Velykos – tikrojo džiaugsmo šaltinis

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji!

Šlovingas Kristaus Prisikėlimas, kaip mūsų tikėjimo pagrindas, yra didingas ir viltingas džiaugsmas, paliečiantis mūsų širdis ir visą ateities gyvenimo kelionę. Velykos – mūsų atpirkimo, todėl ir padėkos bei tikrojo džiaugsmo šventė.

Prisikėlimo stebuklas toks akivaizdus ir iškalbingas, jog apaštalai drąsiai eina ir skelbia, kad Jėzus gyvas. Jie kalbasi, bendrauja, valgo su Juo, o Jėzus siunčia savo mokinius į pasaulį ir patikina: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20b).

Mielieji, ar mums visiems gali būti didesnė laimė už tai, kad Jėzus su mumis? Jis guodžia, drąsina, ramina ir maitina mus, sakydamas: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius“ (Jn 6, 51).

Brangieji, tai – sukrečianti tikrovė, kurios šviesoje mes turime pakeisti savo mąstymą ir gyvenimą. Dar daug esama žmonių, gyvenančių taip, tarsi Dievo visiškai nebūtų arba Jis būtų visiškai nereikšmingas. Šie metai – Gailestingumo metai. Mieli tėveliai, būkite gailestingi sau ir savo vaikams, gyvenkite tikėjimo dvasioje ir perduokite tikėjimą savo vaikams. Tikėjimas mus suvienija su Prisikėlusiu Kristumi. Tada visi žmonės – broliai ir seserys. Aš dažnai su liūdesiu žvelgiu į šeimas, negyvenančias tikėjimo džiaugsmu. Šv. Augustinas suprato esminį dalyką apie žmones: „Mes iš prigimties trokštame Dievo – viso džiaugsmo šaltinio. Mus traukia džiaugsmas, nes mus traukia Dievas“. Mes turime melsti, kad Viešpats sustiprintų mūsų tikėjimą, nes malda – maistas, padedantis tikėjimui augti ir įsišaknyti žmogaus širdyje. S. Kierkegaard’as sako: „Malda dar nėra tikra, kai Dievas girdi, ko iš Jo norime. Ji tampa tikra tada, kai besimeldžiantis asmuo nesiliauja meldęsis, iki išgirsta, ko Dievas iš jo nori. Tas, kuris tikrai meldžiasi, vien klausosi“.

Dykumų tėvai pataria dažnai melstis šiais žodžiais: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ O pasak apaštalo Pauliaus, malda gražiausia tada, kai žmogus sugeba dėkoti: „Už viską dėkokite, nes to nori Dievas iš jūsų Kristuje Jėzuje“. Reikia stengtis tapti dėkojančiu žmogumi ir kiekvieną gyvenimo akimirką priimti su padėka. Taip pat maldoje būtina visiškai pasitikėti Dievu.

Kristaus mažutėlis apie maldą sako taip: „Be maldos visos dorybės yra kaip medžiai be žemės. Tik malda yra toji žemė, kuri visoms kitoms dorybėms leidžia augti. Krikščionis yra maldos žmogus. Jo tėvas, motina, žmona, vaikai, gyvenimas – viskas jam yra Kristus. Mylėdamas Kristų, jis mylės ir visus Dievo kūrinius. Žmonės mano, kad pirmiausia reikia mylėti kitus žmones, o po to – Dievą. Aš irgi taip maniau, bet tai neatnešė vaisių. Tačiau, kai pradėjau mylėti Dievą, Dievo meilėje radau ir savo artimą. Šios Dievo meilės šviesoje mano priešai tapo draugais, dieviškais kūriniais“ (Jean Lafrance, Širdies malda, 2000, p. 94). Supraskime, jog visas gėris slypi maldoje – čia kantrybė ir uolumas, tvirtumas ir ramybė, nusižeminimas ir nuolankumas.

Brangūs broliai ir seserys! Prisikėlęs Kristus trokšta, kad mes pažintume ir pamiltume Jį, o malda mus išmokys tikrojo meilės gyvenimo, kuriame kupini gailestingumo, atlaidumo ir gerų darbų keliausime per žemę Viešpaties valios vykdymo keliu į amžinojo gyvenimo Tėvynę.

Te prisikėlęs Kristus laimina visus ir suteikia ramybės gyvenimo kelionėje!

Eugenijus Bartulis,
Šiaulių vyskupas

© 2016 „XXI amžius“