Bendruomenėse

Kaimą nuo išnykimo išgelbėjo vienuoliai

Bronius VERTELKA

Tiberiados broliai vienuoliai (iš kairės): Jonas, Vidas, Pranciškus, Benediktas ir Mišelis

Tiberiados bendruomenės sodyba

Baltriškių Šv. Kazimiero bažnyčia

Naujam gyvenimui vienuolių prikelti pastatai

Belgijoje brolis Markas Pirė (Marc Piret) 1979 metais įkūrė Tiberiados bendruomenę. Jos charizma – broliai ir seserys gyvena Evangelijos džiaugsmu. Jų gyvenimas yra įsišaknijęs maldoje ir broliškoje meilėje. Kaip Jėzus apie Tiberiados ežerą, jie eina liudyti tikėjimą ir kviesti žmones atrasti Dievo meilę. Jie gyvena paprastai, patys dirba ūkio darbus ir iš to padedant Dievo Apvaizdai ir išgyvena. Bendruomenės misija yra evangelizuoti. Broliai reguliariai keliauja po kaimus, miestus, lanko mokyklas ir parapijas, rengia stovyklas, rekolekcijas, buria maldos grupes, kurios padeda jaunuoliams ir šeimoms gilinti tikėjimą.

Lietuvoje įkurta Tiberiados bendruomenė veikia Baltriškėse – Zarasų rajono kaime. Staigūs vingiai, kalneliai ir nuokalnės, ant jų augantys lapuočiai ar spygliuočiai medžiai – tokius vaizdus regi važiuodamas asfaltuotu keliu nuo Dusetų link Degučių. Artėjant prie miestelio verčia stabtelėti rodyklė į Baltriškes ir belieka važiuoti dar porą kilometrų vieškeliu.

Degučių seniūnijos specialistė Edita Tuzikienė (seniūnas buvo išvykęs į Zarasus) sakė, jog Tiberiados bendruomenės nariai yra labai savarankiški, jie ne iš tokių, kad kažko reikalautų, o patys nepajudintų piršto. Baltriškes jie sugebėjo prikelti ir iš ten išvyti nuobodulį. Toks kaimo atsinaujinimas, jo išgarsinimas – seniūnijai labai malonus dalykas. Joje 18 metų dirbanti E. Tuzikienė džiaugėsi, kad kaimas vienuolius sutiko kaip ilgai lauktus svečius, iš vietinių gyventojų jie nesulaukė jokio pasipriešinimo. Atvykusieji broliai suremontavo bažnyčią, atliko kitų gerų darbų. „Aš buvau auginama ateistiškai, dar netapau tvirta katalike, bet man teko dalyvauti Baltriškių Šv. Kazimiero bažnyčioje aukojant šv. Mišias už mirusįjį. Gal tai buvo vienintelė vieta, kur nemačiau formalumo“, – kalbėjo atsakinga seniūnijos darbuotoja.

Artimiausia vienuolių bendruomenės kaimynė Ona Puodžiuvienė, Baltriškėse gyvenanti apie 40 metų, sakė: „Jeigu ne jie, būtų sunykęs ir kaimas, ir bažnyčios nebūtų buvę. Kur geriau rasi: nori pasimelsti, eini į bažnyčią netoliese. Čia pat – koplyčia, pamaldos joje vyksta kiekvieną dieną“.

Garbaus amžiaus moteris džiaugėsi, kad vienuoliai padeda nupjauti pievos žolę, šią vasarą ją supresavo. Už tai talkininkams atsilyginta pienu. Susirgsi ar šiaip pas gydytoją prireiks – vėl iš kaimynų pagalbos sulauksi. Kaimui tai – didžiulė parama. Sekmadieniais bažnyčia, kurią suremontavo vienuoliai, irgi pilna žmonių. Jie labai greitai išmoko kalbėti lietuviškai, yra rimti ir ramūs kaip tikri belgai, savo sodybą gražiai prižiūri, visur žolę apipjauna, kiekvieną dieną (išskyrus savaitgalį) atvažiuoja autoparduotuvė. Tik blogai, kad vieškelis iki asfaltuoto kelio nepadengtas kieta danga, juo važiuojantys sukelia dulkių debesis. Daugybę kartų tai priminė rajono valdžiai, bet tokiam reikalui ji sako neturinti lėšų.

Roma prisistačiusi moteris su vyru čia atvyko iš Vilniaus, abiem išėjus į pensiją. Ji pasakojo, kad neapsigavo su vyru pirkdami čia sodybėlę, rado ramybę. Vieta tinkama poilsiui, greta ežeras, akis džiugina žemės reljefas. O kad gyvenamas namas papuoštas medžio drožiniais, tai – jau jos vyro Mišos kūryba. Vienuoliai visur ir visiems padeda, yra labai draugiški. „Dirbdama viename iš Vilniaus muziejų, negalėjau lankyti bažnyčios, savaitgaliais privalėdavau dirbti, dabar į ją galiu eiti nors kiekvieną dieną“, – vienuolių restauruotais maldos namais, kitais statiniais buvo patenkinta moteris.

Baltriškės – kaimas su keliomis sodybomis. Atvykusiam iš Aukštaitijos lygumų jis atrodo patrauklus. Sutikti pirmieji sveikinasi ilgokus rūbus vilkintys vienuoliai. Keistoka, kai savo daugiabutyje nepažįsti kaimynų arba jie, išgirdę pasisveikinimą, atsuka nugarą ar vaidina nepastebėję. Baltriškėse visiškai kitoks gyvenimo būdas. Čia netrūksta šypsenų, o svarbi susisiekimo transporto priemonė – dviratis. Čiumpa jį laikinai iš Belgijos atvykusi vienuolė, netrukdo vienuoliškas rūbas užsėsti ant balnelio ir tiek ją tematai. Asta – lietuvė, kilusi iš Šiaulių, bet jau 7 metai, kai ji – vienuolė. Prieš tai pastebėjusi, jog kažko lūkuriuoju, klausė, kuo galinti padėti.

Į vasaros stovyklą iš Šiaulių ir Radviliškio atvykusios jaunos moterys sakėsi nesančios iškalbingos, bet jaučiasi labai pavargusios. Čia atvažiuoja išsiilgusios nuoširdaus bendravimo, Baltriškėse patiria tikrąją dvasinę ramybę. Vyrukas, net iš Kretingos atidundėjęs, gyrėsi, kad taisė dviračius. Tokią tolybę įveikė už savo pinigus, kelionės niekas neapmokėjo.

Daugiausiai čia atvyksta iš Lietuvos, bet buvo iš Belgijos, Prancūzijos, netgi viena krikščionių šeima iš Irako. Nemažai sulaukia lankytojų iš Estijos.

Čia verda visiškai kitoks gyvenimas. Ne apie pinigus ar kas jų daugiau turi, kaip dabar įprasta, bet apie dvasinius dalykus kalba. Bendruomenėje nuolat gyvena penki broliai vienuoliai: du belgai, lietuvis, prancūzas ir latvis (rugpjūčio 22-ąją Baltriškėse vyko jo amžintųjų įžadų priėmimo iškilmė). Kiekvienas iš jų yra už kažką atsakingas, žino, ką turi padaryti ar nudirbti. Sodyboje pamačiau ūkininkavimo naujovę. Lauke žydi neravėtos ir nekauptos bulvės, bet jų stiebai ir lapai stori bei vešlūs. Daigus leido per storoką šiaudų sluoksnį. Jis ir drėgmę sulaiko, ir nuo sausros apsaugo. Liepos pabaigoje dar pernykščio bulvių derliaus turėjo, tad gražiai žydinčiųjų neskubėjo kasti. Vienuoliai užsiaugina tai, kuo maitindamiesi jaustųsi patys sotūs. Laiko telyčią, kad karvės nereikėtų pirkti. Turi vištų, avių. Būtinai pamatysi besiganantį asiliuką. Dažnam jis atrodo kaip egzotika. Matyti, kad ilgam čia broliai vienuoliai apsistojo. Tvoros stulpai ne įkasti, bet kabo ant įbetonuotų metalo strypų. Namus šildo kūrendami malkas. Jų prisiskaldo savo miškelyje. Atsargas kitai žiemai ruošia dar neatėjus pavasariui. Kiek turi malkų pasiruošęs, galima spręsti ir apie šeimininką. Užsiaugina grūdų, juos mala savo malūne (turi apie 7 ha dirbamos žemės). Kepa naminę duoną. Vakare užmaišo tešlą, deda truputį mielių, o kitą dieną iš jos suformuotus kepalus pašauna į krosnį.

Vyresnysis Tiberiados bendruomenės brolis Pranciškus pasakojo, kad kelią į Lietuvą pirmasis praskynė brolis Juozapas, vilniečio mokytojo Vytauto Toleikio pakviestas į ateitininkų stovyklą. O vieta, kur galėtų kurti bendruomenę, buvo aptikta atsitiktinai. Žvalgantis po Zarasų rajoną, pastebėta graži medinė Baltriškių bažnyčia, statyta XX amžiaus pradžioje. Išspręsti kūrimosi formalumus padėjo Antalieptėje dirbęs kun. Algirdas Dauknys (dabar – Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčios rektorius). Pasakiškai gražų gamtos kampelį pats br. Pranciškus pirmą kartą išvydo lygiai prieš 20 metų, o nuolat jame gyvena nuo 2001-ųjų. Jis prisiminė, kaip jų keptos duonos kepalas gerą darbą padarė. Remontuojant bažnyčią prireikė betono. Br. Pranciškus nuvyko į vieną Utenos betono gamybos įmonę. Ilgokai teko laukti, kol priėmė jos direktorius. Rūškanas jo veidas nieko gero nežadėjo. Kada atvykėlis parodė duonos kepalą ir pasakė, kad jis – iš pačių vienuolių išsiaugintų grūdų ir jų pačių užmaišytos tešlos, šis iškart tapo malonesnis: „Nuo prašančiųjų vos apsiginu, bet čia matau, kad ne iš tokių, kaip ir aš, esate gamybininkas. Verta tokiam padėti“. Br. Pranciškus sako, kad Lietuvoje geradarių netrūksta. Jam atvykus čia viskas atrodė nauja, bet stebino nuoširdumu spindintys vietiniai gyventojai: dar yra likusios kelios sodybos. Br. Pranciškus Briuselio universitete baigė architektūrą, turi magistro laipsnį. Dar studijuodamas pajuto, kad senoviškai gyventi nebenori, reikia kažko naujo. Vieną dieną apsilankęs bažnyčioje suprato, kad jį pašaukė Dievas. Tai patvirtino ir Tiberiados bendruomenės vyresnysis. Šios bendruomenės nariu jis tapo 1994-aisiais. Teko daug ką iš naujo mokytis. Belgijoje sutiko lietuvį Giedrių, per kurį susipažino su lietuvių kalba. Jos mokydamasis, didžiausią patirtį įgijo bendraudamas su Baltriškių gyventojais. Aplankyti bendruomenės vyresniojo ne kartą buvo atvykę jo tėvai iš Belgijos. Pirmą sykį čia pabuvoję pamatė, kad jis jaučiasi kaip žuvis vandenyje (iki brolio Pranciškaus gimtinės – apie 2 tūkstančiai kilometrų).

Kartą Vilniuje su belgu, visiškai nemokėjusiu lietuviškai, stabdė Zarasų kryptimi važiuojančius automobilius. Sustojusiojo vairuotojas pasirodė labai piktas, vos ne ant viso pasaulio įtūžęs. Burbtelėjo, kad neseniai išsiskyrė su žmona. Apie 20 minučių jis agresyviai kalbėjo, kad už visa tai yra atsakingas Dievas. Lietuviškai nekalbantis bendrakeleivis belgas paklausė Pranciškaus, ant ko jis taip įširdęs. Šis atsakė: „Ne ant mūsų, bet ant Dievo“. Išlipant br. Pranciškus kaip tik prisiminė, kad po dviejų savaičių Baltriškėse organizuojama išsiskyrusių žmonių stovykla ir pakvietė joje dalyvauti tą vairuotoją. Ir iš tikrųjų, tas vairuotojas joje pasirodė, čia jam pavyko atrasti dvasinę ramybę. Jau dveji metai, kaip vyras atvyksta į Tiberiados bendruomenės renginius.

Vienuoliai vienu metu gali priimti iki 120 žmonių. Juk čia – toji vieta, kur žmonės nepasijunta vieniši, būna kitų suprasti, kur net didelės grupės gali gyventi vienybėje. Pirmąkart atvykusiems tai atrodo nauja, nes viskas daroma kartu.

Sykį bendruomenėje apsilankė suvargęs 30-metis jaunuolis, kuris sakė, kad tai – paskutinė vieta, kur tikisi prisiglausti. Pradžiai jam leido pagyventi savaitę. Per tą laiką jis pasirodė kaip geraširdis, prie darbo linkęs ir pagal nustatytą vienuolių dienotvarkę gyventi sugebantis jaunas žmogus. Baltriškėse dirbdamas jis vėl atrado savąjį gyvenimo džiaugsmą. Čia užsibuvo tris mėnesius, laikydamasis visiškos blaivystės. Jau septyneri metai, kai jis visiškai nevartoja alkoholio. O vienas jaunuolis, atvykęs vakare, pasisakė, jog turi pašaukimą gyventi vienuolišką gyvenimą. Po savaitės išėjus broliams vienuoliams melstis, šis įvykdė vagystę. Vengia bendruomenė priimti turinčius priklausomybę nuo narkotikų, kadangi čia būna daug jaunimo. Man išsiruošus namo, vieškelyje teko pristabdyti automobilį, kad prasilenkčiau su didžiuliu autobusu su žmonėmis.

Telefonu pasikalbėjau su Degučių seniūnu Jonu Šileikiu. Jis džiaugėsi, kad seniūnija turi vietą, kur atvykę žmonės atgauna dvasinę ramybę, atranda ar susistiprina tikėjimą Dievu. Tai – išskirtinis, atsigaunantis, smagių vilčių teikiantis ir jam rūpesčių nekeliantis kaimas. „Vienuoliai ne tik dvasiškai pakylėjo Baltriškes, bet ir darbe, ir kasdieniniame gyvenime jie rodo pavyzdį kitiems“, – sakė Degučių seniūnas J. Šileikis.

Baltriškės, Zarasų rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“