Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. sausio 8 d., Nr. 1 (244)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Gimstame iš Dievo atleidimo

Sveikindamas maldininkus, antrosios Kalėdų dienos vidudienį (kaip kiekvieną šventadienį) susirinkusius į Šv. Petro aikštę „Viešpaties Angelo“ maldos proga, popiežius Pranciškus kalbėjo apie tą dieną Bažnyčios minėtą pirmąjį kankinį šv. Steponą. „Pirmojo kankinio minėjimas seka iškart po Kalėdų iškilmės, – kalbėjo popiežius Pranciškus. – Vakar gimė žemėje Išganytojas; šiandien ištikimas jo liudytojas gimsta dangui. Vakar kaip ir šiandien matome gyvybės atmetimo tamsą, tačiau kartu labai ryškiai spindi ir meilės šviesa, kuri nugali neapykantą ir pradeda naują pasaulį“. Popiežius atkreipė dėmesį į labai svarbų šiandien girdėto Apaštalų darbų pasakojimo apie Stepono kankinystę aspektą – prieš mirtį jis atleidžia savo žudikams. Kaip Jėzus, prikaltas prie kryžiaus, sakė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34), panašiai ir Steponas „suklupęs galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60). Steponas yra kankinys, liudytojas, nes jis pasielgė kaip Jėzus. Tikras liudytojas visada elgiasi kaip Jėzus: meldžiasi, myli, aukojasi, bet visų pirma atleidžia. Atleidimas – pati kilniausia dovana.

Kodėl reikia atleisti? Ar atleidimas – tik šiaip geras darbas, ar jis duoda rezultatus? Į šiuos klausimus atsako šv. Stepono kankinystė. Tarp tų, kuriems jis atleido, buvo ir jaunuolis vardu Saulius, kuris persekiojo Bažnyčią ir stengėsi ją sunaikinti. Netrukus Saulius tapo Pauliumi, didžiu šventuoju, tautų apaštalu. Jis gavo šv. Stepono atleidimą. Galima sakyti, kad Paulius gimė iš šv. Stepono atleidimo. „Ir mes gimstame iš Dievo atleidimo, – sakė popiežius Pranciškus. – Ne tik krikšto akimirką, bet kiekvieną kartą, kai jis mums atleidžia, mūsų širdys atgimsta. Kiekvienas žingsnis, kurį žengiame tikėjimo keliu, yra įmanomas Dievo gailestingumo dėka. Tik būdami mylimi mes galime mylėti. Gerai įsiminkime: jei norime eiti tikėjimo keliu, pirmiausia turime gauti Dievo atleidimą; turime sutikti Tėvą, kuris visada yra pasiruošęs viską mums atleisti; atleisdamas jis pagydo mūsų širdis ir atgaivina meilę. Turime visada prašyti Dievo atleidimo, nes tik gavę jį ir mes išmokstame atleisti. Atleisti nelengva, – sakė Popiežius. – Ką daryti, kad sugebėtume sekti Jėzumi? Nuo ko pradėti, kad sugebėtume atleisti mažus ir didelius įžeidimus, su kuriais kasdien susiduriame. Visų pirma, turime melstis kaip šv. Steponas. Reikia pradėti nuo širdies. Malda padeda įveikti skausmą ir prašyti Dievo gailestingumo tiems, kas mus nuskriaudė. Taip darydami greitai pamatysime, kad ši vidinė kova užvalo mus pačius, kad malda ir meilė išvaduoja iš nuoskaudos. Turime kiekvieną dieną lavinti savo sugebėjimą atleisti, nes jo dėka mes tampame panašūs į Dievą. Kaip Dangiškasis Tėvas ir mes atlesdami blogį nugalime gerumu, neapykantą paverčiame meile, padarome gražesnį pasaulį. Prašykime Mergelės Marijos užtarimo visiems, o, deja, labai daug tokių, kurie kaip šv. Steponas persekiojami dėl tikėjimo. Ji mums tepadeda melsti atleidimo ir atleisti“, – baigė popiežius Pranciškus prieš vidudienio maldą sakytą savo kalbą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija