Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. vasario 5 d., Nr. 3 (246)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2015 metai
2016 metai

Popiežius Pranciškus aplankė Romos sinagogą

Popiežius Pranciškus su Romos
vyriausiuoju rabinu Rikardžiu di Senju

Sausio 17-osios, sekmadienio, popietę popiežius Pranciškus aplankė didžiąją Romos sinagogą. Vizitas pagrindiniuose Romos žydų bendruomenės maldos namuose truko maždaug dvi valandas. Atvykęs į buvusio geto rajoną, popiežius Pranciškus padėjo gėlių prie paminklo Antrojo pasauliui karo metu nužudytų Romos žydų atminimui ir toje vietoje, kur 1982 metais palestiniečiai teroristai nužudė dviejų metų berniuką ir sužeidė kelias dešimtis iš sinagogos po pamaldų išėjusių žmonių.

Sinagogoje popiežių pasveikino vyriausiasis rabinas, Romos Romos žydų bendruomenės bei Italijos žydų bendruomenių sąjungos vadovai. Popiežius Pranciškus savo kalboje paminėjo dažną bendravimą su Buenos Airių žydų bendruomene, popiežių Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI vizitus Romos sinagogoje 1986 ir 2010 metais. Pranciškus priminė, kad Jonas Paulius II savo vizito prieš tris dešimtmečius metu žydus pavadino vyresniaisiais krikščionių broliais. „Iš tiesų, – sakė popiežius Pranciškus, – jūs esate vyresnieji mūsų tikėjimo broliai ir seserys. Visi sudarome vieną Dievo šeimą. Visi kartu, žydai ir katalikai, esame pašaukti darbuotis šiame mieste, savo indėliu, ypač dvasiniu, prisidėti prie dabarties problemų sprendimo“.


Krikšto malonė stiprina krikščionių vienybę

Latvijos ekumeninė grupė šių metų Maldų už krikščionių vienybę savaitei parinko biblinį tekstą iš pirmojo apaštalo šv. Petro laiško 

Šv. Meinhardo laikų krikštykla,
esanti Rygos liuteronų katedroje

Sausio 20-osios, trečiadienio, rytą popiežius Pranciškus priėmė bendrojoje audiencijoje kelis tūkstančius maldininkų ir Gailestingumo jubiliejaus piligrimų iš viso pasaulio. Dėl šalto oro visi buvo priimti didžiojoje audiencijų salėje, talpinančioje dvylika tūkstančių asmenų. Audiencijos katechezėje Šventasis Tėvas pratęsė pašnekesių ciklą apie Dievo gailestingumą, kalbėjo apie visiems krikščionims bendrą Krikštą, kvietė melstis, kad visi jie augtų vienybe, kuri pralenkia bet kokį susiskaldymą.

Šventasis Tėvas katechezę pailiustravo pasakojimu apie Rygos katedros krikštyklą iš XII amžiaus, kai Latviją evangelizavo šv. Meinhardas. Ji yra iškalbus ženklas tikėjimo šaltinio, kurį pripažįsta visi Latvijos krikščionys – katalikai, liuteronai, ortodoksai (stačiatikiai ir sentikiai). „Tas šaltinis yra mūsų bendras Krikštas“, – sakė Popiežius, primindamas Latvijos ekumeninės grupės šių metų Maldų už krikščionių vienybę savaitei parinktą biblinį tekstą iš pirmojo apaštalo šv. Petro laiško. Jame raginami pirmieji krikščionys būti sąmoningi, tinkamai įvertinti malonę, gautą per Krikštą, ir jos pasekmes.


Ką daryti ir ko nedaryti sužinojus apie artimojo ligą

Kun. Algirdas Šimkus
Evgenios Levin nuotrauka

Trečiąjį advento sekmadienį prasidėjo jubiliejiniai Gailestingumo metai, tapę proga apmąstyti gailestingumo svarbą įvairiuose gyvenimo kontekstuose. Be to, vasario 11-ąją 24-ąjį kartą minėsime šv. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtą Pasaulinę ligonių dieną. Todėl ta proga spausdiname pokalbį su kunigu, kone kasdien susiduriančiu su ligoniais. Kunigas Algirdas Šimkus jau trejus metus reziduoja Nacionaliniame vėžio institute esančioje koplyčioje, rūpinasi onkologinėje ligoninėje gulinčiais žmonėmis ir vaizdingais pavyzdžiais aiškina, ką daryti ir ko nedaryti, sužinojus apie sunkią artimojo ligą.


Vargo broliai ir sesės

Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ

Jau tapo tradicija Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidų proga penktadienį melstis už pačius vargingiausius mūsų brolius ir seseris, kurie serga, kenčia ar patiria kitus sunkius gyvenimo išbandymus. Tai gali būti net senatvė, ypač kai šalia nėra artimo žmogaus. Drauge meldžiamės už medikus, slaugytojus ir visus, kurie su meile stovi prie kenčiančio žmogaus.

Evangelija siunčia žinią, kad visi šie žmonės yra Dievo labai mylimi; jie tiesiog yra Jėzaus Širdyje. Viešas Jėzaus gyvenimas yra pilnas pasakojimų apie tai, kaip Jis pastebėdavo kenčiančius žmones – apsėstuosius, aklus, luošus ar verkiančius dėl artimųjų netekties. Vienas iš jautriausių yra pasakojimas, kaip Jėzus pravirko prie Lozoriaus kapo. Žydai kalbėjo: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ (Jn 11, 36). Angelas, pavadinęs Mariją „malonėmis apdovanotąja“ (Lk 1, 28), pranešė jai Dievo planą, kuriame šiai nuolankiai mergaitei bus patikėta misija – būti pasaulio Gelbėtojo motina. Bet ši misija bus susijusi su labai sunkiais išbandymais – Marijai reikės ne tik tremtyje gyventi, bet ir stovėti po Sūnaus kryžiumi. Todėl kai Dievas leidžia mums eiti kančios keliu, niekuomet nesakykime, kad jis baudžia. Veikiau jis ir iš mūsų laukia panašaus atsako, ką pasakė Marija: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“.


Santuokos vienybė

Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. (Mk 10, 7)

Pakalbėkime apie santuokos vienybę. Kai kurie sutuoktiniai šiandien nuolat pykstasi, ginčijasi tarpusavyje. Kalboje ar elgsenoje jie stengiasi parodyti savo nepasitenkinimą ir priešiškumą kitam. Jie kuria planus, kad įrodytų savo teisumą. Ištisus mėnesius kasdien jie mąsto apie tai. Jie nemato, kad tokia kova visiškai nevertinga, neprasminga ir nenaudinga, nepastebi, kad ji nieko gero neduoda.

Kai sutuoktiniai kovoja tarpusavyje, ginčijasi, keršija, teisinasi ir taiso kitą, iššvaisto savo jėgas ir energiją. Tada sumažėja jų entuziazmas, nusilpsta sveikata. Jie nebeturi laiko ir jėgų kovoti dėl savo profesinių siekių, esminių tikslų, svarbiausių svajonių gyvenime. Jie nebegali kovoti tų kovų, kurios jiems žada vertingus, svarbius prasmingus laimėjimus. Prisiminkime, kad kiekvienas geras karys išmintingai pasirenka tik tas kovas ir drąsiai kovoja tada, kai žino, kad jo laukia lobis ar apdovanojimas.


Parengimas santuokai – kaip katechumenatas

Sausio 22-ąją popiežius Pranciškus susitiko su Romos Rotos tribunolo teisėjais, pradedančiais naujus darbo metus. Romos Rota atlieka trečios instancijos teismo funkcijas iš visos Bažnyčios gaunamoms santuokos negaliojimo byloms ir šios rūšies bylos sudaro pagrindę šio tribunolo darbo dalį, dėl to ir kiekvienų metų pradžioje vykstančiuose susitikimuose su teisėjais Popiežius paliečia kurį nors šios srities bažnytinės teisės aspektą.


Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio minėjimas

Sausio 27 dieną į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Baziliką rinkosi dvasininkai ir tikintieji paminėti palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio 89-ąsias gimimo dangui metines.

Eucharistijai vadovavo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, homiliją sakė vyskupas Kęstutis Kėvalas. Šv. Mišių auką kartu šventė vyskupai: Eugenijus Bartulis, Jonas Boruta SJ, Jonas Ivanauskas, Jonas Kauneckas, Juozas Matulaitis ir Juozas Žemaitis MIC. Aplink altorių šia proga susibūrė per keturiasdešimt kunigų, asistai vadovavo Kauno Kunigų Seminarijos auklėtiniai, maldai bazilikoje susitelkė gausus būrys tikinčiųjų.

Homilijoje vysk. K. Kėvalas liudijo, kad dienos evangelija skelbia tris žinias: pirmoji, kad krikščioniškas gyvenimas yra misija ir mes per krikštą esame tapę misionieriais bei turime jais būti savo gyvenimiškoje aplinkoje; antroji, kad esame Dievo bendradarbiai, turime prisidėti kurdami geresnę pasaulio versiją, būti ramybės misionieriais; trečioji, nepalūžti sunkumuose, kaip Jėzus tai padarė, kaip tai darė šventieji, taip turime atlikti ir mes.


Jis buvo šviesa

Po knygos pristatymo. Iš dešinės:
Jono Kudžmos anūkas Jonas Balsys,
knygos autorė Ramunė Sakalauskaitė,
dekanas parapijos klebonas kanauninkas
Jonas Paulauskas, diakonas Audrius
Undraitis, Adolfina Sakalauskienė
(knygos autorės mama)

Sausio 23-iąją Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje po vakaro pamaldų buvo pristatyta Ramunės Sakalauskaitės knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Mons. Kazimiero Vasiliausko biografija“. Mons. K. Vasiliauskas (1922 04 09–1946 06 16–2001 10 14) 1949 metais buvo suimtas, nuteistas10 metų, kasė anglis Intos ir Vorkutos lageriuose. Tik 1969 metais jam buvo leista grįžti į Lietuvą, nuo 1989 metų dirbo Vilniaus Arkikatedros klebonu. Patyrus daug skriaudų, kančių, sveikata nebeleido ilgiau džiaugtis laisvoje Lietuvoje, mirė 2001 metais.

Jau 15 metų prabėgo po mons. K. Vasiliausko mirties, bet jis gyvas žmonių atmintyje, apie jį kuriami filmai, rašomos knygos. R. Sakalauskaitės knygoje gausu įvairių atsiliepimų, prisiminimų apie monsinjorą, apie pokalbius, bendravimą su juo. Poetas Justinas Marcinkevičius sakė: „Vasiliauskas yra Dievo ir žemės žmogus, vaikščiojantis gerumas“. Monsinjoras mėgdavo cituoti Šventojo Rašto ištrauką: „Padaryk mus spindinčiais šviesos žibintais“. Jis ir buvo tas žibintas visiems sutiktiems. Tai buvo dvasios žmogus, mokėjo matyti žmogų Dievo akimis, todėl jis buvo ir liko atmenamas ir mylimas.


A†A kun. Antanas KEREIŠIS

(1967 05 27–1999 03 21–2016 01 31)

Sausio 31 dieną po sunkios ligos Kaune, Romainių ligoninėje, mirė Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedros vikaras-altaristas kun. Antanas Kereišis.

Jis gimė 1967 m. gegužės 27 d. Kazlų Rūdoje. Mokėsi Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje, Marijampolės Žemės ūkio mokykloje. Po mokslų kurį laiką Kazlų Rūdoje dirbo paštininku. 1992–1999 metais studijavo Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1999 m. kovo 21 d. Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedroje vyskupo Juozo Žemaičio MIC buvo įšventintas kunigu. Kun. A. Kereišis darbavosi šiose parapijose: nuo 1999 m. kovo 21 d. – Lazdijų parapijos vikaras; nuo 2002 m. gegužės 27 d. – Liubavo ir Akmenynų parapijų klebonas; nuo 2008 m. birželio 29 d. – Alksnėnų ir Didvydžių parapijų klebonas; nuo 2015 m. gegužės 29 d. – Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos vikaras-altaristas. Kunigas Antanas buvo draugiškas, visų mylimas, Dievui bei Bažnyčiai atsidavęs kunigas savo gražiausius metus skyręs darbui su jaunimu.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija