Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2016 m. vasario 19 d., Nr. 4 (247)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kaip suderinti teisingumą ir gailestingumą?

Šventasis Raštas sako, kad Dievas yra be galo gailestingas ir tobulai teisingas. Kaip suderinti Dievo dovanojamą gailestingumą su teisingumo reikalavimais? Apie tai popiežius Pranciškus kalbėjo maldininkams, dalyvavusiems vasario 3-iosios, trečiadienio, rytą Šv. Petro aikštėje vykusioje bendrojoje audiencijoje. „Galėtų atrodyti, – sakė Popiežius, – kad tai yra du vienas kitam prieštaraujantys dalykai, tačiau iš tiesų taip nėra, nes tik su gailestingumu įmanoma pasiekti tikrą teisingumą. Dievo gailestingumo dėka įmanomas tikras teisingumas“. Apie kokį teisingumą mes čia kalbame? Popiežius priminė, kad pagal įprastinę teisingumo – įstatymų laikymosi tvarkos sampratą – nukentėjęs žmogus kreipiasi į teismą ir reikalauja teisingumo. Pagal šią sampratą kaltininkas teisingai nubaudžiamas. Tai aptinkame ir Šventajame Rašte. Patarlių knygoje parašyta: „Teisumas yra gyvenimo ramstis, o pikto ieškojimas veda į mirtį“ (11, 19). Ir Jėzus viename savo palyginimų kalba apie teisėją, į kurį kreipiasi našlė, prašydama: „Apgink mane nuo skriaudiko“ (Lk 18, 3). Tačiau, kaip sakė popiežius Pranciškus, šis kelias neveda į tikrąjį teisingumą, nes jis tik apriboja blogį, bet jo nepanaikina. Nugalėti blogį įmanoma tik gerumu. Tai ir yra antrasis teisingumo kelias, kuriuo Šventasis Raštas mus kviečia eiti. Šiuo būdu siekdamas teisingumo, nukentėjusysis kreipiasi ne į teismą, bet į kaltininką ir ragina jį atsiversti, padeda jam suprasti, kad jis blogai pasielgė, beldžiasi į jo sąžinę. Šiuo būdu, pripažinęs savo kaltę ir ją apgailėjęs, jis gali priimti nukentėjusiojo jam suteikiamą atleidimą. Tai, pasak Popiežiaus, – tinkamiausias būdas spręsti nesusipratimus šeimose, sutuoktinių, vaikų ir tėvų santykiuose, kur nukentėjęs žmogus trokšta išsaugoti ryšį, kuriuo jis susietas su kitu. Žinoma, tai – nelengvas kelias, reikalaujantis, kad nukentėjusysis trokštų jį nuskriaudusio žmogaus išganymo ir gerovės. Tačiau tik taip įmanomas tikras teisingumas; tik tuomet, kai kaltininkas pripažįsta savo kaltę ir liaujasi blogai elgęsis; kai neteisingai elgęsis žmogus ima elgtis teisingai, nes jam buvo atleista ir padėta atrasti gėrio kelią. „Taip Dievas elgiasi su nusidėjėliais, – sakė popiežius Pranciškus. – Viešpats visada mums siūlo savo atleidimą ir padeda jį priimti, padeda suvokti blogį, kad galėtume jį atmesti. Dievas nori ne mūsų pasmerkimo, bet išganymo. Tokia yra Dievo širdis. Tėvas myli savo vaikus ir trokšta, kad jie gyventų gerai ir teisingai, kad jaustų gyvenimo pilnatvę ir būtų laimingi“.

Klausykloje visi norime sutikti tėvą, kuris mums padėtų keisti gyvenimą, kuris duotų jėgų eiti pirmyn, kuris atleistų Dievo vardu. Dėl to nuodėmklausiui tenka labai didelė atsakomybė, nes tas sūnus ar dukra, kuris ateina pas jį, nori sutikti tėvą. Ir tu, kunige, kuris esi klausykloje, atstovauji Tėvui, kuris teisingumą vykdo gailestingumu.

Vatikano radijas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija