„Atleisk man, Tėve, nes esu tikra nelaimė“

Turbūt ne vienam yra nutikę, kad vos pagalvojus apie tai, kad reikėtų nueiti išpažinties, kyla aibė pasiteisinimų, kad ją atidėtume. Apie tai ir tinklaraštininkės Simcha Fisher pamąstymas, publikuotas elektroniniame leidinyje „Aleteia“. Tikimės, kad šis tekstas bus aktualus ir Jums.

Šeštadienį supratau, kad galėjome apsipirkti, nueiti išpažinties, baigti apsipirkinėti ir grįžti namo anksčiau prieš vakarienę.

Nėra nieko, kas sulaukia didesnio pasipriešinimo nei išpažintis. Kai tik kyla mintis, kad reikėtų atlikti išpažintį, iškart randu tuziną pasiteisinimų. Nieko nepadarysi. Šaldytuve turiu mėsos, kuri suges ir kurią reikia paruošti. Arba: būtų negerai, nes palikau vaiką namuose! Veikiausiai kunigui Danui skauda nugarą ir jis mažiausiai norėtų ilgos eilės prie klausyklos. Be to, nežinau kada klausomos išpažintys mūsų parapijoje. Priklausau šiai parapijai tik devynerius metus, iš kur galiu žinoti, kada klausomasi išpažinčių? Neturėjau nė laiko kaip reikiant pasiruošti. Išpažintis svarbi, tad geriau palaukti, kol galėsiu pasiruošti tinkamai, ir atidėti kitam kartui. Tokios ir panašios mintys turbūt apninka ne vieną iš mūsų.

Taip nutinka kaskart, tad po tokių minčių klausiu savęs: „Viskas gerai? Tad laikas išpažinties“. Taip nuėjau ir šeštadienį, vis tikėdamasi, kad galbūt, tik galbūt, išpažinčių klausoma iki dviejų, ir jei nueisime pusę trijų, pavėluosiu. Galbūt net bažnyčios ten nebebus... Tačiau bažnyčia dar ten, ir nepavėlavome...

Mane slėgė vienas skausmingas klausimas. Klaupiantis mano širdis sudejavo: „Klausyk, Viešpatie. Nemėginu aiškinti, kaip tau dirbti. Numanau, kad mane myli. Štai mano širdis, ją atversiu. Jei man pasakysi, ką turiu išgirsti, pabandysiu išgirsti. Išklausysiu. Nežinau, ką dar pasakyti. Suteik man jėgų. Gerai, ačiū. Iki pasimatymo“.

Ir žinote ką? Ganytojas (Jėzus) man pasakė kai ką labai aiškiai, nušvietė ir išlaisvino. Nušvito labiau nei galėjau tikėtis, ir išėjau kvailai šypsodamasi, dainuojančia širdimi, su ašaromis akyse. Tai buvo nuostabu. Džiaugiuosi, kai taip nutinka.

Tačiau kai laukia įprasta išpažintis, kur kelioliktą kartą vardiju savo įprastas nuodėmes, ir kunigas man atleidžia, jaučiuosi lyg Ebinizeris Skrudžas, kuris, atlikęs atgailą, eina „atsigriebti“. Nieko negaliu padaryti. Visada jaučiau pasipriešinimą išpažinčiai. Kai atsidurdavau klausykloje, nervindavausi, jausdavausi nepatogiai, lyg apsimetėlė ir melagė. Išėjusi galvodavau: „Oi, palauk, juk pamiršau esminį dalyką! Nepaaiškinau iki galo, kas išties vyko. O tas įvykis, nutikęs prieš 11 metų? Ar jį išties išpažinau tinkamai? Ar vėl turiu stotis į eilę? Kam to reikia, jei elgiuosi taip blogai?“

Ir kai matydavau žmones, išeinančius iš klausyklos, pilnus džiugesio ir palengvėjimo, tai tik sustiprindavo mintį, kad aš viską dariau ne taip.

Tai kas gi pasikeitė?

Galų gale supratau, kad per daug stengiuosi viską daryti teisingai. Supratau, kad nėra būdo elgtis taip gerai, kad pelnyčiau išteisinimą. Ne tai svarbiausia. Esmė būtent ta, kad net jei esu netobula ir neužtikrinta, užuomarša, išsisukinėju. Būtent dėl to mums reikia išpažinties. Įeinu į tą mažą kabiną, o Jėzus žvilgteli į mane prieblandoje ir sako: „Klausyk, aš pasirūpinsiu... viskuo, gerai? Aš pasirūpinsiu tavimi“.

Tai svarbiausia. Dėl to Jis mirė: kad net nebekalbėtume apie tai, kad galime kažką padaryti tobulai. Turime tik eiti ten, ir Jis mumis pasirūpins. Tai reiškia, kad Jėzus mirė už mus. Dar kenčiame ir kovojame, juntame skausmą ir liūdesį, kaltę ir nerimą, tačiau neturime rūpintis, kad viską atliktume teisingai. Nesugebame. Jėzus nori, kad mes atsivertume Jam ir aiškiai pamatytume savo ribotumą. To laukia, tikisi labiau nei skrupulingai surašytų nuodėmių sąrašo. Nori, kad mažiau galvotume apie save ir savo trūkumus – net ir mūsų negebėjimą tinkamai atlikti išpažintį! – o labiau galvotume apie Jį ir Jo neaprėpiamą gailestingumą.

Be abejo, turime stengtis įvykdyti savo pareigas. Dėl to Bažnyčia mus moko, ką sakyti ir daryti, taip, turime tai sakyti ir daryti. Tačiau net jei ir stengsimės iš paskutiniųjų, prisiminkime, kad ir didžiausių mūsų pastangų niekada nebus gana. Todėl... nurimkime.

Klausykloje mūsų užduotis yra pripažinti savo pralaimėjimą ir perduoti kamuolį Jam. To Jis nori. Kai tai padarau, išeinu iš klausyklos kvailai šypsodamasi, varvančia nosimi ir dainuojančia širdimi.

Dėkokime Dievui!

Vatikano radijas

© 2016 „XXI amžius“