2015 metai
2016 metai

Išpažintis yra tam, kad būtų atleidžiama

Popiežius Pranciškus sveikinasi su savo namų pamokslininku kapucinu tėvu Ranjeru Kantalamesa

Popiežius Pranciškus vasario 9-osios rytą aukojo šv. Mišias Vatikano bazilikoje už Kapucinų ordino vienuolius visame pasaulyje. Su Popiežiumi koncelebravo keli šimtai ordino kunigų, kurie su kitais kapucinų broliais atvyko į Romą kaip ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus piligrimai. Šv. Mišių metu Popiežius kalbėjo apie kunigų nuodėmklausių vaidmenį, atkreipdamas dėmesį į kapucinus išskiriančią nuodėmklausių charizmą. Šventasis Tėvas prisiminė dviejų Bažnyčios šventųjų ir garsių kapucinų nuodėmklausių, t. Pijaus (1887–1968) iš Petrelčinos ir t. Leopoldo (1866–1942) iš Kastelnovo pavyzdį. Žemiškieji abiejų šventųjų palaikai šiomis dienomis yra išstatyti tikinčiųjų pagerbimui Šv. Petro bazilikoje.

Kas tie Gailestingumo misionieriai

Šventasis Tėvas bendrauja su jo paskirtais Gailestingumo misionieriais

Su popiežiumi Pranciškumi susitiko nuodėmklausiai iš viso pasaulio. Šis vykis Vatikane – vienas iš pagrindinių Gailestingumo jubiliejaus renginių. Nuodėmklausiai sugrįš į savo kraštus ir vyskupijas su Pelenų trečiadienį iš Šventojo Tėvo gautais ypatingais įgaliojimais kaip Gailestingumo misionieriai. Bus nepakartojama patirtis toms bendruomenėms, kurias aplankys jie, galėsiantys per Šventuosius gailestingumo metus išrišti sunkiąsias nuodėmes, paprastai rezervuotas Apaštalų Sostui, t. y. Popiežiui.

Pelenų dienos išvakarėse, vasario 9-osios, antradienio, pavakario susitikime su Gailestingumo misionieriais, popiežius Pranciškus vėl kalbėjo nuodėmių atleidimo ir Dievo gailestingumo tema, kuria tą rytą pradėjo su vienuoliais kapucinais. Dievo gailestingumas nėra privati nuosavybė, kurią gali pasilaikyti tik sau pačiam. Dievo Gailestingumas yra tarsi milžiniškas vandenynas, kuris apgaubia visus. Tikrai suvoktas Dievo gailestingumas yra motyvas leistis į misiją ir jos skelbimo turinys.

Skaudu matyti pašaukimų stoką

Popiežius Pranciškus bendrauja su vienuolių suvažiavimo dalyvėmis uždarant Pašvęstojo gyvenimo metus

Vasario 1-ąją, priešpaskutinę Pašvęstojo gyvenimo metų renginių Romoje dieną, popiežius Pranciškus susitiko su keliais tūkstančiais iš viso pasaulio atvykusių vienuolių, priklausančių senoms ir naujoms vienuolinio gyvenimo bendruomenėms. Keletas jų buvo ir iš Lietuvos.

Popiežius Pranciškus sakė, kad užuot nuobodžiai skaitę nori kalbėti iš širdies apie tuos dalykus, kuriuos pasižymėjo, – pranašystę, artumą ir viltį.

„Pranašystė yra pasakyti žmonėms, kad yra laimės, didybės kelias, pripildantis džiaugsmo. Tai – Jėzaus Kristaus kelias, kuriame esi arti Jėzaus. Pranašystė yra dovana, kurios reikia prašyti Šventosios Dvasios, kad mokėtume reikiamą žodį pasakyti tinkamu momentu, kad visas gyvenimas taptų pranašyste“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.

Kunigas neturi tenkintis „normaliu gyvenimu“

Sausio 25-ąją popiežius Pranciškus priėmė Popiežiškosios lombardų seminarijos bendruomenę, kuri mini savo naujųjų namų Romoje atidarymo penkiasdešimtmetį. Kaip sako pavadinimas, seminarijoje studijuoja daug jaunų vyrų iš Lombardijos, iš Šiaurės Italijos, bet seminarija priima ir iš kitų valstybių ar kontinentų atvykusius kunigus. Šventasis Tėvas, primindamas šventųjų Milano vyskupų Ambraziejaus ir Karolio Boromiejaus gyvenimo pavyzdžius, kalbėjo apie kunigišką gyvenimą.

Pasak popiežiaus Pranciškaus, dažnai kunigo gyvenimo kelyje atsiranda pagunda, kurią reikia atstumti – būti „normaliu“, „eiliniu“, būti ganytoju, kuriam pakanka „normalaus“ gyvenimo. Tada kunigas pradeda tenkintis šiokiu tokiu dėmesiu, vertina savo tarnystę pagal tai, kaip jam sekasi, ir imasi ieškoti to, kas jam patinka, tapdamas drungnu ir be tikro susidomėjimo kitais. „Normalumas“ mums nėra ganytojo šventumas, gyvenimo dovana. „Jei kunigas pasirenka būti tik „eiliniu žmogumi“, jis bus vidutiniškas, o gal ir blogiau“, – sakė Šventasis Tėvas.

Kaip suderinti teisingumą ir gailestingumą?

Šventasis Raštas sako, kad Dievas yra be galo gailestingas ir tobulai teisingas. Kaip suderinti Dievo dovanojamą gailestingumą su teisingumo reikalavimais? Apie tai popiežius Pranciškus kalbėjo maldininkams, dalyvavusiems vasario 3-iosios, trečiadienio, rytą Šv. Petro aikštėje vykusioje bendrojoje audiencijoje. „Galėtų atrodyti, – sakė Popiežius, – kad tai yra du vienas kitam prieštaraujantys dalykai, tačiau iš tiesų taip nėra, nes tik su gailestingumu įmanoma pasiekti tikrą teisingumą. Dievo gailestingumo dėka įmanomas tikras teisingumas“. Apie kokį teisingumą mes čia kalbame? Popiežius priminė, kad pagal įprastinę teisingumo – įstatymų laikymosi tvarkos sampratą – nukentėjęs žmogus kreipiasi į teismą ir reikalauja teisingumo. Pagal šią sampratą kaltininkas teisingai nubaudžiamas.

Laimingas mylėdamas

2016-ieji – jubiliejiniai t. Jono Katulio gyvenimo metai. Vasario 15 dieną – garbinga septyniasdešimtmečio sukaktis, gegužę – kunigystės 35-metis, liepą sukanka 40 metų Jėzaus Draugijoje. Sveikiname!

T. Jonas KATULIS, SJ

Vaikystėje bažnyčia mus žavėjo ir traukė pamaldų grožiu. Monotoniškoje kasdienybėje ji kėlė nesuprantamą kitokio gyvenimo ilgesį. Ačiū Dievui už gerą tėviškės – Semeliškių parapijos – kleboną kan. Joną Vaišnorą. Jo dėka, patarnaudamas Mišioms, prasilavinau ir muzikoje. Tai 1968 metais grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje Nemunaičio bažnyčioje (Alytaus r.) jau galėjau vargonininkauti ir drauge 1972 metais baigti vidurinę mokyklą. Tiesa, kad tais pačiais metais nestočiau į kunigų seminariją ir mokyklai neužtraukčiau „gėdos“, laikydamas egzaminus gavau pataisą. Tik kitąmet galėjau drąsiau pasvajoti apie seminariją, juolab, kad į ją įstojo mano pažįstami Antanas Diškevičius, Algis Baniulis, Jonas Kauneckas. Kaip gražiai parvykę atostogų klierikai patarnaudavo Mišioms! Tai irgi maloniai skatino apsispręsti.

Dar viena prelato knyga

Knygos „Dievo meilės dovana“ sutiktuvės Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Iš kairės: Valdas Kubilius, prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas, Robertas Keturakis, Aldona Ruseckaitė ir arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Sausio 21 dieną, ketvirtadienį, Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyko prelato Vytauto Stepono Vaičiūno knygos „Dievo meilės dovana“ sutiktuvės. Kartu su autoriumi dalyvavo ir kalbėjo poetas Robertas Keturakis, leidėjas Valdas Kubilius, dainavo solistai Tomas Ladiga ir Mykolas Stanevičius, grojo pianistė Rūta Blaškytė, ištraukas iš knygos skaitė aktorė Doloresa Kazragytė. Pristatyme dar kalbėjo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, prof. Vytautas Kaminskas, muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.

„Dievo meilės dovana“ – ketvirtasis autoriaus eilėraščių rinkinys. Jame kalbama apie žmogaus esaties, asmenybės kilnumo ir sielos skaistumo paslaptis. Autoriaus eilėraščiai tarsi palaiminimas – tebūna palaiminti tie, kurie savo darbų kilnumu ir Dievybės šviesa palieka viltį kaip siekiamybę. Čia, Žemėje, taip pat gali užaugti kilniadvasis, siekiantis kūrybiškumo ir saugantis sieloje žinojimą žmogaus: esu žmogus, kuris nemiršta niekados, nes Dievo meilės paliestas esu.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos suvažiavimas

Sausio 27-osios rytą į penktąjį suvažiavimą Marijampolės dramos teatre rinkosi palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos nariai iš 22 skyrių. Juos sukvietė tradicinis Palaimintojo mirties ir gimimo Dangui paminėjimas. Po maldos, kurią vedė vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, įnešta Draugijos vėliava ir pagiedotas himnas. Iškilų sambūrį sveikino Draugijos globėjai, vienuolijų vyresnieji, sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS, kun. Andrius Šidlauskas MIC, Seimo narys Albinas Mitrulevičius, Marijampolės mero pavaduotoja Irena Lunskienė.

Konferenciją „Jubiliejiniai Gailestingumo metai“ vedė kun. Gintaras Blužas OFS. Pranešimą jis pradėjo padėka už maldą, pasidžiaugė, kad susirinkę žmonės susijungė į draugiją, kad jie eina toliau, nepasitenkina paviršutinišku kasdienišku žvilgsniu į tikėjimą. Bažnyčiai tokie žmonės yra svarbūs, jie atliepia popiežiaus Pranciškaus lūkesčius. Prelegentas kalbėjo apie teisiųjų reikalingumą šių dienų pasauliui. Jie reikalingi kaip skydas nuo pražūties. Kunigas Gintaras pabrėžė Dievo malonės svarbą. Dievas veikia per žmones. Žinome – metai jubiliejiniai, tai mums asocijuojasi su kokia nors sukaktimi. Jubiliejus siejamas su Gailestingumo metais, minima svarbi patirtis, kuri dar laukia mūsų, nes mes turime įgyvendinti, tiksliau, gailestingumo darbai bus įgyvendinami per mus. Patys turime tapti ypatingais Tėvo veikimo ženklais, todėl Popiežius skelbia jubiliejinius ypatingo Dievo gailestingumo metus. Dievo meilės patirtis, mūsų pasikeitimas, veikiamas tos patirties, skatina daryti gailestingumo darbus. Ir Biblijoje sakoma, kad būsime teisiami pagal gailestingumo darbus. Kunigas Gintaras pabrėžė tikėjimo į Kristų svarbą, nes tik per jį išsigelbėsime. Be Kristaus nėra išsigelbėjimo. Sukurti pagal Dievo paveikslą, o tiksliau, pagal Kristaus paveikslą ir panašumą, į Jį panašėdami tobulėsime, ir tai vyksta tik per tikėjimą. Popiežius kalba apie tylos vertę ir svarbą, į patirtį galima įeiti per tylą ir bendravimą su Dievu. Todėl reikia nuolat ir atidžiai klausytis Dievo žodžio per šv. Mišias, neišbarstyti, nepraklausyti, pasitikėti Dievo žodžio galia, nes jis, pasėtas žmogaus širdyje, ilgainiui duoda vaisių. Prisiminkime Kristaus priesaką mylėti savo priešus, jiems atleisti, nes su Dievo jėga prasideda dideli dalykai. Per Dievo žodį atsirado pasaulis. Popiežius kalba apie gaunamą galią per Dievo meilę ir gailestingumą. Tik Dievas mums duoda naują gyvenimą. Dievo gailestingumo nepriėmimas yra nuodėmė prieš Šventąją Dvasią. Reikia į savo nuodėmingumą žvelgti Dievo šviesoje ir su pasitikėjimu. Mūsų Kūrėjas džiaugiasi kiekvienu atsivertimu.

Užsispyrimas yra nuodėmė

Sausio 18-osios, pirmadienio, Mišių Evangelijoje sakoma, jog žmonės priekaištavo Jėzui, kad jo mokiniai nesilaiko įprastos tvarkos, kad elgiasi kitaip negu kiti. Jėzus į tai atsako: „Niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui – nauji vynmaišiai!“

„Ką tai reiškia? – klausė popiežius Pranciškus, šiuos evangelisto Morkaus užrašytus Kristaus žodžius komentuodamas tą rytą aukotų Mišių homilijoje. – Ar tai reiškia, kad Jėzus keičia visą ankstesnę tvarką, lig tol galiojusį įstatymą? Ne! Jėzus tik sako, kad įstatymas turi tarnauti žmogui, kuris tarnauja Dievui, dėl to žmogaus širdis turi būti atvira. Jei bandome teisintis, kad „visada taip buvo“, vadinasi –  mūsų širdys uždaros. Jėzus mums sako: „Atsiųsiu jums Šventąją Dvasią ir ji jus ves į tiesos pilnatvę“. Jei tavo širdis bus uždara Dvasios naujumui, tu nežinosi visos tiesos. Tavo krikščioniškas gyvenimas bus tarsi sulopytas. Nauji lopai bus prisiūti prie seno susidėvėjusio pagrindo. Jei tavo širdis uždara, tu nesugebi naujam vynui parūpinti naujų vynmaišių. Užsispyrę krikščionys, manantys, kad visą laiką turi būti taip, kaip buvo lig šiol, nusideda stabmeldžiavimu. Jie elgiasi taip, tarsi eitų pas žynį ir klaustų: „Kas svarbiau? Tai, kas buvo vieną kartą pasakyta ir nesikeičia, tai, ką aš turiu savo uždaroje širdyje, ar tai, ką sako Viešpaties Žodis? Užsispyrimas yra nuodėmė, – sakė Pranciškus. – Užsispyręs krikščionis nusideda stabmeldyste. Tad ką gi daryti? Atverti širdį Šventajai Dvasiai ir klausti, kokia Dievo valia. Tokią žinią šiandien mums skelbia Bažnyčia. Jėzus tai labai aiškiai sako: „Naujam vynui nauji vynmaišiai“. Šventosios Dvasios naujumo ir Dievo staigmenų akivaizdoje turi atsinaujinti ir mūsų įpročiai. Viešpats teduoda mums atvirą širdį, – sakė Popiežius, – teduoda Šventosios Dvasios balsui atidžią širdį, kad sugebėtume suprasti, kas neturi keistis, kas yra pastovu, ir ką reikia keisti, kad sugebėtume priimti Šventosios Dvasios naujumą“.

Kas niekina nors vieną žmogų, niekina Kristų

Ko saugotis ragina vienuolyno abatas

Kalbėdamas Ešence (Šveicarija) Ainzydelno benediktinų vienuolyno abatas Martinas Verlenas OSB įspėjo dėl kitus niekinančios laikysenos. Jis įvardijo kaip pavojų tai, kad paniekos laikysena organizacijose, bendrijose ar politinėse partijose yra tiesiog kultivuojama. „Tačiau niekas negali remtis krikščioniškomis vertybėmis, jeigu niekina kitus. Niekas negali ginti krikščioniškų vertybių ar krikščioniškos kultūros, niekindamas kitų tautų, kitų kultūrų, kitų religijų žmones, – sakė M. Verlenas OSB. – Kaip tik panieka mes paneigiame krikščioniškąjį tikėjimą. Būtent kas niekina nors vieną žmogų, niekina Kristų“.

Panieka nežino ribų

Panieka žeidžia ne tiktai niekinamąjį, bet ir tą, kuris niekina, pabrėžė Ainzydelno abatas. „Kas niekina vieną žmogų, iš tiesų niekina kiekvieną. Kas niekina žmonių grupę, pagaliau niekina visą žmoniją“. Panieka nežino ribų, ir tai drastiškai parodė nusikaltimas Norvegijoje (turimas mintyse Breiviko teroro aktas – vert. past.): „Kiekvienas žmogus be išimties gali tapti paniekos auka. Tam, kas kitus niekina arba panieką skatina, tenka didelė atsakomybė“. Bet žmogus nuolat pagauna save, kad jis kitus niekina. Taip pasireiškia blogiausia, kas yra mumyse: „Kai panieka įleidžia mumyse šaknis, mes nesivaržydami statome kitus prie gėdos stulpo. Triuškiname juos. Mes nepripažįstame juose nieko gero“.

Klausimai–atsakymai

Kokie galimi pašaukimo į vienuolystę ženklai?

Pašaukimo į vienuolystę ženklai gali būti įvairūs, bet svarbiausias – vidinis širdies troškimas visiškai priklausyti Viešpačiui Jėzui, daryti tik tai, kas Jam patinka. Kaip kitus ženklus dar būtų galima paminėti potraukį į tylą, vienumą, maldą, Šventąjį Raštą, džiaugsmą ir ramybę, pagalvojus apie gyvenimą vienuolyne, abito nešiojimą, troškimą skelbti Evangeliją, kalbėti apie Dievą su žmonėmis, ypač Jo dar nepažįstančiais, ir kt. Tačiau ypač svarbu ištirti šiuos ženklus su dvasios tėvu ar motina, kartu spręsti, kokia iš tikrųjų Dievo Valia. Daugiau apie pašaukimo ženklus galima pasiskaityti Philippe Madre knygelėje „Dievas kviečia. Kaip atpažinti pašaukimą?“ (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2006).