Skaudu matyti pašaukimų stoką

Popiežius Pranciškus bendrauja su vienuolių suvažiavimo dalyvėmis uždarant Pašvęstojo gyvenimo metus

Ten, kur vienuolės – ten džiaugsmas (popiežius Pranciškus)

Vasario 1-ąją, priešpaskutinę Pašvęstojo gyvenimo metų renginių Romoje dieną, popiežius Pranciškus susitiko su keliais tūkstančiais iš viso pasaulio atvykusių vienuolių, priklausančių senoms ir naujoms vienuolinio gyvenimo bendruomenėms. Keletas jų buvo ir iš Lietuvos.

Popiežius Pranciškus sakė, kad užuot nuobodžiai skaitę nori kalbėti iš širdies apie tuos dalykus, kuriuos pasižymėjo, – pranašystę, artumą ir viltį.

„Pranašystė yra pasakyti žmonėms, kad yra laimės, didybės kelias, pripildantis džiaugsmo. Tai – Jėzaus Kristaus kelias, kuriame esi arti Jėzaus. Pranašystė yra dovana, kurios reikia prašyti Šventosios Dvasios, kad mokėtume reikiamą žodį pasakyti tinkamu momentu, kad visas gyvenimas taptų pranašyste“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.

Lygiai taip pat svarbus yra artumas. Pašvęstasis gyvenimas nėra tam, kad patogiai nutoltume nuo žmonių, bet kad būtume arti jų, krikščionių ir nekrikščionių, jų kančių, problemų, bėdų. Tik būnant arti galima tai suprasti. Tai galioja ir uždaro gyvenimo vienuolijoms, žvelgiant į šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės, misijų globėjos, pavyzdį, galima pasakyti, kad savo degančia širdimi ji buvo arti žmonių. Popiežius sakė, kad nereikia pamiršti, jog arčiausiai esantys žmonės yra savosios bendruomenės broliai arba seserys.

Popiežius perspėjo dėl apkalbų terorizmo. Apkalbos griauna, nuodija. Jei turi pasakyti kažką kritiško, anot jo, pasakyk tiesiai tam, kuris tau kelia nepatogumą, arba tam, kuris gali išspręsti problemą dar bendruomenės susirinkime, bet nemėtyk apkalbų bombų. Tai – ne artumas, o karas.

Kalbėdamas apie viltį, popiežius Pranciškus pripažino, kad skaudu matyti pašaukimų stoką, girdėti vyskupus pasakojant, kad turi keturis ar penkis seminaristus, kai vienuolinės bendruomenės turi tik vieną ar du naujokus, ir vis sensta; kai didžiuliuose vienuolynuose yra likusios vos kelios senutės seserys. Ir tada kyla pagunda prieš viltį – „Viešpatie, kas dedasi? Kodėl pašvęstojo gyvenimo įsčios sterilios?“ Kai kurios kongregacijos eksperimentuoja su „dirbtiniu apvaisinimu“, kviečia ir priima bet ką. Tačiau taip neturi būti daroma, tai sukelia daug sunkių problemų. Reikia labai rimtai ištirti, ar pašaukimas yra tikras, ir padėti jam augti. Susiduriant su pagunda prieš viltį, reikia labai melstis širdyje, prašant Viešpaties vaikų savo kongregacijai. Panašiai Šventasis Tėvas perspėjo dėl pinigų pagundos: matant savo kongregacijos nykimą nesunku pajusti prieraišumą pinigams, pradėti galvoti apie užtikrintą senatvę. Bet tai nėra viltis. Ji negali būti susijusi su pinigais, bet tik su Viešpačiu.

„Kas būtų Bažnyčia be seserų, – klausė Popiežius, prisimindamas savo kelionę Afrikoje, kurioje sutiko italę misionierę, atvykusią čia šiek tiek daugiau nei 20 metų ir sulaukusią 83 metų. – Kapinėse matomi kapai misionierių, vyrų ir moterų, kurie mirė jauni, nes užsikrėtė ligomis, karštinėmis, sudegino savo gyvenimus“. Tada, anot popiežiaus Pranciškaus, tenka pasakyti, kad jie yra šventieji, yra šventumo sėklos. „Turime pasakyti Viešpačiui, kad nusileistų į šias kapines, pamatytų, ką padarė mūsų protėviai, ir duotų mums daugiau pašaukimų, nes jų reikia“, – kalbėjo popiežius Pranciškus.

Vatikano radijas
EPA nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“