Laiko vagims – „ne“, o jo įprasminimui – „taip“

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai maestro Virgilijus Noreika įspūdingai dainuoja apie laiką, kurio „nesustabdysi, neatsuksi atgal, prieš laiką lygūs visi, laikas visagalis”, atrodo, jog, kaip prieš vėją nepučiama, taip ir prieš laiką nesispyriojama – jis kaip nugalėtojas per pasaulį eina nesustabdomu žingsniu. Akivaizdu, jog laikas viską keičia, tačiau jis, paslaptingas ir neapčiuopiamas, nekinta, nemiršta ir dėl to gali kilti įspūdis, kad laikas tikrai turi valdovo savybių.

Laikas mums be galo svarbus, nes būtent jame Viešpats, pasinaudodamas mūsų tikėjimo darbais, tarsi specialiomis adatomis kiekvienam iš mūsų siuva dieviškos garbės drabužį, kurį vilkėdami būsime atpažinti amžinybėje ir pakviesti įeiti dangiškąsias Velykas. Dievo Sūnus dėl to ir gimė laike, kad jį dar labiau pašventintų ir sukilnintų. Todėl dienos yra piktos tiems, kurie jas švaisto, ir palaimintos tiems, kurie gerai jomis naudojasi (Ef 5, 16).

Geriausiai žemėje laiką įprasmino Jėzus. Jis, užuot karštligiškai skubėjęs atpirkti žmoniją, atsidavė laiko tėkmei, nes puikiai suvokė, jog Jo kūrinys – laikas – yra Jam visiškai pavaldus ir todėl jis niekur nepabėgs. Viešpats net 30 metų ramiai ruošėsi Gerosios Naujienos skelbimui, nes žinojo, kad vis tiek ateis toji valandėlė, kai ateities kančia ir mirtis ant kryžiaus taps prasmingiausio dabarties perkeitimo triumfu. Jėzus žinojo, kad, Jam prisikėlus iš numirusių, bus atsiųsta Šventoji Dvasia, kuri, nužengusi ant pirmųjų Kristaus mokinių, per juos visus tikinčiuosius iki pat pasaulio pabaigos skatins taip gyventi, kad jiems dovanojamas laikas virstų dabar prasidedančio amžinojo gyvenimo dalimi.

Negalėdami savo gyvenimo laikrodžio rodyklės pasukti nė sekunde atgal ar pirmyn, būkime budrūs, nes šiuolaikiniame pasaulyje yra daugybė laiko vagių (užtenka tik prisiminti neaprėpiamas gundančias interneto erdves, kurios graso mūsų laiką pasiglemžti ir mus pačius praryti), kad be Viešpaties pagalbos mes patys vieni kartais, užėjus žmogiško silpnumo valandai, įvairioms gyvenimo pagundoms nepajėgsime atsispirti ir nuodėmingai suklupsime.

Tūkstantį kartų geriau būsimiems 2016 metų išmėginimams, ypač netikėtiems, iš anksto pasirengti, kad juos, Dievui ir Marijai laiminant, garbingai ištvertume bei įveiktume ir, jokių stipresnių ryšių nebeturėdami, laisviau bei drąsiau Evangelija gyventume negu pagundų ir vylių masinami patektume į nuopuolių pavojų.

Kad šiais Naujaisiais metais ne tik mažiau klaidų mūsų gyvenime pasitaikytų, bet ir krikščioniškai stiebtumės aukštyn, verta apmąstyti šiuos ortodoksų arkivyskupo Antonijaus Bliumo žodžius: „Sustabdydami laiką žodeliu „ne“, pamatysime, kad tuomet, kai sugebama sutramdyti vidinę įtampą, vidinį sąmyšį, nerimą bei baimę, laikas prabėga puikiai. (...) Gali būti greitas ar lėtas, nejaučiantis laiko, nes darai tik tai, ką darai, ir ne veltui. Pamatysi tada, kad gali melstis kiekvieną gyvenimo akimirką. Tik audra, jei įsileisi ją vidun, užuot ūžavusi aplink, sutrukdys tavo maldą“.

Kai atsiduriame įvairių darbų ir rūpesčių sūkuryje, atrodo, kad laikas dar greičiau bėga. Todėl stabtelėkime ir pirmą atverdami Naujųjų metų puslapį savęs paklauskime: „Ar aš, trokšdamas gyventi vien intensyviau, per tuos praeinančius metus savęs labiau neišeikvojau ir neišsibarsčiau?“ O gal galiu prisipažinti: „Šiemet labiau stengiausi suderinti maldą ir krikščionišką meditaciją su kasdiene veikla ir dėl to savyje atradau naują gyvenimo ritmą, kuris mane įvedė į gilesnę vidinę ramybę ir į didesnį pasitikėjimą Viešpaties gailestingumu“.

Tik tada žmogus yra laimingas, kai jis sąmoningai stengiasi paklusti Viešpaties valiai, dar labiau susilieti su Juo dvasia, idant per jo asmenį vis ryškiau spindėtų dieviškojo panašumo atvaizdas. Pasak Thomo Mertono, „tobula dvasinė laisvė yra absoliutus negebėjimas rinktis kokį nors blogį. Kai visa, ko trokšti, yra iš tiesų gera ir kiekvienu pasirinkimu ne tik trokštama to gėrio, bet jis ir pasiekiamas, tada esi laisvas, nes darai visa, ko nori, kiekvienas tavo valios aktas tobulai įgyvendinamas“.

Naujųjų metų išvakarėse skriejantys fejerverkai ir sproginėjančios petardos – ne vienintelė žmonių išreiškiamo džiaugsmo pasekmė, nes yra ir kita medalio pusė: tie tikintys žmonės, kurie, peržengdami ateinančių metų slenkstį, kelia aukštyn maldingas širdis ir prašo Jėzų ir Mariją, kad Lietuvai ir kiekvienam jos piliečiui suteiktų taikos, ramybės ir ypač augančio tikėjimo bei meilės dorybių, iš tiesų yra geriausia žemės druska ir ryškiausia pasaulio šviesa.

Viešpatie Jėzau, padėk kiekvienam iš mūsų taip įprasminti laiką, kad gebėtume matyti tai, kas dabar svarbu, ir tuo pirmiausia pasirūpintume.

© 2016 „XXI amžius“