Ką daryti ir ko nedaryti sužinojus apie artimojo ligą

Kun. Algirdas Šimkus Evgenios Levin nuotrauka

Trečiąjį advento sekmadienį prasidėjo jubiliejiniai Gailestingumo metai, tapę proga apmąstyti gailestingumo svarbą įvairiuose gyvenimo kontekstuose. Be to, vasario 11-ąją 24-ąjį kartą minėsime šv. popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtą Pasaulinę ligonių dieną. Todėl ta proga spausdiname pokalbį su kunigu, kone kasdien susiduriančiu su ligoniais. Kunigas Algirdas Šimkus jau trejus metus reziduoja Nacionaliniame vėžio institute esančioje koplyčioje, rūpinasi onkologinėje ligoninėje gulinčiais žmonėmis ir vaizdingais pavyzdžiais aiškina, ką daryti ir ko nedaryti, sužinojus apie sunkią artimojo ligą.

Liga paprastai užklumpa netikėtai, kaip žaibas iš giedro dangaus. Vienaip šią žinią išgyvena pats ligonis, o dar kitaip – jo artimieji. Kiekvienas atvejis, žinoma, yra individualus, tačiau pasidalinkite iš savo patirties, ką sakyti ar nesakyti, daryti ar nedaryti sužinojus apie sunkią artimojo ligą. Ką daryti pirmoje akistatoje su šiuo skaudžiu faktu?

Onkopsichologai pabrėžia, kad negalima ypač sunkiai sergančiam ligoniui sakyti, kad „viskas bus gerai“, nes dėl šios frazės, jeigu ligonis dar turi pakankamai jėgų, gali gauti smūgį. Taip. Prieš dvidešimt kelerius metus mano paties mama mirė nuo vėžio. Mes (aš su sesėmis) buvome tokie sutrikę ir taip nesupratome, ką daryti, kad jai prabilus apie mirtį sakydavome: „Mama, tu ką, išprotėjai? Kokius čia vėjus paistai?“ Kartais ir dabar man ligoniai sako: „Kunige, man tai viskas gerai, aš žinau, kad sergu vėžiu ir kokia yra reali padėtis, tačiau nežinau, ką daryti su namiškiais, nes jie eina iš proto“.

Ligoniai, kurie pasitiki savo artimaisiais, nori būti atviri. Tai mes dažnai bandome juos stabdyti, nutraukti ir neleisti pasisakyti apie mirtį. Tačiau žmogus, suprasdamas savo situaciją, nori pakalbėti apie paskutinius sutvarkytinus dalykus, aptarti rūpimus klausimus. Mes privalome ligonį išgirsti ir išklausyti bei neapsunkinti ir taip jam nelengvos situacijos.

Svarbu nepamiršti, kad turėdami liežuvį mes galime juo ne tik be perstojo malti, bet ir leisti jam pailsėti. Labai reikia būti su ligoniu per daug nesigąsdinant ir nešnekant visokių niekų. Sergančiam žmogui svarbu patirti, kad artimieji yra su juo bet kokiomis aplinkybėmis.

Artimiesiems ir draugams dažnai atrodo, kad jeigu žmogus serga vėžiu, tai jį reikia apipilti šokolado gaminiais. Matydamas, kiek šokolado gaminių prinešta ligoniui, kuriam ką tik išpjovė skrandį, negaliu atsistebėti žmonių „įžvalgumu“. Pamirštame, kad pati didžiausia dovana, kurią galime atnešti savo ligoniui, yra mūsų širdys ir skirtas laikas.

Be to, reikėtų adekvačiai įvertinti situaciją lankant žmogų ligoninėje, nes, jeigu jis čia atsidūrė, vadinasi, nėra pakankamai stiprus bendrauti su lankytojais kokias tris valandas. Netgi mūsų bėdos ir rūpesčiai prie ligonio lovos neturėtų užimti viso laiko ir dėmesio. Juk atėjome pas žmogų, kuris pats turi didelę bėdą. Viena mirties patale gulinti ligonė pasakojo, kaip jos aplankyti atėjo buvusios bendramokslės. Pajutusi, kad jų bendravimas tampa įkyrus ir peržengia ribas, ji pamėgino imtis iniciatyvos ir paklausti, kaip joms pačioms sekasi. Staiga viena draugė ėmė pasakoti, kad serga hemorojumi, ir smulkiai dėstyti visas detales. Situacija beveik komiška, nes pokalbis baigėsi tuo, jog draugė pasakė: „Tau gerai, tu tai sergi vėžiu, o aš turiu hemorojų“. Taigi reikėtų gerai apsvarstyti, ką pasakoti ir ko ne, nuėjus pas ligonį.

Užklupus ligai žmonės neretai klausia, kodėl, už ką, ar tai Dievo bausmė? Ką jūs atsakote į tokius klausimus?

Atsakau, kad nei aš, nei niekas kitas pasaulyje negali atsakyti į klausimą, „kodėl“. Jeigu medicina suprastų, kodėl atsiranda tokios ligos, ji sukurtų būdus, kaip jų išvengti. Klausimas neturi atsakymo, tai yra paikas klausimas. Neseniai išėjusioje Filipo Džensi (Philip Jansy) knygoje „Kur Dievas, kai skauda“, autorius labai gražiai sako, kad klausimas, kuris net sunkios ligos atveju galėtų mums padėti, yra klausimas: „Ką galiu daryti net ir sirgdamas, kaip gyventi šioje situacijoje toliau?“ Taip pat pravartu atsiversti ir perskaityti Jobo knygą. Mūsų, esančių šalia ligonio, rūpestis yra ne uždavinėti klausimus, o kaip tik padėti ligoniui suprasti, kad neverta gaišti laiko ieškant atsakymų ten, kur jų nėra.

Mūsų, kapelionų ir artimųjų, pagrindinis rūpestis – padėti žmogui patirti, kad liga nėra Dievo bausmė. Ji gali būti laiptelis, kuriuo palypėję geriau pažinsime Dievą, tapsime geresniais žmonėmis ar labiau savimi, arba ji gali tapti ašarų pilna lova, kurioje liūdni užbaigsime savo gyvenimą.

Papasakosiu dvi iškalbingas istorijas. Vasarą susitikau koplyčioje pažįstamą pacientę, vyresnio amžiaus moterį. Šiltai apsikabinome ir paklausiau, kaip jai sekasi. Ji atsakė, kad viskas neblogai, nors visai netoli laikas, kai atguls į patalą, bus finišo tiesioji, tačiau ji pamokė vyrą naudotis buitine technika, išmokė kepti kelis vaikų mėgstamiausius pyragus, kad, kai jau pati nebegalės, vaikai neliktų be pyrago. Visas šis pasakojimas vyko moteriai besišypsant nuo ausies iki ausies.

Kitą dieną koplyčios tarpduryje susitikau apsiverkusią jauną moterį. Pasisveikinau, ir ji iš mano žvilgsnio suprato, kad jos neatpažinau. Moteris priminė, kad prieš pusmetį buvome susitikę, lankiau ją prieš ir po operacijos. O ašaros jai kalbant byrėjo kaip iš lašelinės. Paklausiau, kas nutiko dabar. Ji papasakojo, kad atvažiavo tyrimų ir jau turi atsakymus. Numanydamas, kad jie baisūs, kuo delikačiau paklausiau: kokie tie atsakymai. Ir, mano didžiai nuostabai, ji sako: „Viskas gerai. Kadangi gydytojai diagnozavo vėžį ankstyvojoje stadijoje, tai ir po operacijos, ir dabar tyrimai patvirtino, kad jokių vėžio pėdsakų nebėra“.

Labai natūraliai ir kone pasipiktinęs paklausiau: „Tai ko bliauni?“ Moteris atsakė: „Bet kunige, juk tai – vėžys, gali bet kada atsinaujinti ir mane pakirsti...“ Aiškinau jai, kad dabar yra sveika, o dėl rytojaus negali rūpintis, nes dar šiandien einančią per gatvę ją gali partrenkti automobilis. Mus visus pabaiga gali ištikti bet kurią sekundę. Taigi pateikiau du požiūrius: moters, turinčios ketvirtos stadijos vėžį ir spinduliuojančios gyvenimą, bei kitos, kuri būdama sveika verkia vien todėl, kad nerimauja dėl ateities.

Labai giliai į atmintį įsirėžė trejus metus iš eilės ligoninėje švęsta Didžioji savaitė. Išgyvenau Velykų slėpinį daug stipriau nei kitose parapijose. Kryžiaus slėpinyje matau atsakymus į visus mūsų klausimus apie kančią, netikėtą mirtį, netektį.

Yra tekę susidurti su atveju, kai artimieji slėpė nuo jaunos dukros, kurios smegenyse buvo piktybinis auglys, kad ši netrukus mirs. Mergina buvo nekrikštyta, bet tėvai bijojo jai pasiūlyti krikštą, nenorėdami išgąsdinti dėl artėjančios mirties. Ar turėtume artimajam iki paskutinio teikti viltį ar sakyti tiesą?

Kiek esu kalbėjęsis su medikais, visi vieningai tvirtina, kad mirštantis žmogus turi artėjančios pabaigos nuojautą. Likus kelioms dienom iki mirties, kiekvienas žmogus tai puikiai supranta, nors gal ir negali tiksliai įvardyti valandos. Tas jausmas yra žmogui duodamas, nors būna, kad smegenys saugo organizmą nuo stresinės informacijos. Anksčiau irgi galvodavau, kiek mes privalome perspėti savo artimuosius, bet sužinojus, kad organizmas pats perduoda šią žinią, artimųjų vaidmuo neteko lemiamos reikšmės.

Kalbant apie nekrikštyto žmogaus situaciją, esu įsitikinęs, jog būtina pasiūlyti žmogui priimti Krikšto sakramentą. Visai nebūtina jam kalbėti apie mirtį, bet pasakyti, kad yra atsidūręs pavojuje (lygiai kaip ir mes visi esame pavojuje) ir kad galbūt dabar būtų tinkamas metas priimti krikštą. Nė vienas neturėtume į tokią situaciją žiūrėti pro pirštus.

Tik pradėjęs dirbti ligoninės kapelionu, sutikau tarp pacientų seną pažįstamą ir likus trims dienoms iki jo mirties visiškai netikėtai paaiškėjo, kad bičiulis yra nekrikštytas. Pacientas puikiai suprato savo padėtį ir pasiūlyti jam pasikrikštyti man pačiam buvo nemenkas išbandymas. Tačiau džiaugsmingesnio krikšto man dar nėra tekę matyti.

Žmonės dažnai jaučia kaltę, jeigu turi atiduoti sunkiai sergantį ar senyvo amžiaus artimą žmogų į slaugos ligoninę ar paliatyviosios pagalbos hospisą. Išgyvenama vidinė drama. Ką patartumėte šioje situacijoje?

Šiuo atveju vėlgi reikia vadovautis sveika nuovoka. Jeigu artimasis yra senas ir ruošiasi iškeliauti iš šio pasaulio paprasčiausiai dėl to, kad baigiasi jo žemiškosios kelionės laikas, tai žinoma, jog esant galimybei reikėtų leisti žmogui iki galo likti namuose su artimaisiais. Kai ligonis neturi specialiųjų medicininių poreikių, buvimas namie yra žymiai mielesnis. Tačiau taip pat yra aibė žmonių, kuriems reikalinga bent minimali medicininė priežiūra, kurios neišeina suteikti namie. Tokiu atveju žmogus patenka į slaugos ligoninę ar paliatyviosios priežiūros skyrių. Žinoma, būna atvejų, kai visi artimieji užsiėmę darbais ir nėra kam prižiūrėti ligonio, todėl atiduoda jį į priežiūros įstaigą, kad žmogui nereikėtų ilgas dienas tūnoti vienam. Susilaikau nuo bet kokių išvadų šiuo subtiliu klausimu.

Dažniausiai įsivaizduojame, kad be mūsų ligoniai visiškai suvargtų, ir užmirštame labai svarbų dalyką, jog belankydami ligonius ir besirūpindami jais patys gauname daugiau nei sugebame duoti. Turėtume prisiminti, kad kito žmogaus ar mano liga kitam gali būti didelė Dievo gailestingumo ir meilės mokykla. Kartais pasijaučiu be galo be krašto laimingas tarnaudamas kaip ligoninės kapelionas, nes ligoniai, kuriems stengiuosi padėti, man atskleidžia Dangaus Karalystės, Dievo meilės bei gailestingumo slėpinius.

Iš patirties galiu pasakyti, kad nors daugeliui atrodo baisu ir nepakeliama būti prie mirštančio žmogaus, tai nėra tiesa. Ligonis, kurį liga palaipsniui veda amžinybės link, spinduliuoja daug ramybės. Nesakau, kad toje situacijoje yra daug džiaugsmo, bet ramybės tai tikrai.

Prasidėjo jubiliejiniai Gailestingumo metai ir labai apgailestavau negalėjęs trečiąjį advento sekmadienį pereiti pro kurias nors Šventąsias duris. Tačiau supratau, kad mes patys turime vieni kitiems būti tomis gailestingumo ir Dievo švelnumo durimis. Jeigu mums atrodo, kad Dievas nepakankamai geras ar gailestingas, kad yra mus apleidęs ir kažko dėl mūsų nepadaro, tokiu būdu išreiškiame priekaištus sau ir aplinkiniams, nes tai reiškia, jog sutikti žmonės neleido apsireikšti Dievo gailestingumui ir švelnumui. Vadinasi, kažkas tiesiog stovėjo susikišęs rankas į kišenes, kad tik kito neapkabintų, nepalaikytų už rankos ir nenusišypsotų. Man atrodo, kad jubiliejinių Gailestingumo metų prasmė – kiekvienam iš mūsų tapti tuo, kuo privalome būti – gailestingumo durimis, pro kurias į pasaulį ateina dangiški dalykai.

Baisu, kad šie metai netaptų sporto varžybomis praeiti kuo daugiau šventųjų durų ir kuo daugiau kartų pelnyti atlaidus. Turbūt nėra gražesnio palyginimo nei popiežiaus Pranciškaus, kuris lygina Bažnyčią su karo lauko ligonine po mūšio. Smagu, kad šiemet jis dar atkakliau tai kartoja. Mes per dažnai skirstome žmones: tas – vertas mano meilės ir rūpesčio, tas – nevertas; tas – blaivas, o tas – prisigėręs, tas – iš mano bendruomenės, o tas – ne iš mano. Dievas mūsų šitaip neskirsto. Kuo labiau atsiversime Dangui, tuo Dangus labiau atsivers mums.

Kalbėjosi Monika Midverytė OFS

Bernardinai.lt

© 2016 „XXI amžius“