Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. spalio 23 d., Nr. 20 (239)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Migracijos pagunda yra didžiausias praradimas

Graikų melkitų patriarchas Vakarus ragina padėti taikai

Ačiū tiems politikams ir žmonėms Vakaruose, kurie, vedami kilnių intencijų, nori atverti sienas ir priimti sirų pabėgėlius, daugiausia musulmonus, bet ir krikščionis. Tačiau, žvelgiant toliaregiškai, migracija yra mirtinas pavojus krikščionybei Artimuosiuose Rytuose, o tai lemtų ir pavojingą arabiškųjų visuomenių pokytį. Tai, ko žūtbūt reikia, nėra migracijos skatinimas, bet taika – taip būtų galima apibendrinti graikų melkitų apeigų katalikų patriarcho Grigaliaus III, reziduojančio Sirijoje, Damaske, atvirą laišką Vakarams ir visiems tiems, kurie gali daryti įtaką karui Sirijoje.

Milijonai asmenų tapo pabėgėliais, tačiau ne vien. „Pabėgėliu“ tampa arabiškumas, nes krikščionys buvo jo advokatai. „Pabėgėle“ tampa demokratija, kurios vaikai ir gynėjai yra krikščionys. „Pabėgėliu“ tampa sugyvenimas, kuriame krikščionys yra partneriai ir didieji rėmėjai. Panašiai „pabėgėliais“ tapo bendradarbiavimas ir pliuralizmas, krikščionių ir musulmonų dialogas gyvenime. „Amžius skaičiuojančios krikščionių kultūros kūrėjai tapo pabėgėliais, o jų bažnyčios virsta muziejais“, – rašo savo laiške patriarchas. Karas sunaikino akmenį, bažnyčias iš akmens, o migracija naikina žmonių bažnyčią, kuri tapo liūdna, silpna, bejėgė, sena...

„Brangūs Vakarai! Vakarų krikščionys, bičiuliai, ačiū jums už dėmesį pabėgėliams... Bet mes sakome jums, kad geriausias dalykas, kurį jūs galite padaryti krikščionims ir musulmonams arabiškuosiuose Rytuose, yra darbas dėl taikos! Jūs turite veikti kartu – JAV, Rusijos Federacija, Europos Sąjunga, Kinija, arabų valstybės, visi be išimčių, taip pat Turkija ir Iranas – visi kartu dėl taikos. Tokiu būdu visi laimėsime prieš takfirizmą, atmetimą, ateizmą, prievartą, terorizmą, savižudžių sprogdinimus. Migracijos pagunda yra didžiausias mūsų praradimas! Tai – spąstai žmonėms, kurie į juos patenka nežinodami, nesuprasdami ar, gink Dieve, dėl įtartinų, kriminalinių motyvų“, – teigia patriarchas iš Sirijos. Krikščionių emigracija, pasak jo, griauna Sirijos pamatus, leidusius musulmonams ir krikščionims gyventi kartu. Taip, per daugybę šimtmečių buvo nesutarimų, ginčų, tačiau taika ir sugyvenimas nusvėrė ginčus.

„Kaip patriarchas aš perspėju pasaulį apie Vakarų valstybių priemonių ir sprendimų (dėl migracijos ir migrantų priėmimo) pasekmes – tai reiškia lėtą mirtį krikščionims! – rašo ganytojas. – Todėl garsiai pasisakau prieš šias priemones. Suprantu, kad yra neigiamų reakcijų dėl mano pozicijos čia ir ten, yra mane keikiančių, bet tai priimu ir pakenčiu. Ir esu įsitikinęs dėl savo nuostatos, nes myliu šią tautą, arabų bendruomenę, arabų pasaulį, negaliu ištverti matydamas, kaip dėl migracijos yra jo dalys, prarandamas jo pliuralizmas, gyvenimo kartu grožis... Todėl priešinuosi Vakarų priemonėms ir prašau Vakarų peržiūrėti savo sprendimus. Tokia mano ir Libano krikščionių nuostata, kai, per pilietinį karą JAV atplukdė laivus į Beiruto uostą, kviesdamos krikščionis emigruoti, o jie atmetė tą planą. Atsispirkime ir dabar, neįkriskime į spąstus. Nors už migracijos plano būtų kilnios intencijos, tai yra pražūtinga mums ir mūsų siriškai visuomenei su jos krikščionimis ir musulmonais. (...) Kreipiuosi su pagarba, meile, pasitikėjimu ir pripažinimu į visas valstybes ir jų lyderius, kurie nusprendė priimti tokį didelį skaičių pabėgėlių sirų“, – rašo patriarchas Grigalius III, pakartodamas, jog veiksmingiausia priemonė prieš (fundamentalistų) takfiristų galią būtų visų vieninga pozicija, skleidžiama per literatūrą, švietimą, intelektualiai, o ne ginklų arsenalų siuntimas į arabų valstybes, kurstant karo ugnį.

Nors pagrindinis patriarcho adresatas yra Vakarai, ne kartą jis kreipiasi į pačius sirus, musulmonus ir ypač krikščionis, drąsindamas, prašydamas, melsdamas likti Sirijoje, likti kartu, saugoti vienas kitą, saugoti praėjusių amžių santarvės paveldą.

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija