2015 metai
2016 metai

Popiežius prie Koliziejaus: Kryžius – Dievo meilė ir žmogaus nuodėmė

Popiežius Pranciškus Koliziejuje apmąsto Kristaus kančią

Didžiojo penktadienio vakarą popiežius Pranciškus vadovavo Kryžiaus keliui prie Koliziejaus – prieš beveik du tūkstantmečius pastatyto didžiulio amfiteatro, kuris yra vienas geriausiai išsilaikiusių antikos paminklų Romoje. Jis yra ir pirmaisiais amžiais vykusių krikščionių persekiojimų simbolis.

Kryžiaus kelias, susidedantis iš tradicinių keturiolikos stočių, prasidėjo Koliziejaus viduje ir baigėsi ant gretimos kalvos, priešais didingos Maksencijaus bazilikos liekanas. Kryžių pakaitomis nešė Romos vyskupijos šeimų ir Bažnyčios karitatyvinėje veikloje dalyvaujančių savanorių atstovai, tikintieji iš Sirijos, kelių Europos, Afrikos, Azijos ir Amerikos šalių, Šventosios Žemės kustodijos pranciškonai ir Popiežiaus vikaras Romos miestui kardinolas Augustinas Valinis (Agostino Vallini). Meditacijas keturiolikai stočių šiemet parengė italas kardinolas Galtjeras Basetis (Gualtiero Basseti). Kryžiaus kelio meditacijų tema – „Dievo gailestingumas“.

Apie rytinių Popiežiaus Mišių homilijas

Prieš trejus metus, 2013 m. kovo 22 d., popiežius Pranciškus pirmą kartą sakė pamokslą aukodamas rytines Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje.

Kaip žinoma, išrinktas 2013 m. kovo 13 d., popiežius Pranciškus nusprendė nesikelti į oficialų popiežiškąjį apartamentą Vatikano Apaštališkuosiuose rūmuose, bet pasiliko gyventi Šv. Mortos svečių namuose, kuriuose apsigyveno kartu su kitais į konklavą atvykusiais kardinolais. Naujuosius Šv. Mortos svečių namus, galvodamas apie būsimą konklavą, savo pontifikato pabaigoje pastatydino popiežius Jonas Paulius II. Popiežiaus rinkimų metu šie namai tampa nuo pasaulio izoliuota konklavoje dalyvaujančių kardinolų rezidencija. Įprastiniu Bažnyčios gyvenimo metu Šv. Mortos namų paskirtis – būti viešbučiu, kuriame apsigyvena Vatikano svečiai; jame savo butus turi ir kai kurie Vatikano institucijose dirbantys kunigai. Nuo 2013 metų kovo tai – ir oficiali, nors ir gerokai kuklesnė negu rūmų apartamentai popiežiaus rezidencija.

Velykų džiaugsmo šaltinis

Velykinis Vilniaus arkivyskupo sveikinimas

Brangūs tikintieji,

Sveikinu Jus su šventomis Velykomis, Kristaus Prisikėlimo švente.

Po Gavėnios, pasirengimo meto, džiaugsmingai švenčiame Velykas visą savaitę iki Atvelykio, kurį šventasis popiežius Jonas Paulius II paskelbė Gailestingumo sekmadieniu. Jėzus atliko patį didžiausią gailestingumo darbą kiekvienam žmogui – pasiaukojo dėl mūsų, kad dovanotų mums gyvenimą. Kristus prisikėlė, kad mes turėtume gyvenimą, kad apsčiai jo turėtume (plg. Jn 10, 10). Velykos – Kristaus prisikėlimas – kviečia mus džiaugtis gyvenimu ir visavertiškai jį gyventi, džiaugtis visomis mums suteiktomis Dievo dovanomis: kiekviena dovanota diena, kiekvienu mums duotu žmogumi ir Dievo kūrinija.

Dievo Gailestingumo paveikslas, nutapytas pagal šv. Faustinos regėjimus Vilniuje, šiandien gali padėti mums suprasti, kaip stipriai Kristus mus myli ir kokią didelę dovaną gavome Velykų šventėje. Kristus yra nutapytas su Kryžiaus kančią liudijančiomis žaizdomis rankose. Šios žaizdos byloja, kaip Jis dėl mūsų aukojosi. Jėzus paaiškino šv. Faustinai, kad Jo žvilgsnis šiame paveiksle yra toks, kokiu žvelgė nuo kryžiaus, mūsų pasigailėdamas ir trokšdamas sielų išganymo. Jėzus žengia iš mus supančios nuodėmės tamsos, kad apšviestų mus savo išganingos meilės šviesa. Savo mirtimi ir prisikėlimu Kristus mums pelnė nuodėmių atleidimą, kurį matome raudonuose ir baltuose spinduliuose. Jie vaizduoja ne tik kraują ir vandenį, ištekėjusius iš pervertos Jėzaus širdies, bet ir Krikšto bei Eucharistijos malones, kuriomis Dievas mus gelbsti ir gydo. Jėzaus laiminanti ranka – tas pats gestas, kuriuo Jis per savo kunigus atleidžia nuodėmes Sutaikinimo sakramentu. Šis atvaizdas glaustai parodo Velykų džiaugsmo šaltinį.

Skelbti prisikėlusį Jėzų – gailestingumo darbas artimui

Kauno arkivyskupijos ganytojų 2016-ųjų, Jubiliejinių Dievo Gailestingumo metų, velykinis sveikinimas

Brangūs broliai ir seserys, aleliuja! Sveikiname sulaukus Šv. Velykų!  

Kristaus Prisikėlimas yra reikšmingiausia mūsų krikščioniškojo tikėjimo žinia: Dievas, atsiuntęs savo mylimąjį Sūnų, kviečia priimti Jo meilę ir gailestingumą. Ir žemiškojo gyvenimo kasdienybėje, ir mirties valandą tedrąsina mus Jėzaus žodžiai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25). Štai kokia didi mūsų tikėjimo reikšmė: nuo jo priklauso mūsų amžinas likimas. Kaip svarbu šiuo tikėjimu dalintis ir skleisti pirmųjų, prisikėlusį Kristų išvydusių Jėzaus mokinių džiaugsmą! Esame išgelbėti viltimi (plg. Rom 8, 24), kad nebūsime palikti mirusiųjų buveinėje, – skelbia šiandienos Velykų šventė. Turime Tą, kuris pirma mūsų peržengė kančios ir mirties vartus ir prisikėlęs pažadėjo Dangų!

Gyvenimo piligrimystė

Velykinis LVK delegato užsienio lietuvių katalikų sielovadai sveikinimas

...Marija Magdalena anksti ryte nuskubėjo prie Jėzaus kapo ir pamatė, kad akmuo nuo angos nuristas ir kapas tuščias. Ji skubiai nubėgo pranešti apaštalams, jog kapas esąs atviras ir Jėzaus kūną kažkas bus paėmęs ir nežinia kur padėjęs. Gavę tokią žinią, apaštalai skubėjo prie kapo ieškoti Jėzaus, o Marija Magdalena dar netikėjo, kad Jėzus yra prisikėlęs (Jn 20, 1–9).

Broliai ir seserys Kristuje,

Toronto tarptautinio oro uosto koplyčioje prie įėjimo durų yra padėta knyga, kurioje lankytojai kviečiami parašyti savo maldos intencijas arba komentarus. Esu skaitęs labai gražių maldų. Ne viena maldos intencija yra piligrimų parašyta, jiems keliaujant į savo piligriminę ar vertybių ieškojimo kelionę, aplankant šventas pasaulio vietas. Taigi ši kelionė tampa dvasinio ieškojimo ar atsinaujinimo siekiu, panašiai kaip Marijos Magdalenos ir apaštalų nuskubėjimas prie tuščio Kristaus kapo tapo tolesniu dvasiniu ieškojimu.

Velykos – tikrojo džiaugsmo šaltinis

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji!

Šlovingas Kristaus Prisikėlimas, kaip mūsų tikėjimo pagrindas, yra didingas ir viltingas džiaugsmas, paliečiantis mūsų širdis ir visą ateities gyvenimo kelionę. Velykos – mūsų atpirkimo, todėl ir padėkos bei tikrojo džiaugsmo šventė.

Prisikėlimo stebuklas toks akivaizdus ir iškalbingas, jog apaštalai drąsiai eina ir skelbia, kad Jėzus gyvas. Jie kalbasi, bendrauja, valgo su Juo, o Jėzus siunčia savo mokinius į pasaulį ir patikina: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20b).

Mielieji, ar mums visiems gali būti didesnė laimė už tai, kad Jėzus su mumis? Jis guodžia, drąsina, ramina ir maitina mus, sakydamas: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius“ (Jn 6, 51).

Likite tikėjimo kelyje

Velykinis Telšių vyskupijos ganytojų žodis

Mieli broliai ir seserys Kristuje!

Visus Jus sveikiname su Gailestingumo Jubiliejaus Metų Kristaus Prisikėlimo – Velykų – švente!

Šiais metais siekime tapti ne tik Gailestingumo idėjos skelbėjais, bet ir kasdieniniame gyvenime būti gailestingi kaip mūsų tikimas Trejybinis Dievas, t.y. Misericordes Sicut Pater. Būkime pripildyti laimės ir džiaugsmo, kad Gerojo Dievo, mirtį nugalėjusio Jėzaus Kristaus, esame pakviesti atlikti šią kilnią misiją šių dienų pasaulyje.

Švęsdami prisiminkime popiežiaus Pranciškaus žodžius, skirtus šių metų pasiruošimui Velykų šventėms, t.y. Gavėniai: „Broliai ir seserys, šie Gailestingumo Jubiliejaus metai visiems yra palankus metas pagaliau ištrūkti iš savo egzistencinio susvetimėjimo klausantis Dievo žodžio ir darant gailestingumo darbus. Darbais kūnui prisiliečiame prie Kristaus kūno, brolių ir seserų, kuriuos reikia pamaitinti, aprengti, priglausti, aplankyti, o darbais sielai – patardami, pamokydami, atleisdami, įspėdami, melsdamiesi – tiesiogiai palytime savo nuodėmingą būtį. Todėl darbų kūnui ir sielai nevalia perskirti.

Pažinkime Dievo atpirkimo planą, atsigręžkime į Jo parodytą stebuklą

Velykinis Vilkaviškio vyskupo laiškas

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Nuoširdžiai sveikinu Jus visus žodžiais: „Kristus prisikėlė“. Šie žodžiai jau dvidešimt amžių kasmet šventų Velykų laiku milijonų tikinčiųjų širdyse suskamba kaip pasveikinimas ir kaip ypač džiugi žinia. Ji mums vis naujai praneša apie didį Dievo darbą – žmogaus atpirkimą. Tebūna šią šventą dieną mūsų širdys ir protai atviri prisikėlimo džiaugsmui ir amžinojo gyvenimo vilčiai.

Velykų dieną iš Evangelijos pagal Joną skaitoma ištrauka pasakoja, kad Marija Magdalietė pirmoji prisikėlimo rytą ateina prie Viešpaties kapo. Pamačiusi nuo jo angos nuristą akmenį ir įsitikinusi, jog kapas tuščias, ji skuba šią žinią pranešti Jėzaus mokiniams. Apie tai išgirdę Petras ir Jonas tuoj nuskuba prie Viešpaties palaidojimo vietos. Jiems buvo sunku patikėti, kad Kristus gyvas. Evangelistas Jonas sako: „Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių“ (Jn 20, 9).

Prisikėlęs Jėzus žmonėms suteikė amžinumą

Kaišiadorių vyskupo žodis-sveikinimas vyskupijos tikintiesiems Velykų proga

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys! Švenčiame Kristaus Prisikėlimo šventę – svarbiausią mūsų tikėjimo ir gyvenimo įvykį.

Kokia žmogaus paskirtis, kas jo laukia po mirties? Šiuos klausimus žmonija kėlė visada. Izraelitai panašiai kaip ir aplinkinės tautos tikėjo pasauliu, kuris yra po mirties. jį savaip įsivaizdavo. Izraelitams tai buvo Šeol, vieta, į kurią mirtis pašaukia po gyvenimo žemėje. Tai – žemės gelmėse esantis mirusiųjų pasaulis, tamsi, pilna trūnijančių žmonių kaulų vieta. Čia nėra Dievo artumo, jokio atlygio už gera ar bloga, nėra skirtumo tarp karalių ir vargšų, turtingų ir vargdienių. Geru ar blogu Dievas atlygina tik gyvųjų pasaulyje. Pamaldų izraelitą trikdė tik tai, kad per anksti jis gali nueiti į šeolą, gyvas būdamas nesulaukęs savo dienų pilnatvės. Tiesa, II amžiuje prieš Kristų gimė tam tikras supratimas apie prisikėlimą. Buvo manoma, kad tada, kai žemėje įsikurs Dievo karalystė, teisieji prisikels, sugrįš į šį pasaulį ir dalyvaus jos džiaugsme. Tokį tikėjimą dėl brolio prisikėlimo turėjo ir Morta, Jėzui sakydama: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“ (Jn 11, 24). Bet Jėzus į tai atsakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11,25).

„Atleisk man, Tėve, nes esu tikra nelaimė“

Turbūt ne vienam yra nutikę, kad vos pagalvojus apie tai, kad reikėtų nueiti išpažinties, kyla aibė pasiteisinimų, kad ją atidėtume. Apie tai ir tinklaraštininkės Simcha Fisher pamąstymas, publikuotas elektroniniame leidinyje „Aleteia“. Tikimės, kad šis tekstas bus aktualus ir Jums.

Šeštadienį supratau, kad galėjome apsipirkti, nueiti išpažinties, baigti apsipirkinėti ir grįžti namo anksčiau prieš vakarienę.

Nėra nieko, kas sulaukia didesnio pasipriešinimo nei išpažintis. Kai tik kyla mintis, kad reikėtų atlikti išpažintį, iškart randu tuziną pasiteisinimų. Nieko nepadarysi. Šaldytuve turiu mėsos, kuri suges ir kurią reikia paruošti. Arba: būtų negerai, nes palikau vaiką namuose! Veikiausiai kunigui Danui skauda nugarą ir jis mažiausiai norėtų ilgos eilės prie klausyklos. Be to, nežinau kada klausomos išpažintys mūsų parapijoje. Priklausau šiai parapijai tik devynerius metus, iš kur galiu žinoti, kada klausomasi išpažinčių? Neturėjau nė laiko kaip reikiant pasiruošti. Išpažintis svarbi, tad geriau palaukti, kol galėsiu pasiruošti tinkamai, ir atidėti kitam kartui. Tokios ir panašios mintys turbūt apninka ne vieną iš mūsų.

Trečiadienio katechezė apie Velykų tridienį ir Gailestingumo jubiliejų

„Mūsų mąstymas apie Dievo gailestingumą šiandien įveda į Velykų tridienį. Išgyvensime Ketvirtadienį, Penktadienį ir Šeštadienį kaip tą stiprųjį laiką, kuris leis labiau suprasti didįjį mūsų tikėjimo slėpinį – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Viskas per šias tris dienas kalba apie gailestingumą, nes leidžia apčiuopti, kiek toli siekia Dievo meilė“, – bendrąją Didžiojo trečiadienio audienciją Šv. Petro aikštėje pradėjo popiežius Pranciškus, tęsdamas jubiliejinių katechezių ciklą apie gailestingumą. „Dievas iš tiesų save duoda kiekvienam iš mūsų, – tęsė jis. – Slėpinys, kurį garbiname šią Šventąją savaitę, yra didi meilės istorija, nežinanti kliūčių. Jėzaus kančia tęsiasi iki pasaulio pabaigos, nes yra dalijimosi kančiomis su visa žmonija istorija, nuolatinis dalyvavimas kiekvieno iš mūsų asmeniniuose įvykiuose. Velykų tridienis yra meilės dramos atminimas, teikiantis tikrumą, jog nebūsime palikti gyvenimo išbandymuose“.