Du bažnyčių gaisrai Ignalinos rajone

Ceikinių bažnyčia rūpinęsis kun. Marijonas Savickas patyrė didžiulį stresą Jono Baltakio ir Linos Raginytės („Mūsų Ignalina“) nuotraukos

Pleška Ceikinių bažnyčia

Ugniagesiai prie Kazitiškio bažnyčios. Klebonas kun. Sigitas Grigas apžiūri, kiek nukentėjo liturginės knygos

Šv. Mišios Ceikinių seniūnijos pastate buvo aukojamos gaisro dienos vakarą

Balandžio 5 dieną Ignalinos rajone sudegė Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo medinė liaudies architektūros formų bažnyčia, pastatyta 1773 metais. Gaisras Ceikinių parapijos tikintiesiems ir bažnyčią aptarnaujančiam iš Mielagėnų atvykstančiam kun. Marijonui Savickui tapo skaudžia nelaime – pastaraisiais metais bendruomenės pastangomis bažnyčia buvo remontuojama ir gražinama, nuveikta daug prasmingų darbų.

Po gaisro apžiūrėjus, visų nuostabai tarp krūvos pelenų liko ugnies nepaliesta spinta, stovėjusi zakristijoje, kur, kaip įtariama, ir kilo gaisras. Spintoje išliko šv. Mišių taurė, monstrancija, liturginiai drabužiai ir... šv. Agotos duonos riekelės. Pasak kunigo, šv. Agotos duona apsaugo nuo gaisro. Štai jums ir akivaizdus stebuklas.

Tą patį vakarą šv. Mišios buvo aukojamos Ceikinių seniūnijos pastate, buvusioje klebonijoje. Jas celebravo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, koncelebravo kun. Marijonas Savickas, Ignalinos dekanas kun. Vidas Smagurauskas, Švenčionių dekanas kun. Medardas Čeponis, kaimyninių parapijų kunigai. Arkiv. G. Grušas kalbėjo, jog iš gyvenimo patirties žinome, kad skaudūs įvykiai gali sutelkti bendruomenę didesnei vienybei ir gailestingumo darbams. Pamoksle arkivyskupas sakė, kad ugnis ne tik sunaikino istorines ir menines vertybes, – sudegė bažnyčia, kurioje daugelis vietos gyventojų patyrė svarbiausius savo gyvenimo įvykius: tuokėsi, krikštijo vaikus, į amžinąjį poilsį lydėjo artimuosius. Arkivyskupas ragino prisiminti, jog už bažnyčios sienas daug svarbesnė yra Gyvoji Bažnyčia. Tikroji Bažnyčia – ne vieta, o bendruomenė. Todėl jis kvietė artėjant Sekminėms melsti Šventosios Dvasios, tikrosios vienybės nešėjos, malonių. „Jūs esate Gyvieji akmenys, iš kurių statoma Kristaus Bažnyčia. Nelaimės akivaizdoje susitelkimu ir artimo meilės darbais liudykite šią Gyvąją Bažnyčią“, – kalbėjo arkivyskupas.

Ceikiniuose klebonavęs kunigas rezistentas, Helsinkio grupės narys Bronius Laurinavičius 1947 metais praplėtė ir atnaujino Ceikinių bažnyčią. Sovietmečiu dėl tikėjimo persekiotas (ir vėliau žuvęs) kunigas liudijo, jog už fizinę bažnyčią daug svarbesnė yra dvasinė. „Ne tam mūrinę bažnyčią pastačiau, kad gyvąją griaučiau“, – apie dėl tikėjimo patiriamus sunkumus yra sakęs kunigas. Tvirtybę dėl tikėjimo pakelti ištikusius sunkumus liudijo ir kitas Ceikiniuose klebonavęs Helsinkio grupės narys kun. Karolis Garuckas SJ. Daugelis šioje parapijoje dirbusių kunigų ir tikinčiųjų ne kartą susitelkimu jau įveikė nelaimes, persekiojimus, gaisrus.

Šiuo metu Švč. Mergelės Marijos Vardo parapiją aptarnaujantis klebonas kun. Marijonas Savickas kviečia Ceikinių bendruomenę ir apylinkių gyventojus susitelkti bendrai maldai ir būtiniausiems darbams.

Balandžio 6 dieną Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje vykusiame Vilniaus arkivyskupijos kunigų susirinkime arkiv. G. Grušas irgi kalbėjo apie sudegusią Ceikinių bažnyčią, kvietė imtis saugumo priemonių, ypač prižiūrėti elektros instaliaciją. Ši nelaimė dar kartą priminė, kad elektros įvadą medinėse bažnyčiose reikia būtinai perkelti už bažnyčios pastato, tinkamai įrengti ne ant sienos, o ant elektros stulpo, kad kiekvieną kartą būtų galima išjungti.

Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia buvo liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, su bokšteliu. Bažnyčioje buvo įrengti 5 altoriai.

Beje, jau net kitų vyskupijų kai kuriose bažnyčiose praėjusį sekmadienį buvo renkamos aukos Ceikinių bažnyčiai atstatyti.

Nespėję atsigauti po kilusio gaisro, kuris nusiaubė Ceikinių bažnyčią, parapijos tikintieji sulaukė dar vienos žinios. Balandžio 7 dieną arkivyskupija nusprendė, kad atstatyti bažnyčios nebereikia. Kaip laikraščiui „Mūsų Ignalina“ sakė kun. M. Savickas, toks sprendimas nuliūdino ir jį, tačiau ne jo valioje kažką pakeisti. O Ceikinių parapijos tikintieji nusiteikę tvirtai ir ryžtingai. Daugiau nei 500 metų gyvuojantys Ceikiniai garsina Lietuvą iškiliais ir dvasingais žmonėmis. Kartų kartos augo, kūrė šeimų ir krašto tradicijas.Visiems svarbi buvo bažnyčia. Net ir tuos, kurie šiuo metu gyvena Anglijoje ar Airijoje, sukrėtė žinia apie gaisrą bažnyčioje, tačiau dar skaudesnį smūgį širdgėlos prispaustiems žmonėms sudavė kurija. Skaudu, kad žmonės paliekami lyg našlaičiai klajoti po svetimas parapijas. Jei arkivyskupija mano, kad žmonėms nereikalinga bažnyčia, vadinasi, Lietuvos dvasininkija netiki krikščioniška šalies ateitimi, ir atrodo, kad kaimų ateitimi niekas netiki. Keliai dažnai netvarkomi, žiemą nebarstomi ir nevalomi, mokyklos uždaromos, gydymo įstaigų mažėja – daroma, viskas, kad žmonės bėgtų iš kaimo, o tie, kurie dar bando vaidinti patriotus, natūraliai ir greitai čia nusigaluotų. Parapijiečiai ėmė rinkti parašus po kreipimusi į Vilniaus arkivyskupą, prašydami leisti sudegusią bažnyčią atstatyti savo lėšomis. „Nors parapija nėra didelė, pamaldos yra gausiai lankomos. Tai ypač atsispindi per šventes, kuomet ne visi melstis atvykę tikintieji gali patekti į bažnyčią dėl vietos stokos. Tai įrodo, kad šios bažnyčios išugdytos kartos čia sugrįžta pabūti kartu su savo šeimomis, aplanko artimųjų kapus, – rašoma prašyme arkivyskupui. – Ceikinių bažnytiniame chore ugdoma kartų bendrystė, todėl jaunimas yra susipažinęs su bažnytinės muzikos tradicijomis, gali savarankiškai giedoti šv. Mišias. Tai ypač svarbu šiais laikais, kuomet stebimas jaunimo nutolimas nuo Bažnyčios mokslo. Be to, dažnam senyvo amžiaus žmogui, neturinčiam savo transporto, į artimiausią bažnyčią nuvykti tapo problemiška. Tai ypač skaudžiai atsiliepia uoliems tikintiesiems, kurie pamaldas lankydavo kiekvieną sekmadienį“. Pastaraisiais metais ir vyresni, ir jaunimas tiesiog veržėsi prie bažnyčios. Šeimos stengėsi tuoktis bažnyčioje, todėl šiais laikais jos neatstatyti būtų ir gėda, ir nedovanotina. „Dvasininkai turėtų labiau burti žmones, o ne blaškyti ir stumti. Užlyginti ir kryžių pastatyti bažnyčios vietoje – keistas sprendimas. Tai viską galime užlyginti: ir seniūniją, ir kultūros centrą, ir kaimus visus... O tada tik kryžių beliks pastatyti ir užrašyti, kad kadaise čia buvo Ceikinių parapija“, – sakė 40 metų Ceikinių bažnyčioje giedojusi Janina Tuskenienė.

Beje, balandžio 9-osios, šeštadienio, vakarą Ignalinos rajone užsidegė dar viena bažnyčia. 19 val. 08 min. Bendrajame pagalbos centre gautas pranešimas apie tai, kad Kazitiškyje iš mūrinės Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios bokšto veržiasi dūmai. Į įvykio vietą operatyviai išsiųstos priešgaisrinės gelbėjimo pajėgos. Jos greitai atlėkė iš Ignalinos, Visagino, atvyko ir Utenos apskrities greitosios medicinos pagalbos medikai. Ugniagesiai motoriniais pjūklais pjaustė grindis po altoriumi, gabalus nešė lauk ir ten juos laistė vandeniu. Sudegė Dievo stalas ir grindys po juo, visa kita tik aprūko, išdegė ir išardyta 42 m² medinių grindų. Patalpos ir kultūros paveldas stipriai aprūko. Bažnyčios klebonas kun. Sigitas Grigas į bendruomenės namus nešė šventas knygas, monstranciją, kitus Mišių reikmenis. Kunigas patvirtino, kad niekas nesudegė, tik kai kurios knygos buvo šiek tiek aplietos vandeniu.

Kaip rašo laikraštis „Mūsų Ignalina“, visus vėl kankina klausimas dėl gaisro priežasties. Ji nenustatyta dar Ceikiniuose, tad apie Kazitiškį tuo labiau per anksti ką nors kalbėti. Vyksta tyrimas. Internete jau brukama mintis apie padegimus ir Ceikiniuose, ir Kazitiškyje. Po antrojo gaisro daugelis rajono žmonių irgi linksta link šios versijos. Priešgaisrinės apsaugos specialistai apie tai nešneka. Ieško priežasčių kitur. Kadangi gaisras kilo būtent prie altoriaus, įtariama, kad jį įplieksti galėjo palikta žvakė. Paskutinės šv. Mišios buvo prieš dvi paras – tądien laidojo žmogų. Nesitiki, kad žvakė degtų dvi paras ir tik po to sukeltų gaisrą, nors teoriškai viskas įmanoma. Žmonės mąsto, kad tą ketvirtadienį, po laidotuvių, iš kapinių grįžę vyrai į bažnyčią dar užvežė vėliavas, vaikščiojo joje ne vienas, tad negi nepamatė paliktos degančios žvakės?..

Kazitiškio seniūnas Drąsutis Jelinskas sakė, jog teks plauti, valyti, šluoti bažnyčią, sutvarkyti bent vieną kurį šoninį altorių, kad būtų galima aukoti šv. Mišias. Reikės atstatyti altorių, aprūkusioms sienoms vien plovimo gali neužtekti. O kaip pasiekti bažnyčios skliautus? „Bet jei mūsų seneliai daugiau nei prieš šimtmetį bažnyčią pastatė, tai negi dabar mes nesusitvarkysime po šios nelaimės...“ – sakė seniūnas.

Dabartinė Kazitiškio Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia pastatyta 1906–1908 metais. 1909 metais ją konsekravo Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas.

Pagal Vilnensis.lt ir „Mūsų Ignaliną“

© 2016 „XXI amžius“