2015 metai

Paskelbti keturi nauji šventieji

Kanonizavimo apeigos Šv. Petro aikštėje

Sekmadienį, spalio 18 dieną, minint Pasaulinę Misijų dieną, popiežius Pranciškus iškilmingų Mišių metu paskelbė keturis naujus Bažnyčios šventuosius. Nauji šventieji yra Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės tėvai Liudvikas Martin (1823–1894) ir Marija Azelija Guérin (1831–1877), italas kunigas Vincenzo Grossi, ispanų kilmės sesuo Nekaltojo Prasidėjimo Marija. Kanonizavimo apeigos vyko Šv. Petro aikštėje, dalyvaujant maldininkams iš tų kraštų, iš kurių kilę nauji šventieji. Naujuosius šventuosius dalyvaudamos jų iškėlimo į altorių garbę šventėje pagerbė Ispanijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybių atstovų delegacijos. Su Popiežiumi šv. Mišias laikė kardinolai, vyskupai ir kunigai, dalyvaujantys Sinodo asamblėjoje.

Kanonizavimo apeigos buvo pradėtos Šventųjų skelbimo kongregacijos prefekto kardinolo Andželo Amato (Angelo Amato) oficialiu prašymu, kad popiežius Pranciškus keturis palaimintuosius įrašytų į šventųjų sąrašą. „Šventasis Tėve, Šventoji Bažnyčia prašo, kad Jūsų Šventenybė įrašytų palaimintuosius Vincenzo Grossi, Nekaltojo Prasidėjimo Mariją, Liudviką Martiną ir Mariją Azeliją Guérin į Šventųjų sąrašą, kad visi krikščionys galėtų kreiptis į juos, kaip šventuosius“. Po šio prašymo, kardinolas A. Amatas perskaitė trumpas palaimintųjų biografijas. Tada kalbėjo popiežius Pranciškus, melsdamas Visagalį Dievą Tėvą, kad per Jėzų Kristų, užtariant Mergelei Marijai ir visiems šventiesiems, savo malone palaikytų tai, ką žada atlikti, ir malda kreipėsi į Viešpatį prašydamas, kad kanonizacija būtų Jam priimtina ir naudinga Bažnyčios augimui.

Reikia stiprios katalikiškos žiniasklaidos, kalbančios apie šeimą

Arkivyskupas Stanislavas Gandeckis

Anglakalbis interneto dienraštis „NCR“ paskelbė pokalbį su Lenkijos Vyskupų konferencijos pirmininku arkivyskupu Stanislavu Gandeckiu (Stanislaw Gądecki). Kalbėta apie šeimą ne tik Vyskupų Sinode, bet ir platesniame kontekste. Štai kelios arkivyskupo mintys.

Kalbėdamas apie šeimos ir santuokos vaizdavimą žiniasklaidoje, ganytojas pareiškė, kad jis tragiškas. Tai, kas žiniasklaidoje vaizduojama kaip šeima, neturi nieko bendro su krikščionybe. Tai – aktorių požiūris, kuris vėliau perkeliamas į visuomenę ir projektuojamas. Daug paprastų žmonių sugeria šias programas, ypač televizijos, negalvodami. Tada jie pradeda imituoti tą elgesį, kurį mato: svetimavimą, neištikimybę, partnerių keitimą, karštinę dėl sėkmės, prabangą. Patinka ar ne, bet žiniasklaida griauna santuoką. Žinoma, negalima pasakyti, kad visa žiniasklaida turi tokį poveikį, bet didžioji dalis. Kelias minutes trunkantis kunigo pamokslas neatsveria daugybės valandų, praleistų prie televizoriaus. Todėl, anot lenkų ganytojo, reikia stiprių katalikiškų žiniasklaidos priemonių, kurios parodytų pilnesnį vaizdą apie santuoką ir šeimą. Yra daug gerų knygų, deja, niekas nebenori jų skaityti. Internetas – erdvė, kurioje galima įkristi į bedugnę, ir priešingai, atrasti žinių enciklopediją, katalikišką mokymą.

Migracijos pagunda yra didžiausias praradimas

Graikų melkitų patriarchas Vakarus ragina padėti taikai

Ačiū tiems politikams ir žmonėms Vakaruose, kurie, vedami kilnių intencijų, nori atverti sienas ir priimti sirų pabėgėlius, daugiausia musulmonus, bet ir krikščionis. Tačiau, žvelgiant toliaregiškai, migracija yra mirtinas pavojus krikščionybei Artimuosiuose Rytuose, o tai lemtų ir pavojingą arabiškųjų visuomenių pokytį. Tai, ko žūtbūt reikia, nėra migracijos skatinimas, bet taika – taip būtų galima apibendrinti graikų melkitų apeigų katalikų patriarcho Grigaliaus III, reziduojančio Sirijoje, Damaske, atvirą laišką Vakarams ir visiems tiems, kurie gali daryti įtaką karui Sirijoje.

Milijonai asmenų tapo pabėgėliais, tačiau ne vien. „Pabėgėliu“ tampa arabiškumas, nes krikščionys buvo jo advokatai. „Pabėgėle“ tampa demokratija, kurios vaikai ir gynėjai yra krikščionys. „Pabėgėliu“ tampa sugyvenimas, kuriame krikščionys yra partneriai ir didieji rėmėjai. Panašiai „pabėgėliais“ tapo bendradarbiavimas ir pliuralizmas, krikščionių ir musulmonų dialogas gyvenime. „Amžius skaičiuojančios krikščionių kultūros kūrėjai tapo pabėgėliais, o jų bažnyčios virsta muziejais“, – rašo savo laiške patriarchas. Karas sunaikino akmenį, bažnyčias iš akmens, o migracija naikina žmonių bažnyčią, kuri tapo liūdna, silpna, bejėgė, sena...

Pažintis

„Svarbu, Viešpatie, kad esu šitame sode“

Irena Petraitienė

Ses. Viktorija Gaudenta SJE

Bėgant Pašauktųjų metų laikui,valandos, praleistos kartu su  Eucharistinio Jėzaus kongregacijos (SJE) seserimi Viktorija Gaudenta Maknauskaite, Kauno arkivyskupijos „Caritas“ reikalų vedėja, buvo tarytum žingsniavimas pro atkeltus vartus  tolyn ir gilyn...

„Kai atsistojau kryžkelėje...“

„Šunskai, vaikeli, tai – ne koks šiaip sau bažnytkaimis“, – ūgtelėjusiai Viktorijai kalbėdavo močiutė, skaičiuodama, kiek daug ši parapija davė  garbingų kunigų. Dvejus metus (1944–1946), kai Vilkaviškis buvo subombarduotas, Šunskuose buvo apsistojęs vyskupas Antanas Karosas. Atsivedusi anūkę į bažnyčią, parodydavo, prie kurio šoninio altoriaus sėdėdavo jų šeima, ganytojui aukojant šv. Mišias, paaiškindavo, kad didžiojo altoriaus paveikslas vaizduoja Šv. Mariją Magdalietę, kurios vardu pavadinti šie gražūs maldos namai. Kitą kartą, stabtelėjusi prie šventoriuje  stūksančio  akmens, Viktorija išgirdo pasakojimą, kad seniai, A. Smetonos laikais, šioje vietoje komunistines kalbas rėždavo V. Mickevičius-Kapsukas. Vienoje ūkininkų šeimoje kryžių garbinant, kitoje, žiūrėk, proklamacijos  būdavo skaitomos. Šunskų parapijos komiteto narys Antanas Laukaitis buvo padorus žmogus, o trys jo dukterys su komunistais susidėjo. „Taigi, vaikeli, – sakydavo močiutė, – visada reikia pasirinkti, su kuo tu...“

Bendruomenėse

Kaimą nuo išnykimo išgelbėjo vienuoliai

Bronius VERTELKA

Tiberiados broliai vienuoliai (iš kairės): Jonas, Vidas, Pranciškus, Benediktas ir Mišelis

Belgijoje brolis Markas Pirė (Marc Piret) 1979 metais įkūrė Tiberiados bendruomenę. Jos charizma – broliai ir seserys gyvena Evangelijos džiaugsmu. Jų gyvenimas yra įsišaknijęs maldoje ir broliškoje meilėje. Kaip Jėzus apie Tiberiados ežerą, jie eina liudyti tikėjimą ir kviesti žmones atrasti Dievo meilę. Jie gyvena paprastai, patys dirba ūkio darbus ir iš to padedant Dievo Apvaizdai ir išgyvena. Bendruomenės misija yra evangelizuoti. Broliai reguliariai keliauja po kaimus, miestus, lanko mokyklas ir parapijas, rengia stovyklas, rekolekcijas, buria maldos grupes, kurios padeda jaunuoliams ir šeimoms gilinti tikėjimą.

Lietuvoje įkurta Tiberiados bendruomenė veikia Baltriškėse – Zarasų rajono kaime. Staigūs vingiai, kalneliai ir nuokalnės, ant jų augantys lapuočiai ar spygliuočiai medžiai – tokius vaizdus regi važiuodamas asfaltuotu keliu nuo Dusetų link Degučių. Artėjant prie miestelio verčia stabtelėti rodyklė į Baltriškes ir belieka važiuoti dar porą kilometrų vieškeliu.

Atmintis 

A†A kun. jubil. Donatas VALIUKONIS SJ

(1926 04 27–1952 09 21–2015 10 02)

Spalio 2-ąją, Vilniuje mirė Šv. Rapolo bažnyčios rezidentas kun. Donatas Valiukonis SJ. Jis gimė 1926 m. balandžio 27 d. Kaune, darbininkų šeimoje. Krikštytas Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje 1926 m. gegužės 16-ąją. 1933 metais įstojo į pradinės mokyklos, buvusios V. Putvinskio gatvėje, antrąjį skyrių, po metų perkeltas į J. Jablonskio pradinę mokyklą. Pirmąją Komuniją priėmė Prisikėlimo bažnyčioje. 1938 metais įstojo į Kauno jėzuitų gimnaziją, vėliau vadinamą IX gimnazija, Sutvirtinimo sakramentą priėmė Kauno Švč. Sakramento (Studentų) bažnyčioje.

1944 metais baigęs gimnaziją, kelis mėnesius gyveno Bajėnų dvare, kuriame koplyčios rektoriumi buvo kun. Karolis Garuckas SJ. Šiam 1945-ųjų pavasarį išvykus dirbti į Vilnių, ir jis persikėlė pas savo tėvus į Vilnių, gydėsi Raudonojo Kryžiaus poliklinikoje ir patarnaudavo Šv. Jonų bažnyčioje. 1945 m. rugsėjo 1 dieną įstojo į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje, 1947 metais padarė pirmuosius įžadus Jėzaus Draugijoje. 1947-ųjų rugsėjį perkeltas į Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčią, kurios rektoriumi buvo t. Romualdas Blažys SJ. Šv. Kazimiero bažnyčioje dirbo vargonininko padėjėju bei ruošėsi filosofijos studijoms. Gruodį perkeltas į Dūkštą pas kun. Alfonsą Petronį, po kelių mėnesių – į Dūkšto bažnyčią, kur dirbo t. Aleksandras Markaitis SJ, vėliau – t. J. Čikštė SJ.

Kunigas – dieviškojo gyvenimo tarnas

„Juk kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes“ (Žyd 5, 1). Tokiais žodžiais pradedamas Laiškas žydams. Sustokime trumpam prie šios temos. Kunigas priklauso žmonių šeimai. Nė vienas angelas nėra kunigas. Kunigas gerai žino dvasinę savo tėvynainių būklę. Žmonių gyvenimas jam nėra svetimas. Jis žino jo spindesį ir šešėlius. Jis žino, kiek gyvenime gali būti gero ir gražaus, žino, kiek gali būti kančios ir nelaimių. Kunigas turi būti žmonių gyvenimo specialistas.

Dievo Sūnus tapo Kunigu tada, kai priėmė žmogaus kūną savo Motinos įsčiose. Nuo tada turėjo, ką aukoti Tėvui, nuo tada tapo paklusnumo Tėvui ir kentėjimų specialistu. Gyvendamas tarp mūsų, išbandė už mus, kaip sužeidžia nuodėmė ir kaip labai skauda, išbandė netgi agoniją ir mirtį, tapo panašus į mus viskuo, išskyrus nuodėmę.

Rožinio mėnesio pradžia

Spalio mėnuo Visuotinėje Katalikų Bažnyčioje yra skirtas Švč. Mergelei Marijai, Šv. Rožinio Karalienei, ir rožinio maldai. Tikintieji kasdien kviečiami bažnyčiose, koplyčiose, savo namuose ar pavieniui kalbėti po vieną, vis kitą Rožinio dalį. Tradiciškai Telšių vyskupijoje šis mėnuo iškilmingai pradedamas Palangoje, prie seniausios Lietuvoje Lurdo grotos, esančios Birutės kalno papėdėje. Spalio 1 dieną 16 val. procesijos būdu, giedant Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikams, jų vadovams, diakonams, vadovaujant Telšių vyskupijos ganytojui vyskupui ordinarui Jonui Borutai SJ, kartu su tikinčiaisiais buvo susirinkta prie Lurdo, o rožinio maldai vadovavo pats Telšių vyskupas. Jis pasveikino visus susirinkusiuosius ir padrąsino nuoširdžiai kreipti į Dievo Motiną. Rožinio malda, sakė vyskupas, ne kartą buvo didžiulė pagalba istorijos vingiuose įvairiose tautose. Kai būdavo kritiška situacija, tikintieji Rožinio malda visada kreipdavosi prašydami pagalbos ir užtarimo, ir Švč. Mergelė Marija visada būdavo ta didžioji pagalba. Vyskupas išryškino sudėtingą šių dienų situaciją pasaulyje ir kvietė nuoširdžiai melstis įvairiomis intencijomis prašant taikos pasauliui, meldžiant naujų pašaukimų į kunigų ir vienuolių luomą, meldžiantis už šeimas. Vyskupas vadovavo maldai, prie kiekvienos paslapties stabteldamas ir giliomis įžvalgomis analizuodamas Šventojo Rašto tekstus ir nūdienos aktualijas, padėjo maldininkams gilintis į paslapčių turinį, kvietė visus gerai įsimąstyti į Rožinio maldos esmę.