Popiežius Pranciškus aplankė Romos sinagogą

Popiežius Pranciškus su Romos vyriausiuoju rabinu Rikardžiu di Senju

Romos didžiojoje sinagogoje, lankantis Šventajam Tėvui

Sausio 17-osios, sekmadienio, popietę popiežius Pranciškus aplankė didžiąją Romos sinagogą. Vizitas pagrindiniuose Romos žydų bendruomenės maldos namuose truko maždaug dvi valandas. Atvykęs į buvusio geto rajoną, popiežius Pranciškus padėjo gėlių prie paminklo Antrojo pasauliui karo metu nužudytų Romos žydų atminimui ir toje vietoje, kur 1982 metais palestiniečiai teroristai nužudė dviejų metų berniuką ir sužeidė kelias dešimtis iš sinagogos po pamaldų išėjusių žmonių.

Sinagogoje popiežių pasveikino vyriausiasis rabinas, Romos Romos žydų bendruomenės bei Italijos žydų bendruomenių sąjungos vadovai. Popiežius Pranciškus savo kalboje paminėjo dažną bendravimą su Buenos Airių žydų bendruomene, popiežių Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI vizitus Romos sinagogoje 1986 ir 2010 metais. Pranciškus priminė, kad Jonas Paulius II savo vizito prieš tris dešimtmečius metu žydus pavadino vyresniaisiais krikščionių broliais. „Iš tiesų, – sakė popiežius Pranciškus, – jūs esate vyresnieji mūsų tikėjimo broliai ir seserys. Visi sudarome vieną Dievo šeimą. Visi kartu, žydai ir katalikai, esame pašaukti darbuotis šiame mieste, savo indėliu, ypač dvasiniu, prisidėti prie dabarties problemų sprendimo“.

Romos žydų bendruomenei Popiežius paminėjo 50-ąsias Vatikano II Susirinkimo deklaracijos „Nostra aetate“ metines. Šis dokumentas davė pradžią sistemingam katalikų ir žydų dialogui. Popiežiškoji religinių santykių su judaizmu komisija ta proga paskelbė naują dokumentą, kuriame dar kartą buvo pabrėžtas žydų ir krikščionių dvasinis giminingumas ir dvišalio teologinio dialogo svarba. Kad pažintų save, krikščionys turi pažinti savo hebrajiškas šaknis. Bažnyčia, nors ir išpažindama tikėjimo į Jėzų Kristų dėka, išganymą pripažįsta ir Senosios Sandoros neatšaukiamumą bei pastovią ir ištikimą Dievo meilę Izraeliui.

„Svarstydami teologijos klausimus, neturime iš akių išleisti ir didžiųjų iššūkių, su kuriais susiduria dabartinis pasaulis, – sakė Pranciškus ir visų pirma paminėjo ekologijos problemas bei žydams ir krikščionims bendrą pašaukimą skelbti žmonijai Biblijos žinią apie pareigą rūpintis kūrinija. Konfliktai, karai, smurtas, neteisybės žeidžia žmoniją ir reikalauja labiau rūpintis taika ir teisingumu. Žmogaus smurtas prieš kitą žmogų nesuderinamas su jokia religija ir ypač su trimis monoteistinėmis religijomis. Gyvybė yra šventa, nes ji – Dievo dovana. Penktasis Dekalogo įsakymas skelbia: „Nežudyk!“. Dievas yra gyvybės Dievas ir jis ją saugo ir gina. Taip pat ir mes, sukurti pagal jo paveikslą ir panašumą, turime irgi tai daryti. Kiekvienas žmogus, būdamas Dievo kūrinys, yra mūsų brolis, nepriklausomai nuo savo kilmės ar tikybos. Kiekvieną žmogų privalome priimti su tokiu pačiu gerumu, su kokiu jį priima Dievas, kuris ištiesia savo gailestingą ranką kiekvienam, nepriklausomai nuo tikybos ar kilmės, rūpinasi visais, kuriems reikia jo pagalbos – vargstančiais, sergančiais, atstumtais ir bejėgiais. Jei gyvybė yra pavojuje, mūsų pareiga – dar labiau ją ginti. Nei smurtas, nei mirtis netars paskutinio žodžio Dievo akivaizdoje, nes jis yra meilės ir gyvybės Dievas. Mes turime jį karštai melsti, kad padėtų mums Europoje, Šventojoje Žemėje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir visur pasaulyje gyventi pagal taikos, susitaikinimo, atlaidumo ir gyvybės logiką.

Pranciškus paminėjo žydų tautos kančias, persekiojimus ir tragediją, kai buvo barbariškai nužudyta šeši milijonai Europos žydų. Popiežiaus kalboje buvo paminėta ir tragiška Romos žydų bendruomenės istorijos data – 1943 m. spalio 16 d., – kuomet daugiau kaip tūkstantis vyrų, moterų ir vaikų buvo išvežta į Aušvicą. „Brangūs vyresnieji broliai, – sakė popiežius, – turime būti dėkingi už visa, ką buvo galima nuveikti per pastaruosius penkis dešimtmečius, kad vieni kitus geriau pažintume, augtų tarpusavio pasitikėjimas ir draugystė. Melskime kartu Viešpatį, kad vestų mus į laimingą ateitį. Dievas mums yra paruošęs laimingą rytojų, kaip sako pranašas Jeremijas: „Aš tikrai žinau savo užmojį jums, – tai –Viešpaties žodis, – užmojį jūsų labui, o ne jūsų žalai! Noriu jums suteikti sklidiną vilties ateitį“ (Jer 29,11). Viešpats mus telaimina ir tesaugo. Tešviečia jis mums savo veidu. Teatgręžia jis mums savo veidą ir tesuteikia gerovę“ (plg. Sk 6, 24–26).

Vatikano radijas

© 2016 „XXI amžius“