Lietuvos maldininkų išbandymas: 4630 kilometrų piligrimų keliu

Genovaitė Valeckienė su kun. Mariumi Dygliu

Grupė Lietuvos maldininkų, keliavusių į Santjago de Kompostelą

Lietuvos maldininkų, keliavusių į Santjago de Kompostelą, kelionės akimirkos

Biržietė Genovaitė Valeckienė pernai, Katalikų Bažnyčiai švenčiant Pašvęstojo gyvenimo metus, 2015 metų gegužės–spalio mėnesiais su grupe piligrimų iš Žagarės pėsčiomis patraukė Šv. Jokūbo keliu. Iš Lietuvos per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją nešė kryžių į Ispaniją, piligrimystės meką, Santjago de Kompostelą. Su malda moteris įveikė 4630 km kelią. Tai – jau antroji Genovaitės piligriminė kelionė. Iš jos sugrįžo su didžiuliu džiaugsmu, įgavusi dvasinių savybių, kurių jai labiausiai trūko. Šiandien piligrimė Genovaitė Valeckienė – mūsų pašnekovė.

Genovaite, ne visi Tave supras. Veržeisi į kelionę kelis tūkstančius kilometrų, kai Dievas Tavęs visados laukia čia, parapijos bažnyčioje, prie altoriaus laiptų, tabernakulyje. Nejaugi įsivaizduoji, kad stebuklingose pasaulio vietose jis yra arčiau Tavęs nei savo parapijos bažnyčioje švenčiant šv. Mišias?

Piligrimai į keliones leidžiasi dėl gaunamų malonių, Eucharistijos vaisių. Kiekvienas su skirtingomis intencijomis, trokšdami giliau pažinti Dievą, save ir artimą, atgailaudami už nuodėmes, dėkodami Dievui, meldžia gailestingumo jaunimui, visam pasauliui. Piligriminė kelionė – ne nuotykis, o paieškos, nuolankus pasiaukojimas, išbandymas. Dievas kiekvieną vis kitokiu būdu pašaukia į piligrimystės kelią. Ši kelionė – dar vienas gyvas Evangelijos skelbimas, liudijimas ir įsikūnijimas. Nuo vaikystės, jaunystės kažko ieškojau, kažkur veržėsi širdis. Dievas surado mane, pašaukė, atsiuntė žmones, kokių trūko mano dvasiniam tobulėjimui. Šiandien aš laiminga. Dievas man yra viskas. Teesie Dievo valia. Jis veda mane, įkvepia. Dievo meilė man pripildo sielą, nušviečia kelius, kad spinduliuočiau kitiems meilę. Pasitikiu Dievu. Iš pradžių manęs nesuprato net patys artimiausi žmonės, broliai, seserys. Šeimoje mūsų augo vienuolika. Viskam reikia laiko. Šiandien artimieji įsitikino: įvyko stebuklas. Tikėjimas man nebuvo laikinas susižavėjimas. Aš pasikeičiau. Broliai ir seserys mane globoja, palaiko ir džiaugiasi, kad aš tokia. Žinau: ne visi mane supras, tik bendraminčiai.

Šv. Jokūbo keliu piligrimai eina jau 1000 metų. Viduramžiais buvo tikima, kad nuėjus šį kelią bus atleistos nuodėmės. Esą juo eidavo įvairiausi žmonės: nusikaltėliai, didikai, nusidėjėliai ir šventieji. Kai Lietuvos piligrimų vadovas Gintaras Naudžiūnas užsiminė, kad keliaus Šv. Jokūbo keliu, net nesudvejojau. Meldžiau Dievo, kad apsaugotų nuo kliūčių, kad mano troškimai išsipildytų. Dievas myli mane, išklauso. Į piligrimystės kelionę ėjau su intencijomis, klausdama savęs, kas yra šventumas, artimo meilė. Keliavau pusę metų, kad sužinočiau ir liudijimais pagrįsčiau man Dievo siųstus atsakymus.

Pirmoji Tavo piligriminė kelionė į Gvadelupę buvo įdomi, bet labai sunki, pareikalavusi kantrybės, karštos maldos, pasitikėjimo Dievu. Ar ilgai ruošeisi šiai kelionei? Kiek porų batų įsidėjai, kokius drabužius pasiėmei? Jau pirmoje kelionėje tarp piligrimų garsėjai savitu stiliumi – dėvėjai tautinį kostiumą, autentiškus galvos apdangalus ir t. t.

Į kelionę mane išlydėjo rožinis, maldynėlis ir dienoraštis. Be jų neišsiversi. Batų įsidėjau keliomis poromis mažiau. Jau žinojau, kokie patogesni, kurie kelionėje pravers. Tautinis kostiumas ir skarelės – būtinybė. O drabužius, sijonus bei palaidines sukomplektavau pagal spalvas. Pasirinkau rožinę, mėlyną ir žalsvų atspalvių. Beje, ruošdamasi į kelią galvojau ne vien apie save, bet ir apie visą Kryžiaus šeimą, kitus kryžiaus nešėjus. Gal kuriam prireiks batų, galvos apdangalo. Buvau pasiruošusi pasidalinti...

Ar antrojoje kelionėje sutikai pažįstamų piligrimų?

Taip. Tarp mūsų, 20 piligrimų, jau pažįstamas kelionės vadovas Gintaras Naudžiūnas, kelionės Dvasios tėvas, kapucinas vienuolis Vincentas Tamošauskas OFM, gailestingoji sesuo Janytė, Rasa ir Mintautas iš Vilniaus, Stefanija iš Plungės, geroji šeimininkėlė Birutė iš Kazlų Rūdos, Austėja iš Kauno, Boguslavas iš Klaipėdos. Ilgoje piligrimystės kelionėje mus stiprino ir globojo Šiaulių vyskupijos vyskupo Eugenijaus Bartulio bei Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebono Algio Neverausko, kunigo Povilo Bartkevičiaus, kunigo Ernesto Želvio, parapijiečių maldos bei dvasinis palaikymas. Visoje kelionėje neatitrūkau nuo Biržų krašto. Rugsėjo 19-ąją, biržietės Aldonos Černiauskienės mirties metinių dieną, visa mūsų kryžiaus šeima meldėsi už mirusiąją. Ta intencija nešiau kryžių.

Tą patį sunkų kryžių, kuris lydėjo pirmoje piligriminėje kelionėje į Gvadelupę? Piligrimų grupę lydėjo ne tik kryžius...

Šiam kryžiui jau dvyliktoji kelionė. Jis svėrė apie 60 kg, bet kelionėje išdžiūvo, numetė kokią dešimtį kilogramų. Ne, kryžius nebuvo man sunkus. Pagalvok, Dievas ant savo pečių ne tokio sunkumo mūsų nuodėmių kryžių neša... Kryžių kas antrą savaitę puošdavome vis nauju vainiku, gėlėmis. Dažniausiai vainiką pindavome iš tujų šakelių. Keliai vedė per miškus, brūzgynus, kalnus, akmenis. Buvau suklupusi su kryžiumi ant samanų. Tai buvo tarsi Dievo artumo ženklas. Dievas tarsi sakė man: aš tave palytėjau, laiminu... Šio palytėjimo, šios patirties iš manęs niekas neatims. Viskas liks sielos gelmėse, nulems mano minties tėkmę ir gyvenimo kryptį. Būdavo tokių akimirkų, kad su kryžiumi tarsi sparnais – skriste skridau...

Piligriminėje kelionėje mus lydėjo Lietuvos, piligrimų bei valstybės, per kurią pėsčiomis keliavome – Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Ispanijos, – vėliavos. Nešėme Marijos ir Dievo statulas bei Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės paveikslą, meldžiant jai Palaimintosios vardo. Į piligriminę kelionę mes leidomės po šv. Mišių iš Žagarės bažnyčios. Šv. Mišias aukojo parapijos klebonas Marius Dyglys. Kelionės pabaigoje kunigas Marius atskrido ir prisijungė prie mūsų piligrimų grupės.

Papasakok apie piligrimų dienotvarkę...

Kelionėje mus lydėjo autobusas. Jis vežė mūsų daiktus, maisto produktus. Kartais mūsų, pėsčiųjų, ir autobuso maršrutai nesutapdavo, todėl kelionėje pritrūkdavo ne tik maisto, bet ir vandens. Duona dalindavomės draugiškai, po kriaukšlelę... Nebuvo jokio pykčio, pavydo, panikos. Kiekvieną sunkumą stengdavomės priimti kaip Dievo siųstą išbandymą. O sunkiausi laukė Prancūzijos ir Ispanijos pasienyje. Pirėnų kalnuose pakilo baisus uraganas. Atrodė, pakels ir nupūs į prarają.

Pabudome ir keliamės. Kiekvieną dieną pėsčiomis po 40 kilometrų. Buvo dienų, kai įveikdavome ir tik po 20 kilometrų. Po valandos kelio – 15 minučių poilsis. Kiekvieną rytą pradėdavome šv. Mišiomis bažnyčioje. Melsdavomės ir vakaro Mišiose. Kelionėje giesmėmis, maldomis šlovindavome Dievą. Kalbėdavome rožinį. Giedodavome Kalvarijos kalnus. 15 val. – Dievo gailestingumo vainikėlis, litanija. Adoruodavome. Medituodavome.

Kur apsistodavote nakvynei? Ką valgėte?

Nakvojome vienuolynuose, kunigų seminarijose, nakvynės namuose, šeimose. Kai pasiekėme Šv. Jokūbo kelią, apsistodavome alberguose, specialiuose piligrimų namuose. Per daugelį metų vienuoliai, gyventojai piligrimams kūrė prieglaudas, užeigas. Alberguose – dviaukštės lovos ir amžinas judėjimas. Patalas ten, kur laisva vieta, jokio pasirinkimo. Vieni keliasi žygiui, kiti eina miegoti, treti knarkia, kalba, dejuoja per miegus. Išmoksti pasitenkinti tuo, ką radai, būti nuolankus, kantrus.

Keliaujant per Lenkiją mūsų laukdavo žmonės, vadinami pirkliai, ir kviesdavo į savo namus. Piligrimas namuose jiems yra garbė. Kam nebelikdavo, labai nusimindavo.

Orai mūsų nelepino. Prausė lietūs. Šeimininkai lenkai iškart pastebėjo, kad mano batai permirkę. Padovanojo kedus. Jų neavėjau. Mačiau: kitam piligrimui tų batų labiau reikėjo.

Vokietijos ir Prancūzijos parapijose trūksta kunigų, todėl žmonės su mumis buvo labai atviri, norėjo išsikalbėti. Prancūzijoje mus supo tautiečių lietuvių dėmesys ir globa. Susipažinome su lietuvaitėmis iš Kretingos, Plungės. Jos ištekėjusios už prancūzų. Jaudinantis susitikimas buvo su Svajūnu iš Radviliškio. Jis lietuvių piligrimų laukė bažnyčioje. Kaip ir daugelis sutiktųjų vaikinas mus lydėjo daug kilometrų, nešė kryžių. Prie Svajūno prisijungė ir jo viršininkas, prancūzas verslininkas. Svajūnas mums pasakojo: užsidirbs pinigų, grįš į Lietuvą, statysis namus. Jam į akį krito viena mūsų piligrimė mergina. Vienas Dievas težino, gal šiame kelyje jis bus sutikęs sau žmoną?

Prancūzijoje mums netrūko vietinių dėmesingumo, svetingumo. Vedliai mus sutikdavo, rūpinosi. Visuomet būdavo žmonių, kurie norėdavo iš mūsų perimti ir panešti kryžių. Garbingesnio amžiaus tikintieji pamaldžiai kryžių garbindavo.

Maistas buvo įvairus. Lenkai mus vaišino pyragais ir kitais skanumynais. Prancūzijoje skanavome įvairių jūros gėrybių, patiekalus iš moliuskų, varlių, pelėsinį sūrį. Alberguose pusryčius ir pietus duodavo pats šeimininkas. Vokietijoje patys šeimininkavome, virėmės košes. Mūsų šeimininkutės Janytė ir Birutėlė netikėtai patiekdavo bulvių, pagardintų svogūnais. Užsigerdavome rūgusiu pienu. Prancūzijoje ir Ispanijoje labai grybavome. Ypač sekėsi mūsų Jonui. Vien baravykai. Šeimininkutės iš baravykų virė kvapnią sriubą. Vokietijos pakelėse nuo prisirpusių uogų sviro trešnių šakos. Kai kurios svorio nebeišlaikiusios, lūždavo ir krisdavo tiesiog mums ant tako. Lietuviai piligrimai kaip špokai puolė į trešnes. Prancūzijoje jos baigėsi, prasidėjo vynuogės... Ispanijoje – migdolų, graikinių riešutų, figų plantacijos. Vaisiai prinokę, sultingi, krenta, juos gali semti nebe rieškučiomis, kastuvais...

Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje mes turėjome vertėją. Ispanijoje vertėjo pritrūkome, bet nepražuvome. Mums į pagalbą geranoriškai atskubėdavo žmonės. Mes jiems duodavome savo telefoną ir jie informuodavo artimiausią parapiją, kad ateina lietuvių piligrimų grupė. Kartais būdavo taip, kad vienos parapijos kunigas paskambindavo į kitą parapiją ir pranešdavo, kad mūsų lauktų. Buvo ir toks išbandymas: Šv. Jokūbo kelyje pritrūkome vandens ir maisto. Pasimeldėme. Po kurio laiko sutikome atvažiuojantį furgonėlį. Jame buvo ir vandens, ir maisto. Furgonėlio vairuotojas – albergo, piligrimų viešbutuko, savininkas vardu Jesus. Jis mus pavalgydino, suteikė nakvynę dviems paroms. Ar ne stebuklas?

Keliavome tradiciniu, populiariausiu maršrutu. Iš Prancūzijos į Santjagą jis eina prancūzų keliu nuo Pirėnų kalnų per Pamploną, Leoną... To kelio ilgis – 800 km. Šv. Jokūbo kelias nužymėtas kriauklėmis. Tai siejama su ranka, darančia gerus darbus. Legenda pasakoja, kad šv. Jokūbas parodė savo nežemišką galią kriauklėje ant kranto išnešdamas į audringą jūrą žirgo nublokštą skęstantį ir besišaukiantį pagalbos princą. Kriauklė ir tapusi Šv. Jokūbo kelio ženklu. Šv. Jokūbas vaizduojamas su lazda, skrybėle, kriaukle ir gertuve.

Papasakok apie antroje piligriminėje kelionėje sutiktus žmones.

Trylikos dienų piligriminėje kelionėje per Lietuvą sutikome savo bičiulę Janytę Žlibinienę, vyriausią Lietuvos piligrimę, su kuria prieš dvejus metus kelis tūkstančius kilometrų pėsčiomis keliavome į Gvadelupės šventovę. Jau garbingo amžiaus moteris šiai kelionei nebesiryžo, bet išlydėjo piligrimų kryžių iš Lietuvos ir paliudijo: Dievas jos maldų išklausė – pabiro anūkai.

Šioje piligriminėje kelionėje turėjome naujoką Joną. Jis – kaunietis, daug metų gyvenęs Amerikoje. Jonas pasakojo: Šv. Jokūbo keliu jis pasuko norėdamas atlikti atgailą už savo nuodėmes. Joną Lietuvos pasienyje pasivijo skaudi žinia: mirė jo žmona. Mes Joną palaikėme savo nuoširdžia malda. Jis grįžo į Kauną, palaidojo savo žmonelę, o Lenkijoje mūsų grupę pasivijo ir toliau tęsė piligriminę kelionę. Nešė kryžių. Rugsėjo pabaigoje Joną aplankė antra žinia. Per Mykolines gimė anūkėlis. Pavadino jį Mykolu. Mums buvo didelė šventė. Jonas mums pripirko ledų, jogurtų. Dvi dienas valgėme.

Prancūzijoje mus globojo lietuvaitė, ištekėjusi už vietinio prancūzo laisvamanio. Mes viešėjome jų šeimoje. Pažintis su Lietuvos piligrimais apvertė jaunos šeimos gyvenimą. Pakeliui į Santjago de Kompostelą mus pasivijo autobusiuku ši šeima ir keliavo kartu su mumis į šventovę. Laisvamanis prancūzas atsivertė.

Prie mūsų grupės buvo prisidėjęs amerikietis seminaristas, studijuojantis Ispanijoje. Vieną dieną jis iš mūsų perėmė kryžių. Aš nešiau jo kuprinę. Ji buvo labai sunki, užrakinta. Seminaristas kuprinėje nešėsi Šventąjį Raštą bei kitas šventas knygas su sunkiais apkaustais.

Prie lietuvių piligrimų grupės džiaugsmingai prisidėjo ir korėjiečių architektų šeima. Visi kartu giesmėmis šlovinome Viešpatį. Atminimui man padovanojo pirštuotas kojines.

Keliaudami Šv. Jokūbo keliu sutikome įvairių žmonių. Vienas kitą sveikindavome šypsenomis ir linkėjimu: „Boun Camino“ (gero kelio)! Vieni piligrimai šypsojosi, kiti buvo susimąstę, susirūpinę, susigraudinę. Kiekvienam – savas kryžius. Čia, Santjago de Komposteloje, susitinka visi piligrimai, per kančias įveikę savąjį pasirinktą kelią. Nepažįstami žmonės vienas kitą apkabina, bučiuoja, bendrauja, atsiveria. Visi garbina kryžių, liudija Evangeliją ir sėja gyvą tikėjimo dvasią.

Ir apie galutinį kelionės tikslą – šv. Mišias katedroje ir apaštalo šv. Jokūbo likimą...

Katedroje, po didžiuoju altoriumi, sidabrinėje skrynioje ilsisi šv. Jokūbo palaikai. Pasak legendos, pirmajam apaštalui kankiniui apie 44 metus Jeruzalėje buvo nukirsta galva. Kūnas buvo įdėtas į laivą be burių ir įgulos, tačiau stebuklingu būdu pasiekė šiaurės vakarų Ispaniją. Ten apaštalas Jokūbas buvo palaidotas ir užmirštas. Šventojo kapas vėl atrastas tik 810 metais nuošaliame Kompostelos mieste. Nuo tada ši vieta tapo piligrimystės meka, šventuoju miestu.

Katedroje ant lyno kabo didžiulis sidabrinis smilkytuvas. Jis pritvirtintas prie lubų. Pasakojama, kad jis naudojamas tik ypatingu atveju – liepą per Šv. Jokūbo atlaidus. Mes, lietuviai piligrimai, į Šv. Jokūbo katedrą atkeliavome spalio 13 d., bet laikydamiesi tradicijos. Aštuoni vyrai vyšniniais drabužiais smilkytuvą mūsų garbei įsiūbavo ir jis lyg švytuoklė pakilo iki pat aukštų katedros skliautų. Šv. Mišios prasidėjo. Apgaubė didžiulė Dievo palaima, ašaros plaukė upeliais... Paskui nukeliavome į galutinį piligrimų tašką, Fisterą. Čia, prie Atlanto vandenyno, pagal seną piligrimų tradiciją sudeginome visus savo sudėvėtus daiktus, batus, drabužius. Aplankėme Lurdo grotą, pasimeldėme. Vienuolės mus numaudė stebuklingame šaltinėlio vandenyje. Apėmė didinga Dievo malonė. Ji neapleidžia iki šiol. Namo sugrįžome autobusu.

Kalbėjosi Regina VAIČEKONIENĖ
(„Biržiečių žodis“)

Asmeninio albumo nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“