (Kaune, Panevėžyje ir Krakėse) – 20 šios kongregacijos seserų vienuolių.

Ne kiekvienas Panevėžyje skubantis Danutės gatve atkreipia dėmesį į namą priešais Kristaus Karaliaus Katedrą. Galbūt ką nors sudomina pro tvoros tarpelius matomas gražiai sutvarkytas kiemas, jame auginamos gėlės. Šiame pastate gyvena septynios seserys kotrynietės, savo gyvenimą susiejusios su tarnavimu Dievui. Iš pirmų pokalbio su jomis minučių supranti, kad bendrauji su tikromis inteligentėmis, išprususiomis, sukaupusiomis didžiulį žinių kiekį. Dar didesnį pasitikėjimą pajunti joms, kai kotrynietės nesirengia slėpti savo gyvenimo, netgi padeda sužinoti jų aplinkos paslaptis, nesivaržo išsakyti savo nuomonę.

Trumpos praėjusio mėnesio naujienos

KAUNAS. Nuo 2003 metų švenčiama dangiškojo globėjo Šv. Jono Krikštytojo Gimimo diena šiemet arkivyskupijoje buvo ypatinga – dėkota Dievui už Jo palaimintą, ilgametę arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ tarnystę, tėvišką vadovavimą arkivyskupijos bendruomenei. Pagrindinė iškilmė buvo švenčiama birželio 24 dieną, tačiau Arkivyskupijos dienos paminėjimas prasidėjo jau jos išvakarėse, birželio 23-iosios popietę, Švč. Trejybės (Seminarijos) bažnyčioje. Jos bendruomenė bei institucijų darbuotojai drauge šventė Eucharistiją, kuriai vadovavo arkivyskupas, koncelebravo arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis Kėvalas, seminarijos rektorius mons. Aurelijus Žukauskas, kurijos kancleris mons. Adolfas Grušas ir beveik dešimt kunigų, tarnaujančių seminarijoje ar kitose bažnytinėse institucijose, akademinėje, ligonių ir kitose sielovados srityse. Giedojo choro „Exaudi“ jaunimo kvartetas, vadovaujamas br. Eugenijaus Puzynios SJ. Vėliau arkivyskupo pakviesti visi susirinko į agapę kurijoje, kurioje institucijų žmonės visada būdavo laukiami ir nuoširdžiai priimami. Arkivyskupijos kurijos kiemelyje savo pirmtako ir mokytojo kardinolo Vincento Sladkevičiaus atminimui arkivyskupas S. Tamkevičius pasodino ąžuoliuką. Už meilę jiems ir meilę Lietuvai, visiems joms žmonėms, nuolat palaikytą viltį dėkoję institucijų ir bendruomenių darbuotojai sugiedojo „Ilgiausių metų“, linkėdami ganytojui tolesnės Dievo palaimos. Tą pavakarę Šv. Jurgio Kankinio (Pranciškonų) bažnyčioje Arkivyskupijos dienos proga buvo surengtas talentingų muzikuojančių arkivyskupijos bendruomenės narių koncertas.

Netektys

A†A kun. jubil. Zigmas GUSTAINIS

(1919 08  07–1954 09 12–2015 06 02)

Birželio 2 dieną mirė Kaišiadorių vyskupijos kunigas jubiliatas Zigmas Gustainis. Jis gimė 1919 m. rugpjūčio 7 d. Karčrūdės kaime, Paluobių parapijoje, Šakių rajone, ūkininkų šeimoje. Penkiolikos vaikų eilėje Zigmas buvo dešimtasis. 1924 metais tėvai pardavė ūkį Karčrūdės kaime ir nusipirko didesnį Mureikų kaime, Griškabūdžio parapijoje. Zigmas 1928–1932 metais mokėsi Antabūdžio pradžios mokykloje bei privačiai, dirbdamas tėvų ūkyje. 1944 metais drauge su broliais Jonu, Antanu, Vitu bėgo nuo sovietų į Vakarus, bet paskui išsiskyrė skirtingais keliais ir su broliu Antanu buvo suimtas, paimtas į tarybinę armiją, apmokytas ir po dviejų savaičių mokymo – tiesiai į frontą, kur viename mūšyje iš 180 karių gyvi liko aštuoni – tarp jų Zigmas su broliu Antanu. Zigmas buvo sužeistas, pateko į ligoninę. Sužinojo, kad fronte žuvo brolis Antanas. Vis dėlto Zigmas susirgo ir buvo demobilizuotas, taip išvengdamas tolimesnės tarnybos. Traukiniu atvyko iki Pilviškių, o iš ten lapkričio 6-osios vakarą parėjo į tėviškę, Mureikų kaimą, jį sutiko mamytė ir seserys. Už dalyvavimą Antrajame pasauliniame kare buvo apdovanotas įvairiais medaliais. Grįžus iš fronto prasidėjo kitas gyvenimas, Dievo valia nuvedęs į kunigystę. 1946–1949 metais Z. Gustainis mokėsi Kauno 2-oje Suaugusiųjų gimnazijoje. 1950–1954 metais studijavo Kauno kunigų seminarijoje. 1954 m. rugsėjo 12 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje gavo kunigystės šventimus. Tarnavo šiose parapijose: 1954–1955 metais – Kelmės parapijos vikaras (Kauno arkivyskupijoje); 1955–1963 metais – Suginčių parapijos klebonas; 1963–1977 metais – Semeliškių parapijos klebonas; 1977–1981 metais – Alytaus Šv. Liudviko parapijos vikaras; 1981–1987 metais – Nemajūnų parapijos klebonas; 1987–1990 metais – Birštono parapijos klebonas ir Stakliškių dekanato dekanas; 1990–1997 metais – Nemunaičio parapijos klebonas ir Merkinės dekanato dekanas; 1997–2010 metais – Alytaus Šv. Liudviko parapijos altaristas. 2010 metais apsigyveno Marijampolės specialiuose socialinės globos namuose.

Netektys

A†A kun. Gintautas Stanevičius

(1970 06 19–1995 06 03–2015 06 21)

Birželio 21 dieną mirė Vilniaus arkivyskupijos kunigas Gintautas Stanevičius. Jis gimė 1970 m. birželio 19 d. Varėnos rajone, Paūlių kaime, Marcinkonių parapijoje. Užaugo Varėnoje, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje buvo pakrikštytas bei vėliau priėmė Sutvirtinimo sakramentą. 1977–1988 metais mokėsi Varėnos I vidurinėje mokykloje. 1989 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Ją baigęs, 1995 m. birželio 3 d. Vilniaus Katedroje įšventintas kunigu. Kun. G. Stanevičius dirbo šiose parapijose: 1995 m. birželio 3 d. paskirtas Visagino parapijos vikaru; 1997 m. rugsėjo 12 d. – Marcinkonių parapijos klebonu bei Kabelių parapijos administratoriumi; 2002 m. rugpjūčio 19 d. – Rūdiškių bei Paluknio parapijų klebonu. 2006 m. gegužės 30 d., atsižvelgiant į kun. G. Stanevičiaus prašymą, jam leista apsigyventi Pilnų namų bendruomenėje ir tirti save dėl pasišventimo šiai bendruomenei. Nuo 2008 m. rugpjūčio 29 d. kun. G. Stanevičius negalėjo eiti kunigo pareigų. Paskutiniu metu dėjo pastangas sugrįžti į kunigišką tarnystę.